Džiugu, kai ir šalies vardas garsinamas pasaulyje ir šmėkščioja agentūrų pranešimuose. Tai po Dainuojančios revoliucijos, deja, atsitinka retokai, o jeigu ir pasitaiko, daugiau politinių konfliktų ar kriminalinių kronikų fone. Beje, ir per šias žaidynes išlindo netašytas Lietuvos galas – subjektui, besidengiančiam vėliavos spalvomis, atsidūrus areštinėje už demonstratyvų nacistinį gestą tiesiog į veidą tamsiaodžiams britų stadiono apsaugininkams.
Pareflektuokime ties garsenybių likimais. Jų gyvenimai primena: nėra didesnės (ir kartais pavojingesnės) iliuzijos nei šlovė. Gal Andrius Užkalnis pastebėtų, kad per anksti raukti kaktą, ištisą vasarą reikia krykštauti, kol ir saulė mums kaip olimpinis medalis.
Nesutinku. Euforija išgaruoja, emocijos išblėsta. Medaliai, taurės ar net visokie oskarai einant laikui dulka įrėminti už stiklo. Vertingesnis gyvenimui paties žmogiškojo talento taurusis metalas. Senovės Romoje gimė posakis „neužkask talento į žemę.“ Talentas anuomet buvo svorio vienetas ir, atitinkamai, aukso pinigas.
Kiek talentų užduso pasaulio provincijose ir pačioje Lietuvoje? Jaunutei, tačiau atletiškai plaukikei išplaukus į pasaulinius vandenis, randasi dingstis apie tai pamąstyti.
Rūtai daug kas padėjo. Vaikų treneris Kaune. Tėvas. Lietuvos Olimpinis komitetas. Šaunus britų treneris, turintis patirties dirbant su jaunaisiais talentais.
Tačiau nuskambės triumfo himnai, žaidynės nugriaudės, o sirgalių nuotaikas vėl merks rudens lietus. Kokios yra lietuvių, kurių dauguma vis dar gyvena čia, perspektyvos? Koks dėmesys apskritai skiriamas Lietuvoje bet kuriam gabiam ar netgi talentingam žmogui?
Kiek šitam paruošta aplinka, kiek tam tinka mūsų mąstysena, kiek tai skatina mūsų visuomenės kultūra ir, apskritai, šalies ištekliai? Beje, tam, kad ugdytum literatūrinį ar tapybinį talentą, (tai, kas vadinama palaikomoji raida pasirinkta kryptimi) mokslininko ar tyrinėtojo gebėjimus, žodžiu, kūrybingą asmenį reikalingos dar fundamentalesnės sąlygos ir turtingesnės tradicijos, negu sportui, ir jos glaudžiai susietos su šalies kultūrine raida, geopolitine padėtimi bei istorija.
Kad ir nesinori gardaus mažos šalies triumfo apkartinti realybe (tegu ilgiau trunka džiaugsmo terapija tiems, kuriuos internetas vadina „pisimistais“), tenka pripažinti: Lietuvoje ne vienas gabus jaunuolis ir, apskritai, talentas yra pasmerktas vegetavimui.
Juk net ir išvykusiam iš Lietuvos talentui ar apskritai asmeniui iš „Rytų Europos“ išgarsėti Vakaruose reikalingos ypač palankios aplinkybės.
Apie tai pagalvoju tyrinėdamas garsiausių mūsų šalies išeivių, daugiausia, beje, menininkų, atlikėjų ir kitų garsenybių, kilusių iš Lietuvos, biografijas. Pradedant Holivudo Al Jollsonu ir baigiant Paryžiaus skulptoriumi Jacque Lipschitzu. Kadaise visa išeivių iš Lietuvos plejada tapo prancūzų ir amerikiečių tapybos, kino, muzikos klasikais. Tai – visam kultūringam pasauliui žinomas faktas.
Tad ar būtina tapti išeiviu, kad išgarsėtum?
Ko gero. Jei turi gerą dozę sveikatos, talento ir, kaip kad sakoma vienoje žydų dainoje, a bysalė mazl — jei tave vilioja sėkmė ir šypsosi laimė – visu greičiu, brolyti, pirmyn. Tavęs laukia nebūtinai italų ar turkų restorano indaplovė, o gal ir fortūna už kampo. Gal ir „Bright lights and big money“, megapolių žiburiai bei daug žalių.
Nustebau, atradęs tokį pat nusiteikimą 1904 m. Jameso Joyce'o apsakyme „Mažytis baltas debesėlis“ iš klasiko rinktinės „Dubliniečiai“. Jo personažas, Mažylis Čandleris, kurio draugas išgarsėjo Londone, palikęs Dubliną ir tapęs visuotinai žinomu karalystės laikraščių komentatoriumi, samprotauja: „Jokių abejonių! Jeigu nori, kad tau pasisektų, turi išvykti. Dubline tau nėra kas veikti.“
Ir pats J. Joyce'as tapo pasaulinio garso ir reikšmės autoriumi tik Paryžiuje, o ne gimtajame Dubline. Šiais metais sukanka šimtas metų nuo jo rinktinės „Dubliniečiai“ įteikimo spaudai. Bet ši knyga nebuvo atspausdinta 1912 m. Surinkėjas, vadinamasis „tikras airis“ atsisakė ją rinkti „vadovaujantis patriotiniais sumetimais“. Personažai, neva, nepagarbiai šneka apie airių pamatines vertybes.
Taigi Airija prieš šimtmetį buvo panaši į šių dienų Lietuvą. O „Dubliniečiai“ pasirodė dvejais metais vėliau, vis tame pačiame Londone, kuris XIX amžiuje pabaigoje nuteisęs Oscarą Wilde'ą už homoseksualizmą, nebesiryžo daugiau kovoti su modernybe.
Manau, kad dabar, po šimtmečio vien „amoralaus“ J. Joyce'o vardas, atneša Dublinui daugiau pajamų, negu visų airių aludarių produkcija.
Kas be ko, būna ir atvirkščiai, svaigioji sėkmė prisišlieja ir laimė nusišypso žmogui kokiame nors Kaune, nurašytame į provincijas. D. Dolskis išgarsėjo kaip tik Lietuvoje, išmokęs lietuvių kalbos. Prieš tai jis dainuodavo Sankt Peterburgo ir Rygos kabaretuose, ir ieškojo laimės Berlyne. Į Lietuvą jį atviliojo vienas „Metropolio“ restorano Kaune smuikininkas.
D. Dolskio likimas Berlyne, manau, būtų buvęs labiau dramatiškas, negu Lietuvoje, kur jis trumpam tapo populiarus ir mirė, kai po atlikėjo numerio Laikinosios „Versalyje“, sukėlusio audrą plojimų, jam kažkas pakišo bokalą ledinio alaus, kurį šis išmaukė sukaitęs. (Peniciliną Janas Flemmingas atras tik po 10 metų.)
Pasak velionio muzikologo Venckaus, D. Dolskis, po bolševikų perversmo Rusijoje atsidūręs Berlyne, buvo ten vedęs patekančią kino studijos UFA žvaigždę Olgą Čechovą, kitą tokią pat emigrantę (Antono Čechovo žmonos giminę ir jaunesniojo brolio Michailo buvusią žmoną).
Lygiai taip pat kaip ir lietuviškai, Dolskis, pasižymintis humoristo ir artisto gabumais galėtų dainuoti vokiškus šlagerius. Įsivaizduoju D. Dolskį Berlyno kabarete, vėliau pavaizduotame garsiame filme su Lisa Minelli. Gal O. Čechova, sėdėjusi šalia Hitlerio per von Ribentropo gimtadienį pastarojo viloje (įsitaisęs šalia Olgos fiureris vilki baltu kiteliu, ši nuotrauka yra saugoma Berlyne), išgelbėtų D. Dolskį nuo nacių teroro? Kas žino?
Niekas nežino, kokios jėgos brėžia mūsų likimus, o mes vardijame tik faktorius bei aplinkybes, kurias gebam pažinti: geografiją, istoriją, kilmę, giminystę. Visko čia yra daug daugiau. Žmogaus likimą gali nulemti nuotaika, netikėtas susitikimas, meilė (vokiečių kompozitoriaus Geisto iš Berlyno, įsimylėjusio kaunietę pianistę, ir Kaune nužudyto, atvejis), vienoks ar kitoks tėvų sprendimas vaikystėje, atsirišęs batų raištelis.
Michailo Bulgakovo, uždususio Stalino Rusijoje, stebuklinio romano siužetas nuostabiai vingiuoja nuo vienos genialios detalės, įsitvirtinusios rusų kultūroje kaip likimo metafora – nuo vienos tokios Anuškos gatvėje palieto saulėgrąžų aliejaus, ant kurio kai kas lemtingai paslydo.
Kai pagalvoji, viską valdo trys dievai – Likimas, Šansas ir Fortūna.
Ar jiems pasirengęs šių dienų lietuvis – savąja prigimtimi, išsiugdytais gebėjimais?
