Penktadienį buvo pranešta, kad giliausiame pasaulyje Kruberio–Voronjos urve esančią Lietuvos ir užsienio speleologų ekspediciją viena po kitos ėmė persekioti nesėkmės. Naujo pasaulio urvų gylio rekordo ketinusio siekti lietuvio naro Vyčio Vilko sveikata pablogėjo, tad prie kitų komandos narių prisijungti jis nebegalės. Maža to, netikėtai prasidėjus liūtims, darbas urve tapo itin pavojingas, o ryšys su didesniame nei 1200 m gylyje esančiomis stovyklomis nutrūko.
Iki savaitės vidurio Kaukazo kalnuose esančioje lietuvių speleologų komandoje tvyrojo pakili nuotaika – po sunkios ir varginančios kelionės tyrinėtojai pagaliau pasiekė stovyklos vietą ir sėkmingai įsikūrė palapinių miestelyje. Susitikę su užsienio partneriais tyrinėtojai apsikeitė lauktuvėmis: iš Lietuvos buvo vežama užsieniečių labai vertinama juoda duona, kurios net 120 kg parūpino ekspedicijos mecenatas – „Vičiūnų įmonių grupė“, bei pagrindinio rėmėjo „Kavos banko“ specialiai šiai ekspedicijai sukurta kava.
Tačiau, prasidėjus darbams urve, ekspedicijos dalyvius netikėtai viena po kitos ėmė persekioti įvairios bėdos: kelis lietuvių komandos narius užpuolė ligos, o kalnuose subjurus orui ir prasidėjus liūtims situacija tapo kritiška.
Kaip prieš ekspediciją teigė lietuvių komandos vadovas Aidas Gudaitis, didžiausias pavojus dirbant Kruberio-Voronjos urve yra lietūs, nes tuomet kai kurios urvo dalys yra staiga užtvindomos: dirbti tampa nebeįmanoma, o netinkamu metu atsidūrus netinkamoje vietoje pasekmės gali būti tragiškos.
„Kiekvieną dieną visos urve esančių speleologų stovyklos susisiekia su paviršiaus stovykla pasiteirauti, kokios šiuo metu oro sąlygos ir ar galima leistis į tam tikras urvo dalis. Prasidėjus lietui, kai kuriose urvo vietose vandens lygis per 15 min. gali pakilti kelis metrus, todėl ten atsidūrus išsigelbėti praktiškai neįmanoma“, – pasakojo A. Gudaitis.
Vienam iš ekspedicijos dalyvių Daumantui Liekiui netikėtai prasidėjo alkūnių sąnarių uždegimas – 65 m gylyje vaikinas pastebėjo, kad ėmė tirpti rankų pirštai, ir giliau į urvą leistis nerizikavo. Tačiau šiuo metu, pasak Daumanto, tai – mažiausias rūpestis: prasidėjus liūtims, oras kalnuose labai atšalo, darbo sąlygos urve tapo itin prastos ir pavojingos, o susisiekti su giliau nei 1200 m esančiomis stovyklomis tapo nebeįmanoma.
„Visi labai nerimaujame. Dėl liūčių sugedo kompiuteris bei nutrūko ryšys su keliomis požemio bazėmis – jau kurį laiką negauname jokių žinių iš giliau esančių stovyklų, į kurias yra nusileidę ir keletas lietuvių, – pasakoja Daumantas. – Nežinome, ar niekam nieko neatsitiko, ar visi sveiki.“
Kelionės išvakarėse vieną profesionaliausių Lietuvos narų Vytį Vilką užklupusios sveikatos problemos taip pat sujaukė ekspedicijos dalyvių planus. Kol kas tik vėlavęs prisijungti prie komandos ir tikėjęsis, kad sveikata dar pasitaisys, Vytis, deja, sulaukė priešingo rezultato – liga dar paūmėjo, tad prie ekspedicijos prisijungti jis nebegalės.
„Sveikata visai prasta ir šiuo metu gyvenu „lovos režimu“, – sako Vytis. – Labai nerimauju ir dėl urve esančių kolegų – žinau, kokie pavojingi yra netikėti potvyniai, todėl tikiuosi, kad artimiausiu laiku ryšys su stovyklomis bus atkurtas ir galėsime įsitikinti, ar niekam nieko nenutiko.“
Lietuvių ekspedicija „Gilyn į Žemės centrą 2012“ – tai didelio projekto „Bedugnės kvietimas“ dalis, kurį rengia Ukrainos speleologijos asociacija (UkrSA).
