Žodžiu, nemažas augalininkystės ūkis. Tačiau kai kuriuos dalykus šiame ūkyje diktuoja ne tik rinka bei siekis gauti daugiau pajamų, bet ir šeimininkų gyvenimo būdas, mat visi keturi Smilgiai – mama Onutė, tėvas Algirdas, jų sūnus Mindaugas ir marti Ieva – turi savitą požiūrį į žemdirbystę, ekologiją ir gyvybę.
Jau keleri metai oficialus Smilgių ūkio šeimininkas 24-erių Mindaugas – jaunasis ūkininkas, A. Stulginskio universiteto absolventas, diplomuotas žemės ūkio verslo vadybos specialistas. Tame pačiame universitete ekonomikos studijas yra baigusi ir jo žmona Ieva. Dvi dukras ir sūnų užauginę Onutė ir Algirdas Smilgiai sako, kad nežinia, kokia būtų jųdviejų pradėtos veiklos ateitis, jei ne jaunėlio Mindaugo apsisprendimas likti gimtuosiuose namuose ir perimti ūkio vairą.
Mat šeima, kaip ir daugelis kitų Lietuvoje, yra atidavusi savąją „duoklę“ emigracijai – abi vyresniosios dukros, išvykusios mokytis į užsienį, ten ir liko – viena ištekėjo už italo, kita – už vokiečio. Svetur auga ir keturi Smilgių anūkai. Tačiau Mindaugas ne tik pats liko ūkyje, bet prieš metus ir martelę Ievą parvedė.
Abu vyresnieji Smilgiai taip pat yra baigę anuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją ir prieš gerus tris dešimtmečius atsikraustę į Gudelius dirbo vietos kolūkio specialistais. „Atkūrus nepriklausomybę ir atsiradus galimybei pradėti ūkininkauti savarankiškai, pasinaudojome ja bene pirmieji visame Marijampolės rajone. Atrodė, kad per tas aštuonias valandas, kurias kasdien atiduodame valdiškam darbui, kalnus nuversime. Ir dar laiko liks. Tačiau greitai paaiškėjo, kad labai klydome – trys vaikai buvo maži, darbo – per akis, tad sukausi kaip voverė rate. Per visą ūkininkavimo laiką vienintelį kartą teturėjau atostogų – savaitei buvau išvykusi pas dukrą į Italiją“, - su šypsena prisipažįsta Onutė.
Pirmuosius 27 ha Smilgiai nusipirko už investicinius čekius, o „kraičio“ iš kolūkio gavo vieną kitą aprūdijusį padargą. „Kai pirmaisiais metais pasėjome javus, visas kaimas juokėsi, kad piktžoles auginame, mat dirva buvo labai apleista. Tačiau antraisiais metais miežiai užaugo nepriekaištingi“, - prisimena Algirdas.
Kelerius metus Smilgiai ne tik augino javus, bet ir plėtė pieno ūkį. Daugiausia yra laikę 13 karvių su prieaugliu. „Pienininkystės atsisakėme ne todėl, kad tai būtų nepelninga, bet tiesiog pavargome, o vyrui ir labai rimtai sušlubavo širdis. Tiesą sakant, iš karvių ir patys išgyvenome, ir tris vaikus į mokslus išleidome, mat kai perdirbėjai ėmė nebemokėti pinigų, kai „Marijampolės pieno konservuose“ praradome nemažą sumą, susiradome tiesioginius pirkėjus – ilgą laiką pieną, grietinę, pačios spaustus sūrius veždavome parduoti į Kauno miegamuosius mikrorajonus. Pirkėjų tikrai netrūko“, - pasakoja O. Smilgienė.
Tačiau Mindaugui sulaukus pilnametystės, tėvai nutarė atsisakyti pieno ūkio, o jis pats - pasinaudoti ES parama jaunojo ūkininko įsikūrimui. „Jeigu ne tėvukų perleista žemė, jų įdirbis, pradėti ūkininkauti nebūtų buvę jokių šansų“, - neslepia Mindaugas. O Algirdas priduria, kad šiandien labai gerai pasvarstytų, ar verta siekti ES paramos pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“, nes popierizmo, biurokratijos, tikrintojų buvo kur kas daugiau nei galėjo tikėtis.
„Paaiškėjo, kad reikėjo anksčiau likviduoti karves, todėl „nuplaukė“ 180 tūkst. Lt už pieno kvotą, kurią galėjau parduoti. Atvykę tikrintojai liepė mokytis iš... interneto, nustatė neva pažeidimų ir parama apskritai buvo nutraukta. Tik po dvejų metų, kai ekspertai Briuselyje pasakė, kad Lietuvos tikrintojai neteisūs, pinigų mokėjimas vėl buvo atnaujintas. O ir tie patys ne kažin kokie. Kol dar nebuvau pensininkas, gaudavome 11 tūkst. Lt per metus, dabar – 7 tūkst. Lt. Mat žmona buvo per jauno amžiaus „pasitraukti“ ir negauna nieko. Jei taip dabar – nueičiau pas notarą, padovanočiau sūnui plotą žemės ir jokios daugiau biurokratijos“, - neabejodamas kalba A. Smilgys.
Turi Smilgiai savą nuomonę ir apie investicinę ES paramą. Už jaunojo ūkininko įsikūrimui skirtus pinigus įsigytas galingas traktorius „John Deere“ – vienintelė nauja žemės dirbimo mašina jų valdose. „Įsipareigosi, negalėsi ūkyje nieko keisti, o šiais laikais visų pirma turi būti mobilus. Be to, privalėsi pirkti tik naują techniką, nors visiškai nereiškia, kad ji bus geresnė. O seną „lipdai“ pats. Iš Vokietijos esame susikomplektavę nors ir naudotą, bet tikrai patikimą techniką“, - kalba Mindaugas.
Kaip Smilgių ūkyje atsirado ne tik javai, bet ir krienai? „Vokietijoje gyvenanti sesuo Kristina prieš kelerius metus susipažino su vokiečiu verslininku, užsiimančiu tarpininkavimu tarp krienų augintojų ir perdirbėjų. Jis supirkinėja krienų šaknis iš Lenkijos, Vengrijos ūkininkų. Sesuo ir pasiūlė pamėginti mums. O mudu su tėte labai imlūs visokioms naujovėms. Pirmaisiais metais vokietis pats atvežė maišą sodinukų, pamokė, kaip sodinti ir auginti.
Derlius užaugo labai gerai, nes prižiūrėjome pagal visas rekomendacijas.
Krienų sodinukai sodinami gulsti, vėliau reikia nuvalyti jų šonines šakneles. Taigi labai daug rankų darbo. Įsigijome ir 4 tūkst. eurų kainavusią nenaują krienų nuėmimo mašiną iš Vokietijos. Tai padargas, panašus į bulvių kasamąją, tik jo peiliai sulenda į dirvą giliai, apie 30 cm. Mašina ir iškrato šaknis“, - pasakoja pašnekovas. Pasak jo, paaiškėjo, kad krienų auginimas - labai sunkus darbas, o uždarbis, bendradarbiaujant su vokiečiu, buvo ne itin koks, nes vakariečiai visada tikisi, kad Rytų Europos ūkininkai dirbs daug ir pigiai. Todėl dabar Smilgiai išaugintas aitriąsias šaknis realizuoja vietos perdirbėjams, šiek tiek namuose mamos pagamintų, „ašarą spaudžiančių“ krienų turguje Kaune parduoda ir pats Mindaugas. Šiemet lauke žaliuoja apie 1 ha įspūdingo aukščio šių kultūrinių augalų. Iš jų tikimasis prikasti apie dvi tonas derliaus. „Tik nežinia, ką reikės daryti, kai sumanysime krienų atsisakyti. Nes net purškiant raundapu jie iš dirvos lenda dar penkerius metus“, - šypsosi pašnekovas.
Antri metai Smilgių ūkyje auginama ir nūnai kur kas retesnė kultūra nei krienai. Tai - aliejiniai linai, iš kurių Mindaugas namuose spaudžia sėmenų aliejų. Praėjusią žiemą su žmona Ieva naminiu aliejumi jiedu prekiavo dviejose Kauno turgavietėse. Ir, sako, nenusivylė – į 250 g talpos buteliukus supilstytas aliejus, kainuojantis 7 Lt, didmiestyje gana greitai surado savo pirkėjų ratą. Prekybos išvakarėse per 12 val. išspaudžiama 10-15 litrų aliejaus. Svainiui vokiečiui padedant už beveik 20 tūkst. Lt. Vokietijoje Mindaugas nusipirko labai modernų presą aliejui spausti šaltuoju būdu, nes būtent taip išspaustas aliejus, nors yra „trumpaamžis“, skonines savybes išlaikantis vos mėnesį, – pats naudingiausias žmogaus sveikatai.
Bėda tik tai, kad sėmenų aliejaus sezonas praktiškai baigiasi pavasarį. Pasak Mindaugo, šviežutėlis, tikrai ne iš kur nors užsienyje išaugintų, bet savame ūkyje prikultų sėmenų išspaustas aliejus miestiečiams galėtų būti ir puikus vasarinių daržovių pagardas, tačiau norint juo prekiauti būtina įsigyti specialų šaldytuvą. O tai – nemaža papildoma investicija.
„Vokietijoje pats mačiau, kaip tenykštis ūkininkas atvažiuoja į turgų, pasistato presą, pila į jį sėmenis ir tiesiog pirkėjų akyse spaudžia aliejų. Toks aliejus yra pats skaniausias. Tačiau Lietuvoje ūkininkui taip elgtis šiukštu draudžiama. Nors logikos šiuo atveju neįžvelgiu jokios. Čirškinti mėsą, virti spurgas įvairių masinių renginių metu kažkodėl galima, o štai spausti turguje aliejaus – ne“, - stebisi jaunasis ūkininkas.
Jis teigia, kad būti „pusiau nelegalu“ nėra nei malonu, nei priimtina, tačiau trumpai sezoninei prekybai susirinkti visus reikiamus higienos leidimus, Mindaugo žodžiais, – „misija sunkiai įmanoma“.
Namuose aliejus spaudžiamas specialiai tam įrengtoje patalpoje, tačiau joje tarkuoti krienų negalima, nes iš specialistų išgirdęs, kad „turi būti įrengtos dvi atskiros gamybos linijos, du atskiri sandėliai“.
„Žodžiu, keliami tokie reikalavimai, tarsi būtume konservų fabrikas“, - piktinasi pašnekovas, pridurdamas, kad jo „fabrikas“ nėra toks našus, kad kada nors atsipirktų biurokratinėms kliūtims įveikti sugaištas laikas.
Kur kas mieliau jaunas vyras šiandien kalba apie paties suartus laukus, žaliuojančius pasėlius ir... netikėtus atradimus. Štai neseniai jo perskaityta Nikolajaus Kurdiumovo knyga „Protingas šiltnamis“ galvoje sukėlė tikrą „revoliuciją“. Tad šiemet sprendimai ir savame šiltnamyje visiškai kitokie nei anksčiau, o jų rezultatai pranokę lūkesčius – šienu mulčiuojamos daržovės stebina neregėta derliaus gausa. Sodyboje auga ir gausybė Mindaugo sodintų vynuogių (kas žino, gal tai dar vieno naujo verslo pradžia?), o kieme yra eksperimentinis sklypelis, kuris, užuot suarus, periodiškai dengiamas šienu. „Matytumėte, kiek po šiuo šienu gyvybės ir kokia puri dirva“, - stebisi pats Mindaugas.
Rodo jis ir šeimos moterų prižiūrimą didelį braškių lauką, ir tėvuko auginamus burnočius, kurių sėklos pripažintos žmogaus organizmui vienu naudingiausių produktų pasaulyje.
Visi šio ūkio šeimininkai, kaip patys tvirtina, sveikatai dėmesio skiria tikrai ne mažiau nei kasdieniams darbams. „Svarbiausia – sveikai maitintis“, - sutartinai tvirtina jie. Prieš keletą metų visiškai mėsos ir žuvies produktų atsisakę visi keturi valgo praktiškai tik tai, ką užsiaugina ir pasigamina patys.
Namuose kepama duona, iš vienintelės laikomos karvės pieno spaudžiami sūriai. Visa kita – daržovės, vaisiai, grūdai, sriuba „ant vandens“.
Savas ir aliejus.
Ne tik linų sėmenų, bet ir rapsų, kokio gardaus ir vertingo niekur nenusipirksi. Šiemet įsirengę grūdų džiovyklą, ateityje ūkininkai planuoja pardavinėti ir naminį šaltai spaustą rapsų aliejų. „Reikėtų bent sykį paragauti su tokiu aliejumi keptų bulvių ir pirktinio prekybos centre daugiau tikrai nesinorės“, - neabejodama kalba Onutė.
O Algirdas priduria, kad, pradėjęs vegetariškai maitintis, netrukus pradėjo jausti ir akivaizdų, anksčiau rimtai šlubavusios sveikatos pagerėjimą. Jaunieji Smilgiai taip pat tvirtina, kad vegetarinė mityba tik prideda jėgų nudirbti sunkiausius darbus. „Kiti žmonės vartoja įvairius pirktinius papildus, o mes – spaustas daržovių, kiaulpienių lapų sultis, žiemą maistą gardiname džiovintomis žolėmis“, - vardija Onutė Smilgienė.
O Mindaugas, paklaustas, ar neplanuoja imtis pastaruoju metu taip plačiai propaguojamos galvijininkystės, tvirtina, kad tikrai ne, nes, pasak jo, užaugintą gyvulį reikės ir paskersti. O tai prieštarauja jo paties ir visos šeimos žemdirbiškai pasaulėjautai. Ūkio vairą pašnekovas teigia veikiau suksiantis gamtinės žemdirbystės link – su mažiau chemikalų, mažiau pakuočių, mažiau šiukšlių.
„Gyvenant iš gamtos malonės visų pirma žemdirbiui ir privalu gamtai rodyti pagarbą“, - neabejodamas teigia tvirtas, ne pagal metus subrendęs jaunasis ūkininkas Mindaugas Smilgys.
