Ištrauka iš skyriaus „Meniškasis, arba ubercool, Londonas“
Klarkenvelas (Clerkenwell)
Iš visų madingojo Londono rajonų Klarkenvelas, esantis centriniuose rytuose (pašto kodas prasideda EC1 arba East Central), yra arčiausiai miesto centro. Iki jo per gerą pusvalandį nueisite nuo Oxford gatvės ar Čaringo Kryžkelės. Šis rajonas istorinis, įdomus, meniškas ir madingas, tačiau brandesnis ir, palyginti su Haknio (Hackney) savivaldybės rajonais, Dalstonu, Hokstonu ir Šordiču, labiau išpustytas bei išdailintas.
Klarkenvele iš senų alaus daryklų, spaustuvių, džino varyklų ir kitokių fabrikų ar sandėlių pertvarkytuose butuose (angl. lofts) gyvena menininkai, dizaineriai, architektai, rašytojai ir leidėjai, įsikūrusios reklamos, prodiusavimo, naujųjų technologijų kompanijos, mados ir dizaino agentūros, žurnalai ir kitokios kūrybinės įstaigos. Į Klarkenvelą meniškos asmenybės ir kompanijos pradėjo kraustytis aštuntame dešimtmetyje, nes kaip ir kitos Rytų Londono ar pietinės pakrantės vietos, ši taip pat buvo pramoninė, apleista po Antrojo pasaulinio karo, o vėliau suremontuota ir išgražinta.
Vietovės pavadinimas kilo iš šaltinio ir čia gyvenusių dvasininkų (angl. clerken well). Šiose apylinkėse iki šiol tebėra Šv. Jono ordino buveinė ir XIV amžiuje statytas vienuolyno pastatas Charterhouse (Sutton’s Hospital, Charterhouse Square, EC1M 6AN).
Per industrinę revoliuciją Klarkenvele atidarytos alaus daryklos, džino gamyklos, spaustuvės, o XIX amžiaus pabaigoje rajonas išgarsėjo amatais, juvelyrikos, laikrodžių gamyklomis ir taisyklomis. Hatton Garden – iki šiol pati įžymiausia deimantų ir juvelyrikos dirbinių gatvė mieste (iš jos buvo pavogtas deimantas filme „Lok, stok arba šauk”). Daugeliui parduotuvių vadovauja
žydai, tad jos neveikia šeštadieniais, bet dirba sekmadieniais. 17 Charterhouse Street įsikūrusi vienos didžiausių deimantų kompanijų De Beers būstinė Londone, į kurią brangakmeniai atgabenami malūnsparniais, nutupančiais ant specialios stogo aikštelės.
Klarkenvele man labiausiai patinka paspoksoti pro reklamos ir dizaino agentūrų langus St. John’s gatvėje ir užsukti pavalgyti į pačią pirmą gastronominę aludę šalyje The Eagle (159
Farringdon Road, EC1R 3AL) arba mėsos gardumynais išgarsėjusį restoraną St. John’s (26 St. John Street, EC1M 4AY).
Verta dėmesio ir pėstiesiems skirta Exmouth Market gatvė, kur veikia turgus, puikūs restoranai, kavinės, barai ir nedidukės nepriklausomos dovanų, knygų, dizainerių drabužių bei baldų parduotuvės.
Nuo šeštadienio vakaro iki sekmadienio 8 val. ryto naktinių klubų mėgėjai gali pašokti garsiajame klube Fabric (77A Charterhouse Street, EC1M 3HN), užkąsti amerikietiško stiliaus knaipėje ir pieno kokteilių bare Tinseltown, maistą tiekiančiame iki paryčių, o tai yra didžiausia retenybė Londone. Fox & Anchor taverna alų pilsto nuo 7 val. ryto iki 23 val. nakties (taip pat neregėtas negirdėtas dalykas Londone).
Besidomintiems istorija siūlyčiau užsukti į Šv. Jono ordino muziejų (The Museum of the Order of St John), kur susipažinsite su ordino istorija nuo pat įkūrimo XII amžiuje Jeruzalėje iki šių dienų labdaringos veiklos – greitosios pagalbos teikimo ir ligoninių.
Hokstonas (Hoxton) ir Šordičas (Shoreditch)
Hokstonas (Hoxton) buvo „išrastas“ 1993-iaisiais. Bent jau taip mano laikraščio The Guardian mados žurnalistė Džes Kartner-Morli (Jess Cartner–Morley). Prieš tai čia buvo niekieno žemė, pilna pigių drabužių turgų ir knaipių, kuriose buvo parduodami unguriai drebučiuose, maltos mėsos pyragai su bulvių koše, ir į ją net iš ten kilę (ir tuo besididžiuojantys) taksistai būtų atsisakę
jus vežti.
XVI amžiuje Hokstono ir Šordičo (Shoreditch) apylinkėse Londono Sičio pirkliai ir didikai buvo prisistatę vilų, veikė teatrai, kuriuose rodytos pirmosios Šekspyro dramos, tokios kaip „Romeo ir Džiuljeta”. XVIII amžiuje didžiuliuose namuose įkurti beprotnamiai, vargšų ir senelių prieglaudos – rajonas per metus pavirto į sunkiai besiverčiančią darbininkų kaimynystę.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pigių butų ir erdvių studijų viliojami atsikraustė menininkai, ir Hokstonas tapo viena didžiule kūrėjų žaidimų aikštele. Aptriušę drabužiai, idiotiškos šukuosenos, iki paryčių trunkantys vakarėliai ir savitas modernus menas – jaunųjų britų menininkų karta, arba, kaip spauda juos vadino, enfants terribles (pranc. baisieji vaikai), kaip išmanydami
tiek elgesiu, išvaizda, tiek savo kūryba erzino vidurinę klasę.
Kai 2001 metais atvažiavau į Londoną, žiniasklaida Hokstoną vadino pačia meniškiausia vieta pasaulyje, kur vienoje kvadratinėje mylioje buvo prisigrūdę tiek kūrėjų, studijų ir galerijų, kad atrodė, į kurią pusę bepasisuksi, atsitrenksi į menininką, parodą arba studiją…
Pastaba: oficialiai Hokstono rajonas yra į šiaurę nuo Old Street iki Kingsland Road, o Šordičo rajonas – į pietus nuo Hokstono aikštės, tačiau iš esmės tai ta pati vietovė.
Dabar pastovių pajamų neturinčias kūrybingas asmenybes iš Hokstono ir Šordičo rajonų išstūmė pinigingesni informacinių technologijų, teisės ir finansų specialistai, dažniausiai dirbantys šalia esančiame Londono Sityje. Čia siautėję menininkai, tokie kaip Treisė Emin, Deimienas Herstas, ir patys neblogai praturtėjo (Deimienas Herstas Sotheby’s aukcione savo darbų kolekciją pardavė už
rekordinę 111 milijonų svarų sterlingų sumą). Senbuviai tikina, jog Hokstonas tapo savo paties populiarumo auka: dabar nekilnojamojo turto kainos prilygsta brangiausioms sostinės kaimynystėms, vakarais čia linksminasi mergvakarius ir bernvakarius švenčiantys piliečiai iš aplinkinių Londono kaimų, o keistos šukuosenos ir aptriušusių drabužių stilius tapo įprasta jaunimo uniforma.
Pastaba: vienas žymiausių Hokstono išradimų, išpopuliarėjęs visoje šalyje, tačiau senų seniausiai nebemadingas stileivų gretose, yra Hoxton Fin – šukuosena, kai paliekama nedidukė pankiška skiauterė, tiems, kurie nori būti madingi, tačiau dirba tradicinius darbus kontorose ir turi padoriai atrodyti.
Dabar menininkus ir jų studijas rasite prastesniuose Haknio užkampiuose, tokiuose kaip Haknio Vik (Hackney Wick), Londono Laukai (London Fields) ir Dalstonas, nors pastarajame gyvenanti mano pažįstama skundžiasi, kad ir tas kasmet tampa vis brangesnis.
Hokstono ir Šordičio rajonai dieną būna šiek tiek apsnūdę, urbanistiniai ir nejaukūs, tačiau atgyja naktį, nes daugelis žmonių čia ateina pavalgyti, išgerti ir pasilinksminti viename iš daugelio iki paryčių dirbančių barų ar klubų. Dieną čia vis dar veikia gausybė galerijų, nedidukės meniškos daiktų ir drabužių parduotuvės, kavinės, yra įsikūrusios prodiusavimo ir filmų kompanijos.
Užsukite į modernaus meno galeriją White Cube, esančią Hokstono aikštės kampe, prisėskite atsipūsti Hoxton Square Bar & Kitchen knaipėje arba su buteliu vyno bei užkandžiais nutūpkite ant žolės aikštės viduryje ir su čia dar likusiais madingais ir kūrybingais rajono žmonėmis (arba tokiais apsimetančiais) išgerkite už meną.
Buvusioje Šordičo senelių ir vargšų prieglaudoje įsikūręs XVIII amžiaus lordo mero ir geležies kalvių gildijos viršininko Roberto Džefrio (Robert Geffrye) vardu pavadintas Geffrye muziejus,
skirtas angliško interjero istorijai. Lankytojai gali apžiūrėti vienuolika kambarių (nuo 1600‑ųjų iki šių dienų) ir žolelių sodą.
Ne per toliausiai ir nuostabus, įvairiausiomis spalvomis ir grožiu trykštantis Columbia Road gėlių turgus, veikiantis sekmadieniais. Turgus senas ir istorinis – pavyzdžiui, ponas Jurgis jame nuo 1949-ųjų prekiauja ilgamečiais augalais, narcizais, tulpėmis, lelijomis ir katilėliais.
Spitalfildsas (Spitalfields)
Už Londinium miesto sienų esančiose dabar labai madingose Spitalfildso apylinkėse romėnai laidojo mirusiuosius, vėliau čia pastatytas vienuolynas ir ligoninė (Hospital Fields), iš kurios kilo vietovės pavadinimas. Spitalfildso rajonas – Rytų Londono širdis, nuo seno garsėjantis tvirta bendruomenės dvasia ir ryšiais, nes čia naujus namus rado emigrantai iš įvairiausių šalių. XVII amžiuje atkeliavo iš Prancūzijos bėgantys protestantai, įgudę austi šilką, vėliau atsikraustė Londono dokuose darbo ieškantys darbininkai iš Airijos, dar vėliau – pogromų išguiti Rytų Europos žydai (vienu metu rajone veikė net 40 sinagogų), o praėjusiame amžiuje – atvykėliai iš Bangladešo.
Dabartinė Brick Lane mečetė gyvuoti pradėjo kaip prancūzų protestantų bažnyčia, ji vėliau paversta į metodistų koplyčią, dar vėliau – į žydų sinagogą ir tik tuomet į mečetę… Spitalfildso kaimynystės emigrantai vertėsi amatais: audė šilkus, tekstilę, gamino laikrodžius, cigarus, odos dirbinius ir prekiavo turguje.
Į spalvingą ir kvapnią Brick Lane gatvę londoniečiai atvažiuoja pavalgyti kario, kitų Indijos subkontinento patiekalų ir, reikalui prispyrus, nusipirkti sario (niekada negali žinoti, kada būsi pakviestas į indiškas vestuves ar puotą). Šioje ir aplinkinėse gatvelėse – daugybė madingų naujų ir
dėvėtų drabužių parduotuvių, barų, kavinių, klubų ir, žinoma, bengališkų maisto bei medžiagų prekyviečių.
Jei Brick Lane gatvele žygiuosite į pietus, nukeliausite į Whitechapel gatvę ir 1901-aisiais duris atvėrusią Whitechapel galeriją, kurios tikslas – Rytų Londono gyventojus supažindinti su didžiuoju menu. Joje pirmą kartą Anglijoje eksponuoti tokių modernių menininkų kaip Pablo Pikaso (Pablo Picasso), Džeksono Poloko (Jakson Polock), Marko Rotko (Mark Rothko), Fridos Kalo (Frida Kahlo), Liuciano Froido (Lucian Freud), Džilberto ir Džordžo (Gilbert & George) darbai.
