Rūta Meilutytė oficialiai valdo, yra geriausia pasaulyje – be jokių išlygų, Lietuvos vėliava plevėsuoja virš stulbinamai puikios Londono arenos, ir skamba Lietuvos himnas, ir ašarojančiai iš laimės penkiolikmetei užkabino didelį aukso medalį. Tyresnės laimės ir pasididžiavimo dienos įsivaizduoti neįmanoma.
Bet besąlygišką džiaugsmą Lietuvoje patirti nelabai moka krūvos žmonių, kuriuos reikėtų skubiai išvežti – geriausiai į kokį seną, aplūžusį baseiną be vandens ir parodyti laiptukus į dešimties metrų trampliną, kad galėtų eiti ir šokinėti nuo jo žemyn galva.
Kalbu apie tuos nelaiminguosius, kuriems istorinė pergalė (o ji tikrai liks atmintyje dešimtmečius, nepriklausomai nuo nieko – aš buvau tada dar vaikas, bet labai gerai prisimenu, kaip 1980 metais olimpinį auksą laimėjo Lina Kačiušytė, nors žiūrėjau tai nespalvoto televizoriaus ekrane) yra proga dėl ko nors papriekaištauti valdžiai ir Lietuvai.
„Tremtinės pergalė“, - rašo kažkoks protiškai išsigimęs tipas, suprask, Lietuva atstūmė, Anglija priglaudė. Tokie asmenys, kuriems patiems labai reikėtų tremties be atgalinio bilieto, negali džiaugtis, kad talentinga Lietuvos plaukikė treniruojasi vienoje geriausių Europoje specializuotų sporto mokyklų su puikiu treneriu, turinčiu pakankamai patirties, kad atskleistų jos gabumus. O ne. Jie įsivaizduoja, kad „valdžia turėtų sukurti sąlygas Lietuvoje“ neturėdami jokio supratimo apie tai, kaip tai turėtų ir galėtų būti padaryta.
„Gėda Kubiliui“, bliauna kiti, nes juk Vyriausybė ir valdžiažmogiai „neremia sporto“ (daugelis Lietuvoje patogiai pamiršta, kad R. Meilutytės labai brangus mokslas ir treniruotės Plimute yra apmokamas iš stipendijos, kurią ji laimėjo, o likusius pinigus moka Lietuvos nacionalinis olimpinis komitetas – taip kad nelabai galima sakyti, kad Lietuva tik šildosi spinduliuose).
Žinantieji, kad reikia „geriau remti“, niekada nepasakys, iš ko reikėtų paimti tuos pinigus – juk valdžia ir taip „plėšia mokesčius“. Na, žinoma, dar visuomet yra sprendimas paimti iš krepšinio, nes jis gauna per daug. Tada bus galima po savaitės vėl rėkti – „gėda valdžiai“, nes bukagalaviai atėmė iš krepšinio.
Kiti veikėjai vištos smegenimis siunta, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė paspaudė ranką Rūtai Meilutytei ir su ja nusifotografavo. „Piaras“, šaukia jie, „o tu pasirūpink, kad būtų paremtas sportas!“. Išties, kvailybė yra beribė. Prezidentė yra olimpinėse žaidynėse, jos darbas paspausti ranką čempionei ir nusifotografuoti bei pasakyti gerus žodžius, net jei ji negali pažadėti naujo 50 metrų baseino kiekvienam rajono centrui, kaip tokiu atveju, reikia tikėtis, padarytų koks nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Dar daugiau – man malonu, kad Lietuvoje valstybės postus užimantys žmonės neprapliupo beprasmiais pažadais ir karališkomis dovanomis (daug kam, žinau, būtų labai patikę, jei premjeras ar prezidentė būtų pažadėję olimpietei pagerinto išplanavimo keturių kambarių butą arba automobilį, kaip būtų įprasta trečiojo pasaulio bananų respublikose).
Rūta Meilutytė šiandien parodė geriausią vykusių Lietuvos žmonių pusę – pasiekti aukščiausią viršūnę visomis prieinamomis priemonėmis, panaudojus stipriausius įrankius ir galimybes, kurias gali pasiūlyti pasaulis. Ji pasirodė kaip tyli, lūpą prikandusi, drovi, bet užsispyrusi nugalėtoja, tikra pasaulio ir Lietuvos lietuvė, pavyzdys visiems, kam užtenka sveiko proto ir geros valios, kad galėtų žiūrėti į geriausius pavyzdžius ir semtis įkvėpimo.
Todėl geriausias plakatas ir šūkis, kuris jau šimtus kartų nuo vakar vakaro iškabintas internete, yra šis: „Gimė sūnus. Pavadinsiu Rūta.“
