Liepos 13-ąją jis paleistas už užstatą. Kodėl pareigūnai taip ilgai delsė tai padaryti, nors už lobistą laidavo daugiau nei trys šimtai žinomų šalies žmonių? Ar sprendimas po 25 parų jį išlaisvinti reiškia, kad A. Romanovskis – jau nebepavojingas visuomenei?
Panevėžio prokurorai, tardę A. Romanovskį ir įtakingas konservatorius V. Matuzas, kuriam lobistas esą bandė duoti kyšį, šių įvykių nekomentuoja.
„Žinojau, kad minimi domimasi, tačiau nesitikėjau, kad būsiu suimtas. Pareigūnai mane pasitiko ankstyvą birželio 19 dieną. Rytą, prie namų, kai buvau išėjęs pasivaikščioti su šunimi“, - bendraudamas su lrytas.lt prisiminė laisvę neseniai atgavęs A. Romanovskis.
- Kodėl teisėsaugininkai jumis domėjosi?
- Mano veikla domisi visi, nes aš esu lobistas. Juk nuolatos bendrauju su įvairiais žmonėmis ir kai kurie jų užsimindavo, esą atsidūriau teisėsaugos akiratyje. Maniau, jog teisėsaugininkams įdomus ne labiau, nei kitiems pareigūnams. Bet, kad vieną gražią dieną ateis Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai su kratos orderiu tikrai nesitikėjau.
- Ar spėjote ryte bent lovą pasikloti?
- (Juokiasi) Namie buvo baisi netvarka. Manau, kad ne tik tai nustebino pareigūnus. Jie, ko gero, nesitikėjo, kad jų medžiojamas lobistas gyvena 1968 m. statyto blokinio namo dviejų kambarių bute.
Krata buvo labiau formali. Pareigūnus labiausiai domino mano kompiuteris, kurį tą dieną buvau palikęs automobilyje, o jis stovėjo kieme. Nors galėjau ir nuslėpti, kur kompiuteris, pats jį atnešiau ir atidaviau nelauktiems svečiams.
Kompiuterio iki šiol neatgavau, nors jame buvusi informacija man svarbi darbui. Liko ten ir mano gydytojų užsienyje, su kuriais tariausi dėl operacijos, kontaktai.
- Kuo jūs sergate, kad reikia operacijos?
- Man neseniai buvo diagnozuota reta Lietuvoje liga – hipokalcemija. Dėl jos mano kraujyje – itin daug kalcio ir organizmas pats su šia problema nesusitvarko.
Esu labai dėkingas Panevėžio areštinės slaugytojai, kuri pasistengė, kad būtų suteikta endokrinologo konsultacija.
- Ar tie ankstyvi STT pareigūnai jus ir išvežė į Panevėžį?
- Taip. Jie buvo draugiški, pakeliui leido pavalgyti.
- Atvykus į Panevėžį jūsų iš karto laukė apklausa?
- Kažin ar tai buvo apklausa, nes jokio protokolo niekas nesurašė ir advokato dar neturėjau. Ko gero pačią pirmą suėmimo dieną tiesiog pasikalbėjome.
Bendro pobūdžio pokalbis truko maždaug valandą.
- O kas po to?
- Antrankiai ir areštinė.
- O kam antrankiai? Jūs triukšmavote ir priešinotės?
- Tokios yra konvojavimo taisyklės.
- Kaip atrodo Panevėžio areštinės?
- Maždaug dvidešimties kamerų areštinė – pusrūsyje. Dalis jos suremontuota, kita dalis – dar ne.
Aš patekau į tą dalį, kuri jau seniai nemačiusi remonto, nes, matyt, dar nesulaukė Europos Sąjungos pinigų.
Iš pradžių kameroje buvau vienas. Po to atsirado dar du areštuoti vyrai. Tačiau netrukus buvome perkelti į kitą kamerą, nes užsikimšo kanalizacija ir kameroje negalima buvo naudotis vadinamuoju tualetu, kurį atstojo lauko tualetus primenanti tupykla su skyle.
Be to, neatsidarė ir langai, todėl nuo užsikimšusio tualeto ir rūkalų (kamerose leidžiama rūkyti – red.) smarvės tiesiog kvapą gniaužė.
- Kiek kamerose buvo žmonių ir kas jie tokie?
- Man teko būti maždaug 13 kvadratinių metrų kameroje, kurioje buvo pastatytos aštuonios lovos.
Vienas iš mano kaimynų buvo recidyvistas Petras, kuris iš 60 gyvenimo metų jau 25 praleido kalėjimuose.
- Apie ką kalbėdavotės su kameros kaimynais?
- Dažniausiai apie tai, kas pagal kokį Baudžiamojo kodekso straipsnį sulaikytas.
Kadangi aš savo straipsnio nežinojau, tai „kodinis“ mano arešto pretekstas buvo „Matuzo byla“. Tai pasakius, visiems pasidarydavo aišku.
- Su kuriuo kameros kaimynu labiausiai susidraugavote?
- Kaip bebūtų keista, recidyvistas Petras pasirodė komunikabilus ir žingeidus žmogus. Aš jį kasdien mokiau anglų kalbos. Gabus žmogus. Nors paskutinį kartą anglų kalbos mokėsi kalėjime Vilniuje 1988 m., po kelių pamokų jau susikalbėdavome angliškai.
Manais už anglų kalbos pamokas Petras rūpinosi mano fiziniu parengimu. Mes kiekvieną rytą keldavomės 5 val. 45 min., o jau po pusvalandžio darydavome specialią mankštą.
Petras – puikios fizinės formos. Gal dėl to atrodo lyg būtų keturiasdešimtmetis. Niekada gyvenime nerūkė, tik negali atsispirti alkoholiui.
Apskritai, sprendžiant pagal su manimi kalėjusių žmonių padarytų nusikaltimų priežastis, galima būtų padaryti išvadą, kad daugelį jų lėmė piknaudžiavimas alkoholiu.
- Ar įmanoma išgyventi, valgant tik areštinės maistą?
- Kiekvieno areštuotojo maitinimui dienai skiriama mažiau nei 9 litai. Aš negalėjau daug o valgyti, nes, kaip karaimas, nevalgau kiaulienos.
Kelis kartus mane pavaišino su manimi bendravę pareigūnai. Buvo leista siuntinį perduoti ir mano seseriai, gyvenančiai Panevėžyje.
- O tie pokalbiai su prokurorais vyko kasdien?
- Beveik. Tačiau sulaukęs savo advokato, atsisakiau pasinaudoti savo teise duoti parodymus.
- Tai kokia tuomet nauda iš jūsų buvo jus kalbinusiems pareigūnams?
- Nežinau. Gal jiems pravertė mano gyvenimiška patirtis ir informacija apie lobistų veiklą ar apskritai – kas yra lobizmas.
- Kaip jums atrodo, ar po 25 parų areštinėje jūs tapote nebepavojingas, kad buvote paleistas už 50 tūkst. litų užstatą?
- Nežinau, kas atsitiko. Po 25 parų išgaravo teisėsaugininkų baimė, kad aš galiu kur nors pabėgti, daryti įtaką vadinamajai V. Matuzo bylai ar poveikį svarbiems liudininkams.
- Su kuo jums uždrausta bendrauti?
- Esu prokurorams pasižadėjęs neskelbti tų asmenų pavardžių. Jų yra maždaug dešimt.
Mane stebina tai, kad, jei, tarkim, su vyru bendrauti man uždrausta, su jo žmona bendrauti galiu. Nesuprantu, kodėl? Negi žmona, parėjusi namo, nepapasakos vyrui, kad buvo mane sutikusi ir apie ką mes kalbėjomės?
Kita vertus, labai keistai jaučiuosi ir net nežinau, kaip man elgtis, kai tie asmenys, su kuriais neturiu teisės bendrauti, kalbina mane per „Facebook“ arba skambina telefonu? Jie gi paprasčiausiai nežino, kad negaliu atsiliepti?
- Kaip jums atrodo, kuo baigsis ši byla?
- Aš žinau, kad esu nekaltas. Todėl paprašiau prokurorų, kad visa informacija apie mano sulaikymą, pokalbius su manimi ir pateiktus įtarimus būtų paviešinta.
Tačiau, kaip bepasibaigtų ši nemaloni istorija, aš, kaip lobistas patyriau didžiulę žalą – mano licencija sustabdyta, o veikla praktiškai paralyžiuota.
Esu įsitikinęs, kad ir kiti Lietuvos lobistai jaučiasi nesaugiai. Juk visuomenėje formuojama nuostata, kad visi jie potencialūs kyšininkai arba kyšių davėjai.
