Londono lietuvės rekomendacijos vykstantiems į Londoną (I)

Noting Hilas (Notting Hill)

„Kur Portobelo turgus? Kur kinas? Sodas? Knygynas?“ Dažną šeštadienį po Noting Hilo rajoną varlinėja gaujos išsižiojusių turistų ir klausinėja, kaip rasti vietas iš filmo tuo pačiu pavadinimu kaip ir rajonas. „Noting Hilas” (Holivudo žvaigždė (vaidina Džulija Roberts (Julia Roberts)) įsimyli nerangų kelioninių knygų knygyno savininką, vaidinamą Hju Granto (Hugh Grant)) net tik išgarsino šią Londono vietą visame pasaulyje, išpopuliarino Portobelo turgų (Portobello Market), bet ir gerokai pakėlė rajono nekilnojamojo turto kainas.

Į mėlynas duris, už kurių – pagrindinio filmo herojaus butas, tiek beldėsi turistai, kad savininkai nusprendė jų atsikratyti. O tiksliau, jas pardavė aukcione ir pinigus atidavė labdarai. Tačiau durų rėmas išliko – jį galite apžiūrėti nuėję iki Westbourne Park Road gatvės ir sustoję ties 280 numeriu.

Filmui pasirodžius 1999-aisiais Noting Hilas jau buvo gana populiarus tarp piniguočių, tačiau po Antrojo pasaulinio karo šis Londono rajonas liūdnai garsėjo kaip lindynių kvartalas, pilnas šiukšlių, žiurkių, apgyvendintas neturtingų emigrantų, prostitučių ir vargšų. XIX amžiuje Noting Hilo apylinkės buvo ne ką prašmatnesnės, žinomos puodų dirbtuvėmis ir kiaulidėmis (kiaulių čia gyveno tris kartus daugiau nei žmonių). Tačiau žemvaldys Džeimsas Veleris (James Weller) iš aristokratiškos Ladbrukų (Ladbroke) šeimos turėjo visai kitokių užmačių – jis pasišovė pastatyti madingą Londono rajoną turtingiesiems ir jį pavadinti Kensingtono parku.

Ladbrukų pasamdytam architektui Tomui Alasonui (Thomas Allason) į galvą šovė tais laikais negirdėta idėja – suprojektuoti privačias sodų aikštes, kurios būtų prieinamos tik kelių aplinkinių namų gyventojams ir galines duris būtų galima atidaryti tiesiai į bendrą žalią, gražiai prižiūrėtą erdvę. Tokių prabangių skverelių statyba buvo sutrikdyta poros finansinių krizių, rajone keletą metų veikė net hipodromas, tačiau paaiškėjo, kad patys turtingiausi aristokratai iš Meifero neskubėjo atsikraustyti, nes Noting Hilas jiems pasirodė per toli nuo centro. Vidutinių pajamų šeimoms atsisakius gausybės tarnų paslaugų, erdvūs Alasono statyti namai tapo pernelyg dideli ir brangūs, tad vėliau buvo suskirstyti į daugybę mažų butų, tinkamesnių Londono gyventojams.

Sostinei plečiantis, gerai uždirbantys žmonės į Noting Hilą vėl sumanė kraustytis devintajame dešimtmetyje. Dabar butai ir namai su durimis į privačius sodus kainuoja milijonus. Sakoma, kad vien tik už raktą į tokius sodus kasmet reikia mokėti pusantro tūkstančio svarų sterlingų. Mano nuomojamo buto šeimininkė pasakojo, kad net šiais laikais jai baisu vaikščioti naktį vienai po Noting Hilą, nes, kai augo, tėvai jai draudė įžengti į daugelį gatvių. Prieš keletą metų moteris dviejų aukštų vaikystės namą Chepstow Villas gatvėje pardavė už 8 milijonus svarų sterlingų (kainą išpliurpė jos vyras)… Kai aš pro tą namą ėjau, jis buvo beveik visas nugriautas, paliktas tik fasadas – naujiesiems šeimininkams tikriausiai nepatiko seni tapetai, tad jie nusprendė interjerą perkurti ir net vidines sienas pastatyti naujas.

Šiame rajone taip pat gyveno valstybės iždininkas Džordžas Osbornas (George Osborne) ir premjeras Deividas Kameronas (nors pastarasis – šiek tiek prastesnėje dalyje Šiaurės Kensingtone (North Kensington)), tad, kol dar nebuvo valdžioje, jaunųjų konservatorių šutvė vadinta „Noting Hilo grupe”. Pagrindinė rajono gatvė Notting Hill Gate (po ja yra ir metro stotis tuo pačiu pavadinimu) gana neišvaizdi, nes per Antrąjį pasaulinį karą buvo stipriai subombarduota. Pokario pastatai paprasti, net, sakyčiau, nykoki, tačiau tereikia iš šios gatvės pasukti į šoną ir išvysite gražiąsias Noting Hilo vietas.

Portobelo turgus (Portobello Market)

Portobello Road, kiek daugiau nei tris kilometrus besirangantis nuo kalno žemyn beveik nuo pat Notting Hill Gate iki Golborne Road ir dar šiek tiek toliau, gyviausias ir spalvingiausias visame rajone. Čia kiekvieną savaitės dieną, išskyrus sekmadienį ir antrą ketvirtadienio dienos pusę, vyksta Portobelo turgus. Dabartinėje ispanų mokyklos vietoje Portobello Road kadaise rūko fermos kaminai. Ši pavadinta pagal admirolo Vernono iš ispanų Karibų jūroje pagrobtą Puerto Belo miestą. Tad ferma davė vardą keliui, o šis turgui, kuriame pirmaisiais metais prekiauta arkliais ir žolelėmis, vėliau – antikvariniais daiktais.

Parduotuvės ir prekės ant prekystalių gatvėje priklauso nuo to, kurioje dalyje esate. Pačiame viršuje – antikvarinės parduotuvėlės, per vidurį – daržovės, vaisiai ir maistas, po pat Westway autostrada – jaunų, dar neišgarsėjusių dizainerių, namudininkų, dėvėtų drabužių ir sendaikčių turgus, dar tolėliau – prastesni ir pigesni antikvariniai daiktai, senienos ir apkskritai visoks šlamštas, pradedant senomis nebenaudojamomis vaizdo kasetėmis ir baigiant sulūžusiomis kėdėmis bei suplyšusiomis sofomis.

Portobelo turgus iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pilnas niekniekių, tačiau geriau pasiknisę aptiksite vertingų antikvarinių smulkmenų, sidarbo dirbinių, papuošalų ar senovinių indų, taip pat neblogų dėvėtų drabužių ir batų.

Pastaba: eidami į turgų būtinai turėkite grynųjų pinigų, nes Portobello Road tik keletas bankomatų, prie kurių susidaro ilgos eilės, o į vakarą grynieji pinigai kartais baigiasi.

Einant žemyn nuo kalno, dešinėje, prie pat Portobello Road galo, yra Golborne Road. Jame taip pat nemažai antikvarinių parduotuvėlių, marokietiškų ir portugališkų restoranėlių, turgaus prekystalių, už kurių pardavėjai gamina Alžyro ir Karibų jūros regiono gardumynus. Golborne Road įsikūrusi pati geriausia visame mieste portugališkų saldumynų kavinė Lisboa Patisserie (57 Golborne Road, W10 5NR) ir puiki šviežios žuvies parduotuvė Golborne Fisheries (75 Golborne Road, W10 5NP).

Gatvės gale, mano nuomone, vienas baisiausių pastatų visame Londone, kurį aš vadinu postalinistinio laikotarpio šedevru, – Treliko bokštas (Trellick Tower). Šis brutalistinio stiliaus kūrinys, projektuotas architekto, kurio pavardė – Goldfinger (liet. auksapirštis), baigtas statyti 1972-aisiais.

Į 31 aukšto pastatą miesto valdžiai sukišus vien tik socialiai remtinus, vargingus ir problematiškus žmones, brutalistinio stiliaus pastatasliūdnai pagarsėjo brutaliausiais nusikaltimais. Pastato liftuose buvo išprievartautos moterys, koridoriuose užpulti vaikai, venas badėsi narkomanai, pro langą iššoko depresija serganti jauna mama ir vyko kitokios baisybės. Pasukime laikrodžio rodyklę į dabartį ir trijų miegamųjų butas Treliko bokšte kainuoja 400 tūkst. svarų sterlingų (nors man vis tiek tai vienas tragiškiausių pastatų Londone, gadinantis gražią Noting Hilo padangę).

Electric (191 Portobello Road, W11 2ED)

Nedidukas, bet vienas seniausių ir patogiausių kino teatrų Londone su baru pačioje kino salėje, dviem sofomis-lovomis, kėdėmis-foteliais, prie kurių – mažučiukai staliukai su skyle vyno buteliui įstatyti. Tad nenuostabu, kad vykstant seansui dažnai barška taurės, kliunksi pilamas vynas ir visi bėgioja į tualetą.

Coronet (103 Notting Hill Gate, W11 3LB)

Mano mėgstamiausias kino teatras Londone, įsikūręs buvusiame teatre, statytame 1898-aisiais. Coronet taip pat vienas pigiausių: kiekvieną antradienį visi seansai už 3,50 £, pirmadienais – studentų vakarai taip pat už 3,50 £. Šiame kino teatre filmuota ta „Noting Hilo“ scena, kur Hju Grantas, neradęs akinių, salėje sėdi su nardymo kauke.

Gate Picturehouse (87 Notting Hill Gate, W11 3JZ)

Vienas pirmųjų kino teatrų šalyje, filmus pradėjęs rodyti su garsu. Dabartiniame repertuare – meniški, nepriklausomo kino ir mažo biudžeto filmai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Gate išorė buvo tokia graži kaip ir Coronet, tačiau, bomboms suniokojus kupolą ir stogą, pastatas atstatytas be pagražinimų.

Museum of Brands, Packaging and Advertising (2 Colville Mews, Lonsdale Road, W11 2AR)

Prekės ženklų, įpakavimo ir reklamos muziejus, įkurtas kolekcionieriaus ir dizainerio Roberto Opio (Robert Opie), kuris vieną dieną ėmė ir sumanė, kad reikia fiksuoti mus supančių produktų istoriją. II–VI 10:00–18:00, VII 11:00–17:00 Bilieto kaina – 6,50 £, vaikams – 2,25 £.

The Travel Bookshop (13-15 Blenheim Crescent, W11 2EE)

Šį kelioninių knygų knygyną kasdien be paliovos fotografuoja turistai, nes čia susitinka pagrindiniai „Noting Hilo“ filmo veikėjai. Hju Granto herojui knygyną sunku išlaikyti, nes žmonės nebeperka ir nebeskaito knygų. Taip atsitiko ir gyvenime, nes, tikriesiems šeimininkams nusprendus knygyną parduoti, jo niekas nepanoro įsigyti. Tuomet į pagalbą puolė rašytojai ir poetai, o po rimtos reklamos ir straipsnių spaudoje atsiradus naujiems savininkams, knygynas sumažintas per pusę, bet kol kas veikia (tikiuosi, kad veiks ir tuomet, kai būsite Londone).

Books for Cooks (4 Blenheim Crescent, W11 1NN)

Knygų apie virimą ir kepimą knygynas, kuriame vyksta kulinarų kursai, o nedidelėje virtuvėje už lentynų išbandomi receptai (sakoma, kad tai skaniausiai kvepiantis knygynas visame mieste). Meniu keičiasi kasdien ir priklauso nuo to, kokia receptų knyga pakliuvo virėjams į rankas tą rytą. Lankytojai gardžių patiekalų čia pat gali paragauti.

Lutyens & Rubinstein Bookshop (21 Kensington Park Road, W11 2EU)

Literatų agentūros Lutyens & Rubinstein įkurtas knygynas su specialiais vaikų, poezijos ir meno knygų skyriais. Kiekvieną parduodamą knygą savininkams kažkas rekomendavo. Puiki vieta pirkti dovanas – pardavėjai visuomet pasiūlys tinkamiausią knygą, jei nupasakosite, kam perkate.

Daugiau apie knygą: https://knygos.lrytas.lt/lt/knygos/savas-londonas/