Turbūt tik Aleksote galima išvysti vaizdą: viename seniausių Europoje S. Dariaus ir S. Girėno oro uoste kyla ir leidžiasi lėktuvai, mokslo aukštumų siekia aukštųjų technologijų parko „Technopolis“ šviesuliai, o šalia žaliuoja daržai ir mekena ožkos.
Tokia maišalynė būdinga ne tik Lietuvos aviacijos lopšiu tapusiame oro uoste, bet ir daugelyje kitų Aleksoto vietų.
Įsigilinus į Aleksoto seniūnijos teritorijos ypatumus, matyti, jog tai – netipinis rajonas su savais privalumais, džiaugsmais ir rūpesčiais.
Veikia aktyvi bendruomenė
Marvelė, Kazliškės, Naugardiškė, Yliškės, Tirkiliškės, Julijanava ir dar kelios kitos gyvenvietės prie miesto buvo prijungtos vos prieš keliolika metų, todėl daugelis žmonių jose tebegyvena visiškai kitokį gyvenimą, nei įprasta daugeliui kauniečių. Gyventojai čia vis dar neturi miesto komunikacijų, laiko gyvulius ir augina bulvių laukus.
Šiek tiek modernumo Aleksotui įpučia naujakuriai, įsikuriantys naujų individualių ar daugiabučių namų kvartaluose. Naujųjų gyventojų kiemuose tviska lygiai nupjauta žalia veja, žydi prižiūrimi gėlynai.
Pajusti tikrąją rajono dvasią galima bendraujant su senojo Aleksoto ar Fredos teritorijoje gyvenančiais senbuviais. Keletas jų prieš dešimtmetį nusprendė įkurti Aleksoto bendruomenės centrą, kuris šiuo metu yra vienas aktyviausių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Iš pradžių manyta suvienyti Aleksoto gyventojus kviečiant juos į šventes, koncertus, paskaitas ar susitikimus su įvairių profesijų atstovais.
„Bendraujant su žmonėmis paaiškėjo, jog jiems reikia ne tik linksmybių. Aleksotiškiai turėjo ir turi daugybę įvairiausių problemų, kurias mėginame spręsti drauge“, – pasakojo tuomet Aleksoto bendruomenės centrui vadovavusi dabartinė Aleksoto seniūnė Liukrecija Navickienė.
Dar gyva grafystės idėja
Šiuo metu prie centro vairo stovintis pirmininkas Zenonas Šalna tvirtino, jog bendruomenė vienija per 200 narių.
Per dešimtmetį ji surengė apie 500 renginių: koncertų, švenčių, talkų, per kurias tvarkė šlaitus, valė upelius, tvirtovės likučius. Bendruomenės centras parengė daug projektų, tarp jų ir kelis tarptautinius, buvo organizuojamos sporto žaidynės, dviračių žygiai, kuriamos rajono strategijos ir plėtros planai.
Pirmininkui smagu, kad iki šiol gyva Aleksoto grafystės idėja.
„Pradėję kurti bendruomenę nusprendėme atgaivinti XVIII amžiuje šioje vietoje gyvenusio grafo Jozefo Godlevskio dvaro tradicijas. Įkūrėme simbolinę Aleksoto grafystę. Prisimenu, kaip pirmaisiais metais netrūko norinčių, kad į pasus būtų įspaustas Aleksoto civilinis antspaudas“, – sakė Z. Šalna.
Aleksoto grafystės nariai kasmet kviečiami į grafo J. Godlevskio, kurį nuo pat pirmųjų dienų įkūnijo dainininkas Juozas Janušaitis, puotą Botanikos sode. Kaskart jie nepagaili laiko ne tik įmantriems patiekalams paruošti, bet ir apsivelka senovinius kostiumus.
Vilioja šlaitai ir skardžiai
Pasakodamas apie rajoną, kuriame gimė ir užaugo, Z.Šalna negailėjo pagyrų veikliems ir įvairių idėjų nestokojantiems bendruomenės nariams ir vardijo kitus Aleksoto privalumus.
Viena didžiausių Aleksoto vertybių – nuostabus kraštovaizdis. Nuo palei Nemuną besitęsiančių miškingų šlaitų atsiveria Nemuno ir Neries santakos, senamiesčio, miesto centro, Šančių ir Panemunės panorama.
Šlaitai šiai miesto daliai išskirtinumo suteikia nuo seno. Manoma, kad ant Aleksoto kalvos, netoli tos vietos, kur dabar įrengtas funikulierius, buvo alkavietė, kurioje šventąją ugnį prižiūrėjusi legendinė deivė Aleksota. Apie tą vietą mena ligi šiol alkavietėje išlikęs akmuo.
Jiesios landšaftinio draustinio su garsiaisiais skardžiais grožį ir naudą įvertino garsus prancūzų karvedys Napoleonas Bonapartas. 1812 metų vasarą nuo Jiesios piliakalnio jis stebėjo savo kariuomenės persikėlimą per Nemuną.
Aleksote yra išlikusi geležinkelio atšaka, gana stačiu šlaitu kylanti į kalną. Manoma, jog ji yra vienintelė tokia Lietuvoje. Ją sutvarkius būtų galima rengti išskirtinius pramoginius pasivažinėjimus traukiniu.
Atvers Marvos kaskadų grožį
Aleksoto seniūnė L. Navickienė ypatingomis Aleksoto grožybėmis laiko Botanikos sodą, rajono parkus, Nemuną ir kitas nedideles pro Aleksotą tekančias upes – Jiesią, Sąnašą ir Marvą.
„Išskirčiau Marvos upelio slėnį. Iš jo atsiveria reto grožio nuo carinės Rusijos laikų įrengtų Marvos kaskadų vaizdas. Ilgą laiką šį grožį rodyti miestiečiams nebuvo galimybių.
Šiemet pirmąkart, gavę lėšų iš vietos bendruomenių savivaldos programos, dalį jų skirsime laiptams šlaite įrengti, slėniui nušienauti“, – sakė seniūnė.
Aleksotiškės teigimu, šiame slėnyje būtų galima rengti poezijos ar muzikos vakarus, bendruomenės šventes ar net rimtus tarptautinius festivalius.
Gausu paveldo vertybių
Turbūt sunku rasti kitą Kauno mikrorajoną, išskyrus miesto centrą ir senamiestį, kuriame būtų tokia gausybė nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių.
Aleksote išlikę Kauno tvirtovės baterijų, fortų, kareivinių ir blindažų statiniai, S.Dariaus ir S.Girėno oro uostas, aviacijos muziejus, Aleksoto funikulierius, Marvos, Tirkiliškių, Fredos, J.Vailokaičio dvarų pastatai bei jų likučiai, įvairių laikų kapinės, bažnyčios, buvęs Kauno mėsos kombinatas.
Visus juos apžiūrėti galima išsileidus į apžvalginę ekskursiją po Aleksotą. Geriausiai tai daryti paprašius kokio nors rajoną gerai pažįstančio vietinio gyventojo. Tačiau svarbius objektus nesunku surasti pagal nuorodas.
Statiniai – piešiniuose
Turistinį maršrutą galima susidaryti ir pagal architekto bei kultūros paveldo specialisto Jono Lukšės šią vasarą išleistą Aleksoto seniūnijos istorinių ir kultūros paveldo statinių piešinių albumą.
Juodu tušu nupieštos beveik šimtas Aleksoto įžymybių nėra lakios menininko fantazijos. Piešiniuose ryški ir tiksli kiekviena detalė, pabrėžti net smulkiausi architektūriniai niuansai.
J. Lukšė tikino statinius į popieriaus lapus perkėlęs ne iš nuotraukų ar atvirukų, o žvelgdamas į juos gyvai.
„Manau, kad per kelerius metus nupiešiau viską, kas Aleksote yra svarbaus ir vertinga. Jei sužinočiau, kad dar kas nors liko pamiršta, būtinai įamžinčiau“, – kalbėjo dailininkas. Jis įsitikinęs, jog jo piešiniai ir statinių aprašymai bus naudingi ne tik turistams, bet ir architektams, paveldosaugininkams, istorikams.
Rajonas skęsta nuotekose
Aleksotas ne tik panoramų ir kultūrinio bei architektūrinio paveldo turtingas miesto pakraštys. Čia yra daugybė neišspręstų problemų.
„Dėl gyvenamųjų namų statybų, besiplečiančių verslo įmonių ir tvarkomų lankytinų objektų perspektyviu laikomas Aleksotas vis dar negali pasigirti švara ir tvarka.
Čia apstu apleistų teritorijų, dykrų, stinga šaligatvių, apšvietimo, griūva šlaitai, stūkso seni metaliniai garažai“, – problemas vardijo seniūnė.
Tačiau didžiausi šios miesto dalies skauduliai – nesutvarkytos gatvės ir dar daug kur neįvestas miesto vandentiekis bei nuotekų tinklai. Vaizdingo rajono gyventojai rudenį ir pavasarį dažnai skęsta išmatose.
Gatvės vis dar žvyruotos
Pasivažinėjus po Aleksotą į akis pirmiausia krinta tai, kad daugelio rajono gatvių danga – tragiškos būklės.
Bendras Aleksoto gatvių ilgis siekia beveik pusantro šimto kilometrų, tačiau tik pusė jų asfaltuotos. Kai kuriose gatvėse asfaltas buvo paklotas beveik prieš keturiasdešimt metų. Nuo tada jų niekas nėra taisęs, todėl apie daugelio tokių kelių būklę plačiau pasakoti nereikia.
Per pastaruosius kelerius metus Aleksote vargu ar iš naujo buvo išasfaltuota nors viena gatvė. Išskyrus Kėkštų gatvės atkarpą, kurioje šalia vieno Kauno valdžios vyrams artimo gyventojo namo, nesuderinę su jokiomis institucijomis, pernai asfaltą paklojo paslaptingi geradariai.
Daugiau nei 60 kilometrų Aleksoto gatvių padengtos žvyru arba gruntu, kitos betonuotos ar užpiltos skalda.
„Dėl prastos gatvių būklės seniūnija apipilta gyventojų skundais. Kai kurios jų atrodo lyg po ką tik įvykusio bombardavimo. Ir taip prastas gatves dar labiau gadina komunikacijas klojantys gyventojai ar darbininkai. Yra daug atvejų, kai po darbų gatvės viduryje paliekamos atviros duobės ar žemių krūvos, netvarkomi kelkraščiai“, – pasakojo Aleksoto seniūnijos specialistas Algirdas Guiga.
Neturi miesto vandentiekio
Šiuo metu Aleksoto seniūnijoje yra per 4 tūkst. individualių ir daugiabučių namų. Nors jau kelerius metus vyksta atskirų kvartalų vandentiekio ir kanalizacijos tiesimo darbai, maždaug 1 tūkst. namų gyventojai apie miesto vandentiekį ir nuotekas dar tik svajoja.
Dėl geriamojo vandens stygiaus Aleksote didelių problemų nekyla, tačiau dėl neįrengtos nuotekų sistemos ir daugelyje vietų aukšto lygio gruntinių vandenų prasidėjus atolydžiui ar liūčių sezonui aleksotiškių kiemai ir namai skęsta išmatų balose.
Mėgindami išvengti vandens pertekliaus, žmonės išsikasa išgriebiamus šulinius ar griovius aplink sklypus. Yra ir tokių namų valdų, kuriose nėra jokios kanalizacijos, o dvokiantis turinys teka šlaitais, upeliais ar gatvėmis.
„Mūsų gatvė pavadinta garsių lakūnų vardu, tačiau ją vadinti prestižine gėda. Neturime kanalizacijos, tad aplink daugelį namų iškasti grioviai, į kuriuos nuolat leidžiamas vanduo iš tualetų, vonių ar skalbyklių“, – tvirtino S.Dariaus ir S.Girėno gatvės gyventoja Marija Kazlienė.
Seniūnijos darbuotojų teigimu, laimė turėti vandentiekio tinklus dar šiemet nusišypsos ne vienos gatvės gyventojams.
Prie turgaus – chaosas
Dar viena probleminė šio rajono vieta – Aleksoto turgus, į kurį savaitgaliais plūsta ne tik maisto ar ūkinių prekių pirkėjai, bet ir norintieji įsigyti gyvūnų bei sendaikčių. Šalia turgaus automobiliams trūksta vietos. Dėl to šeštadieniais ir sekmadieniais jų būna pristatytas Veiverių plentas ir aplinkinės gatvės bei degalinės.
Vairuotojai transporto priemonių nesikuklina palikti ant šaligatvių, vejų, daugiabučių ir individualių namų kiemuose.
Aplinkinių namų gyventojai nuo nepageidaujamų ratuotų svečių priversti saugotis metaliniais ir gelžbetoniniais užtvarais, grandinėmis su spynomis.
Žmonės prisimena, kad sovietmečiu šiame turguje antradieniais rinkdavosi kailininkai.
Turgaus pakraštyje pastatytose palapinėse būdavo kruopščiai glostomi kailiai ir deramasi dėl jų kainų. Kalbėdavo, kad Aleksotas diktuoja net tarptautines kailių kainas.
„Į turgų susirinkdavo net keli šimtai pardavėjų ir daugybė pirkėjų, bet tokio chaoso ir automobilių grūsčių, kaip dabar, aplinkui nebuvo“, – skundėsi Antanavos gatvėje gyvenanti Regina Bubnelienė.
Baudos padėties nekeičia
Policijos pareigūnai nedrausmingiems vairuotojams kone kiekvieną savaitgalį surašo ne mažiau nei dvi dešimtis protokolų, tačiau reikalai nesikeičia.
Pareigūnų ir gyventojų nuomone, mašinų stovėjimas Veiverių plente turėtų būti mokamas. Kita išeitis – įrengti mokamas stovėjimo aikšteles S.Dariaus ir S.Girėno oro uosto teritorijoje.
„Kai vyksta turgus, žmonės negali išvažiuoti iš savo namų. Tai nenormalu“, – įsitikinusi L.Navickienė. Itin bloga padėtis Lakūnų plente.
Seniūnė taip pat pritaria minčiai, kad būtų galima įrengti aikšteles oro uoste, tačiau sprendimą gali priimti tik miesto valdžia.
„Savivaldybės vadovai tikriausiai rimčiau ir greičiau imtųsi šios problemos, jeigu apie ją kalbėtų turgaus šeimininkai. Tačiau šie kažkodėl nerodo jokios iniciatyvos“, – stebėjosi L. Navickienė.
Aleksoto istorija – turtinga
Iki XVI amžiaus gyvenvietė, kurios vietoje dabar įsikūręs Aleksotas, vadinosi Svirbigala, Svirbigaila arba Svirbiogala. Pavadinimas kildinamas iš Nemuno kairiojo intako Svirbės upelio vardo.
Manoma, kad dabartinį vardą Aleksotas gavo XVI a., kai Kaunas tapo prekybos centru, o vokiečiai kairiajame Nemuno krante pastatė laivų statyklas, vadintas „aleksotais“.
Aleksoto vardas kildinamas ir iš kunigaikščio Dangeručio dukros Mildos, kitaip vadintos meilės deive Aleksota, vardo.
Aleksotu galėjo būti pavadinta kažkokiam Aleksui priklausiusi valda.
1408 metais Aleksotu oficialiai buvo vadinama Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto Kaunui padovanota šioje vietoje stūksojusi giria.
1791 metais Kauno plane Aleksotas vadinamas priemiesčiu. Po 1795 metų Aleksotas drauge su Užnemune atiteko Prūsijai, nuo 1807 metų priklausė Varšuvos kunigaikštystei, nuo 1815 metų – Lenkijos karalystei.
1838 metais Aleksotas pavadintas miesteliu, 1860 – 1914 metais jis buvo valsčiaus centras.
1882 metais prasidėjo Kauno tvirtovės statyba. Aleksote pastatyti fortai, baterijos, kareivinės.
1915 metais kaizerinės Vokietijos kariuomenė įkūrė dabartinį S.Dariaus ir S.Girėno oro uostą. Tarpukariu jis tapo Lietuvos aviacijos lopšiu. Jame kūrė ir skraidė garsieji lakūnai Steponas Darius, Jurgis Dobkevičius, Antanas Gustaitis.
1919 metais senoji Aleksoto dalis (54 ha) buvo prijungta prie Kauno, o 1931 metais prijungta ir likusioji gyvenvietės dalis (573 ha). 1930 metais baigtas statyti ir atidarytas plieninis arkinis tiltas. Jis pavadintas Vytauto Didžiojo, vėliau Aleksoto vardu. 1941 metais vokiečiai Aleksoto tiltą susprogdino, vėliau jį atstatė vokiečių belaisviai.
1935 metais Aleksote atidarytas antrasis mieste keltuvas funikulierius.
Dabar Aleksote veikia šimtai įstaigų ir įmonių, Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykla, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetas, Julijanavos katalikiška ir J.Dobkevičiaus vidurinė mokyklos, Šventos Elžbietos seserų kongregacijos ir Švenčiausios jėzaus širdies kongregacijos vienuolynai.
