Jis sukėlė kone nacionalinę diskusiją, kuri iš tikrųjų, tebuvo visuotinis farsas, nes niekas iš dalyvių, netgi rimčiausiai sustūmę antakius, gal, išskyrus amžiną atilsį filosofą ir Seimo narį J. Karosą, nebuvo skaitęs Aristofano komedijos, kuria grindžiamas T. Venclovos atliktas mūsų visuomenės skerspjūvis.
Jis ją perskiria į mandrapypkiaujančius agrikultūros atstovus ir intelektualus, kildinančius savo pažiūras iš plačių akiračių liberaliosios tradicijos.
Plunksnos brolį T. Venclovą, kiek pamenu, slėgė pigus ir provincialus visuomeninių reikalų svarstymas Lietuvoje, ir odiozinės mūsų žinomų veikėjų pažiūros.
Į detales nesigilinsiu, čia ne ta tema. Nuo to laiko politinėje arenoje troškių dūmų privaryta dar daugiau. Kova dėl vaiko globos čia virto antisisteminiu judėjimu, pliekiančiu realias ir tariamas mūsų teisėsaugos silpnybes, o šis, savo ruožtu, suskilo (kaip ir reikėjo tikėtis, kai greit išgarsėja žemos politinės kultūros žmonės — nors vargu ar verta čia vartoti žodį „kultūra“), prasidėjo nesutarimai.
Visokio plauko artistai, naudojęsi ašaringu cirku Kauno priemiestyje, pritilo arba palinko į politiką, vis dar nusistatę būti ne politikais ir, manau, patys kentėdami nuo šitokio diletantizmo, kaip Darius Kuolys su jo politikuojančiu, bet nepolitiniu Lietuvos sąrašu.
Žinia, kai humanitaras kyla į politiką per turgų, žmogus, „eidamas į liaudį“, bet ir laikydamasis per inteligentišką nuotolį, apsibrėžia kaip filosofas arba visuomenininkas. Jau geriau prisipažintų esantis bėdžius: esu krivių krivaitis, pagonių žynys.
Tačiau mane domina ne ši tarški ir barški gyvenimo pusė, o tai, kodėl Lietuvoje ne mažiau politinio kičo, pateikiamo rimtu veidu, kiek riebaus gabalinio gintaro ir visokiausiomis pozomis išpieštų katinų gatvės turguose turistams.
Ir kodėl amžiais atsiranda Lietuvoje užkrosnės svirplių, kurie „tikros“ ar neva grynos lietuviškos kultūros vardan bandys užčirpinti naujus vėjus, bet kokią naujovišką gaidelę, tekstą, idėją, ar tai būtų amžinatilsis Gugenheimo muziejus Vilniuje ar modernus požiūris į kalbos mokslą ar moterų teisė gyventi savo galva. Šitie svirpliai gina žilą senovę vien todėl, kad jiems tvankus užpečkis mielesnis, negu nauji vėjai. Jie bandys užčirpinti ir drąsų politinį žingsnį, siekiantį, tarkime, ekonominės nepriklausomybės nuo Rusijos energetinių monopolijų.
Man nesuprantama, kodėl mūsų guvūs žalieji, kiek esu girdėjęs, šiaušia ešerį tiktai prieš lietuvišką branduolinę jėgainę, bet ne prieš rusų ar baltarusių planus statyti tokias jėgaines mūsų pasieniuose. Juk anos, neinspektuojamos ES, būtų daug pavojingesnės.
Prisipažinsiu ir tai, kad man niekad neatrodė priimtinas ir tas mūsų euroskeptikų bei etnonacionalistų „Vienui vieni", beletristų išpuoselėtas, kaip smetoniška barzdelė.
Šūkiai „Ne Rytams ir Vakarams“ arba „Vienui vieni“ Lietuvoje išsakomi su tam tikru mazochistiniu pasimėgavimu; šitaip alkoholikas, sergantis kepenų ciroze, išgeria samanės.
Pasaulinių jėgų geopolitiniuose žaidimuose nėra tokio šūkio, kaip „Vienui vieni“, kurį pamėgo kai kurie mūsų inteligentai ir paleido apyvarton liūdno atminimo J. Ambrazevičius-Brazaitis, beletristas pusė bėdos, tačiau beviltiškas politikas, įsikinkęs tempti ratus, apie kuriuos neturėjo nuovokos.
Mūsų geopolitinėje erdvėje nusiteikimas „Vienui vieni“ reiškia ne ką kita, o „Esame Rusijos“. Nesu nusiteikęs prieš Rusiją, ji yra šauni, tačiau egzistuoja „Gazpromo“ Rusija ir yra Boriso Nemcovo Rusija.
Amžinos aukos aimana „Vienui vieni“, kadaise iškelta ir į teatro afišas ar filmo ekranus reiškia, deja, ne ką kita, o „Esame Gazpromo ir Putino Rusijos“.
Deja, B. Nemcovui, kurį Maskvos milicija priprato areštuoti gurkšnojantį kapučino kavą pamėgtoje kavinėje „Žan Žak“, kurioje renkasi šviesūs rusų protai, jaučiuosi artimesnis, negu mūsų užkrosnės svirpliams.
Ne „Vienui vieni“, ponai, o drauge su išsilavinusiomis ir pažangiomis asmenybėmis, nepriklausomai nuo kilmės, prieš geopolitinę stagnaciją.
Aiman, taip ir likdavo amžiais pasimetęs „lietuvis inteligentas“, kaip Joniukas, kuris nežino ar jam gerti iš balos. Ir, visgi, šliurpia, kol pavirsta į ėriuką šašlykams kokio nors istorijos mums pristatyto ūžautojo.
Tai negi „mūsuose“ tiek nedaug to įsibėgėjimo į ateitį ir šviežio oro, brandžių, ryžtingų ir išsilavinusių amžininkų, tautos įgaliotų imtis strateginių sprendimų, ir, apskritai, talentų, turinčių vitališkos jėgos?
