Premjeras su savo svita į dešinę mina dar tik porą dienų, tačiau diagnozėmis apie ketverius metus valdytos valstybės būklę, pamatytą „iš arti”, švaistėsi dar prieš pajudėdamas iš Seimo rūmų kiemo.
A. Kubilius ypač pabrėžė labai iškalbingą ir svarbų pokytį – anksčiau žmonės ateidavo pas aukštuosius žygeivius papasakoti apie savo bėdas, kai kurie pavargę vyrai iš ryto tiesiog prašydavo poros litų vaistams, o dabar ateina „veiklios bendruomenės iš gražėjančių kaimų”, pasakoja apie savo planus ir šviesų rytojų.
Kartu premjeras pasidžiaugė, kad visuomenė pagaliau kruta jo nubrėžta kryptimi – pati ir skaito, ir rašo, o iš valdžios nieko neprašo.
Pala, pala, premjere, gal truputį lėčiau? Galbūt tie žmonės, kurie ateidavo anksčiau, niekur nedingo, o dabar tiesiog nebeateina, nes anksčiau negavo dviejų litų? O veiklios bendruomenės, ko gero, savo gražiais planais dalijasi tik norėdamos gauti daugiau kaip du litus?
Bet yra mūsų valdžioje ir ne tokių optimistų kaip konservatorių vadas. Antai į Lietuvą iškeliavo ir per vidurį besidriekiančio trečiojo kelio ir liberalcentristų lyderis A. Čaplikas. Tiesa, ne ant dviračio, o autobusu ir ne su rožiniais akiniais ant nosies, o su skundų knyga rankoje.
Būtent į šią tūkstančio puslapių knygą kadenciją baigiantys valdantieji liberalcentristai surašys visas ketverius metus jų valdžią atkentėjusios tautos raudas, dejones ir prašymus, po to tą knygą esą pavers savo rinkimų programa.
Matydamas visa tai žmogus imi nebesuprasti, kokiu kampu ta mūsų žvaira valdžia žvelgia į Lietuvą ir kuris iš tų kampų tikrasis.
