Ar linų vietą užims pluoštinės kanapės?

Mokslo tyrimus, selekciją nutraukti galima greitai, tačiau vėliau prireikus viską atkurti gali būti nebeįmanoma. Matydami, kad linai pasitraukė iš ūkininkų laukų, mokslininkai ėmėsi kitų pluoštinių augalų tyrimų. Gal pluoštinius linus pakeis kanapės ar dilgėlės?

Sugriauti lengva, o atstatyti bus sunku

Upytės bandymų stotis jau beveik penkis dešimtmečius specializuojasi linininkystės tyrimų srityje. „Tačiau dabar Lietuvoje linų auginimo situacija visiškai liūdna. Žemdirbiai pluoštinių linų nebeaugina, nes neapsimoka. Linų apdirbimo pramonė praktiškai sunaikinta, fabrikai uždaryti, išardyti... Nepaisant to, mūsų stoties mokslininkai linų tyrimus, ypač selekciją, tebevykdo.

Turime naujų tiriamų veislių. Mes patys sau ir mums kiti dažnai užduoda klausimą, ar reikalingas šios srities mokslas, jeigu linų lietuviai jau neaugina? Atsakymai įvairūs. Tačiau sugriauti galima greitai, o atstatyti bus sunku, o kai ką ir visai neįmanoma“, - taip apie šiandienos situaciją kalba Upytės bandymų stoties direktorius Audrius Zalatorius.

Nuo 1965 m., kai Upytėje įkurta bandymų stotis, mokslininkai atliko daugiau kaip 250 tiksliųjų tyrimų su pluoštiniais ir aliejiniais linais. Vykdoma linų selekcija, pradinė sėklininkystė, kaupiami genetiniai ištekliai, atliekami technologijų tyrimai ir t.t.

Šiemet lietuviškai linų selekcijai sukanka 90 metų. Europos žemės ūkio augalų veislių kataloge dabar jau įrašytos penkios lietuviškos linų veislės, iš kurių trys pluoštinių ir dvi – aliejinių. Pasak Upytės bandymų stoties mokslininkų, lietuviškos linų veislės išsiskiria itin aukšta pluošto kokybe, mat selekcininkai daugiausia ir dirba būtent šia kryptimi.

Linus lietuviai augino tūkstančius metų. Menami laikai, kai net trečdalis valstybės biudžeto būdavo gaunamas iš linų produkcijos. Deja, jie tikriausiai jau negrįš... „Dabar kyla klausimas: linai – tradicinis ar jau pamirštas augalas?“ - sako Upytės bandymų stoties mokslo darbuotoja dr. Zofija Jankauskienė.

Praėjusiame amžiuje didžiausi linų plotai buvo 1939 m., kai Lietuvoje jų auginta net 96,3 tūkst. ha. Atkūrus Nepriklausomybę, 1990-aisiais, turėjome 22,3 tūkst. ha linų. Mažiausi jų plotai buvo 1993-aisiais – vos 4,5 tūkst. ha. Vėliau iki šalies stojimo į Europos Sąjungą pluoštinių linų plotai buvo stabilizavęsi ties 9 tūkst. ha riba.

Lietuvai tapus ES nare, labai sumenko parama linų augintojams, ši kultūra tapo nuostolinga. Jos plotai kasmet mažėjo. 2010 m. buvo deklaruota 12 ha, o pernai – 36 ha pluoštinių linų. Šių metų duomenų dar nėra, bet pluoštinių linų, manoma, ūkiuose visai neliko. Tiesa, pastaraisiais metais tampa madingi aliejiniai linai. 2011 m. jų deklaruota 441 ha. Iš jų sėmenų ūkininkai spaudžia ir parduoda aliejų.

Pasaulyje linų auginimas irgi slopsta

Tikriausiai daugelis jau pamiršome, kad Lietuva turi ES skirtą kvotą linų pluoštui, kuri sudaro beveik 6 tūkst. t per metus. Tokiam kiekiui pluošto gauti reikėtų auginti apie 7 tūkst. ha linų. Dabar Lietuvos žemės ūkio augalų veislių kataloge registruotos aštuonios linų veislės, be lietuviškų, yra įrašyta ir lenkiškų, prancūziškų.

Pasak dr. Z. Jankauskienės, Lietuvoje buvo viskas, ko reikia linams auginti ir perdirbti: tinkamas klimatas ir dirvožemiai, aiškios auginimo technologijos, technika, sukaupta patirtis, buvo specialistų. Dirvožemiai, aišku, niekur nedingo. Tačiau techninės, ekonominės sąlygos pasikeitė. Pirminio linų perdirbimo pramonė sunaikinta. O Lietuvoje dar veikiantys tekstilės fabrikai žaliavą įsiveža iš užsienio.

Tačiau pasaulyje linų plotai irgi labai sumažėję. Šiemet Upytėje lankęsi linininkystės specialistai iš Kinijos taip pat pripažino, kad pas juos linų auginimas irgi sumenko, teigta, kad tokioje didelėje šalyje linų beauginama 10-15 tūkst. ha.

Dabar linininkystė labiausiai išvystyta Prancūzijoje, kur pluoštinių linų auginama apie 60 tūkst. ha, Baltarusijoje – beveik 70 tūkst. ha. Rusijoje skaičiuojama, kad auginama apie 50 tūkst. ha linų. Kai kuriose kitose šalyje šių pluoštinių augalų taip pat dar sėjama, bet kur kas mažesniais plotais.

Įdomu tai, kad ES augalų veislių kataloge įrašytos net 172 linų veislės, iš kurių 70 – pluoštiniai linai. Tai rodo, kad ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių selekcininkai dirba, išveda naujų linų veislių, nors šios kultūros auginimas nebėra toks populiarus kaip anksčiau. Gal dilgėlės taps naujaisiais pluoštiniais augalais?

Pastaraisiais metais, matant, kad linai „nueina į nebūtį“, mokslininkai labiau susidomėjo kitais pluoštiniais augalais – pradėjo tyrimėti sėjamųjų kanapių, dilgėlių auginimo mūsų šalyje galimybes ir technologijas. Pasak Upytės bandymų stoties mokslo darbuotojos dr. Elvyros Gruzdevienės, pasaulyje yra daugybė pluoštinių augalų rūšių, tačiau ne visi gali augti mūsų klimato sąlygomis.

Pas mus per šalta medvilnei, rami, pluoštiniam bananui (gauna abaka pluoštą), sizalinėms agavoms (sizalio pluoštas), džiutui, bambukui. Pasaulyje šie augalai konkuruoja dėl paklausos tekstilės pramonėje.

Lietuvoje iš pluoštinių augalų gali augti apyniai, mažalapės ir didžialapės liepos, vikšrininiai kiškiakrūmiai. Bet jie šiems tikslams beveik nenaudojami. Perspektyvūs pluoštiniai augalai, kurie puikiai auga mūsų klimato sąlygomis, yra sėjamosios kanapės ir didžiosios dilgėlės. Mokslininkai jau kelerius metus vykdo šių augalų tyrimus ir tikisi, kad ateityje galbūt juos žmonės daugiau naudos įvairiems amatams, verslams. „Reikia šviesti žmones, propaguoti naujus (o gal pamirštus senus, kaip kanapės) augalus, kad ieškotų naujų jų panaudojimo galimybių“, - įsitikinusi mokslininkė.

Upytėje atlikti tyrimai parodė, kad didžiųjų dilgėlių klonus galima dauginti vegetatyviniu būdu, ūglius sodinant tiesiai į dirvą, ir auginti jų plantacijas. Iš dilgėlių gaunamas švelnus, geras pluoštas. Mokslininkai viliasi, kad ateityje jomis susidomės ir žemdirbiai. Tačiau, kol nėra perdirbimo, ūkininkai neturi paskatų jas auginti. Be to, nėra šio verslo tradicijų.

Skirtingai nei dilgėles, seniau lietuviai (ir ne tik jie, bet visa Europa bei kitos šalys) augino ir plačiai naudojo kanapes (iš pradžių kaip vaistinius augalus, o vėliau kaip pluoštinius).

Kanapių pluošto poreikis ypač išaugo viduramžiais, kai jos plačiai naudotos laivininkystėje. Vėliau burinius laivus pakeitė garlaiviai, išmokta popierių gaminti ne iš kanapių, o iš medienos, suklestėjo medvilnės auginimas, atsirado įvairių sintetinių pluoštų.

Visa tai lėmė, kad kanapių auginimo mastai sumenko. Tačiau dabar pasaulis vėl tarsi iš naujo atranda pluoštines kanapes, nes jos gali būti naudojamos labai įvairiems tikslams: maistui, pašarams, kurui, statybai, pramonei, kosmetikai, vaistams ir t.t. Nėra tokios kanapių augalo dalies, kuri liktų nepanaudota!

Kanapių panaudojimo perspektyvas rodo jau vien tai, jog pagal ES direktyvas ateityje ne mažiau kaip 30 proc. automobilių detalių turės būti pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

2010 m. Kinijoje buvo auginama 30 tūkst. ha pluoštinių kanapių. Iš ES šalių kanapių auginimo lyderės yra Pancūzija, Vokietija, Olandija, Jungtinė Karalystė. Pluoštines kanapes taip pat augina ir perdirba mūsų kaimynai latviai.

Lietuvoje, kaip žinome, pluoštinių kanapių auginimas iki šiol tebėra nelegalus dėl nesutvarkytos teisinės bazės (visos kanapės uždraustos kaip narkotinės), nors tai prieštarauja ES teisei.

„Šiandien Lietuvos teisinė bazė absurdiška. Dabar jau bus bene ketvirtas kartas, kai bandoma pakeisti galiojančius įstatymus ir nebedrausti auginti pluoštines kanapes. Tačiau mažai tikimybės, kad šios kadencijos Seimas rudens sesijoje priims reikiamus teisės aktus.

Kita vertus, yra net trys ES dokumentai, kurie viršesni už Lietuvos įstatymus. Šie dokumentai sako, jog negalima drausti auginti pluoštines kanapes. Nė viena Lietuvos institucija negali skirti baudų už pluoštinių kanapių auginimą, nes nėra tokių įgaliojimų“, - apie šiandienos situaciją mūsų šalyje kalba Baltijos pluoštinių augalų augintojų ir perdirbėjų asociacijos (BPAAPA) direktorius Andrius Osadčis.

Lietuvoje yra nemažai pluoštinėmis kanapėmis susidomėjusių ūkininkų, įmonių, tačiau jie nenori problemų su teisėsauga. Pernai mūsų šalyje buvo deklaruota kelios dešimtys hektarų kanapių. Šiemet irgi daug ūkininkų norėjo jas auginti, tačiau kai kuriuose rajonuose pareigūnai, pasak A. Osadčio, viršijo savo įgaliojimus ir grasino žemdirbiams, kurie jas sės. Nors ES už sėjamųjų (kitaip pasakius, pluoštinių) kanapių veisles augintojams mokamos išmokos, Lietuvos ūkininkai dėl minėtos nesutvarkytos teisinės bazės jų gauti negali. Todėl dabar BPAAPA vadovas renka nukentėjusių ūkininkų parašus ir neatmetama, kad bus pradėtas teisinis procesas prieš Lietuvos valstybę dėl negautų pajamų.

Nepaisant pasipriešinimo, šiemet Lietuvoje auginama apie 130 ha pluoštinių kanapių. Iš to skaičiaus 56 ha pasėta Šakių r., apie 50 ha – Šalčininkuose, o kitur – mažesni plotai. Vienas bandančių auginti kanapes – Rokiškio r. ūkininkas Alis Vėjelis, pernai jų turėjęs 2,5 ha, tiek pat pasėjęs ir šiemet.

Ūkininkas pasakoja, kad iniciatorius buvęs jo sūnus Sigitas, kuris dirba statybos įmonėje ir domisi šios srities naujovėmis, kanapių panaudojimu statybinėms medžiagoms.

Pernai ūkininkas kanapių viršūnes nukūlė, gavo maždaug po 0,5 t sėklų iš hektaro. Beje, kanapių sėklas labai mėgsta paukšteliai, todėl derliumi teko dalytis su jais. Likusius maždaug 1,3 m aukščio stiebus sulaužė volu, sugrėbė.

Tačiau rudens lietus neleido jų supresuoti. Per žiemą lauke išgulėjusius stiebus presavo pavasarį spuduliniu presu. Kadangi kanapių pluoštas nepūva, žiemos oras jam nė kiek nepakenkė. A. Vėjelis dalį presuotų stiebų pardavė vienam pirkėjui „visai nebloga kaina“. Dalis spudulų dar liko, bet susidomėjusių pirkėjų yra – kanapių stiebus perka statantieji ekologiškus namus.

Iš sėklų rokiškėnas spaudžia aliejų (turi presą), kurį irgi parduoda aukšta kaina. Aliejų pirko latviai. Teigiama, kad kanapių sėklų aliejus labai naudingas sveikatai. Pats ūkininkas, kuris šalyje žinomas kaip svarsčių kilnojimo daugkartinis čempionas, pats išbandė gydymąsi kanapėmis. Tepė skaudamus kelių sąnarius medumi, sumaišytu su maltomis kanapių sėklomis, ir dar gėrė kanapių aliejų. Po pusės mėnesio pastebėjo sveikatos pagerėjimą.

Kitas Šakių r. kanapes auginantis ūkininkas iš kanapių spalių, sumaišytų su moliu, gamina statybos medžiagas.

BPAAPA vadovas A. Osadčis pasakoja, kad asociacija sulaukia ne vieno užsakymo kanapių produkcijai, yra susidomėjusių užsieniečių, kurie norėtų mūsų šalyje investuoti į kanapių perdirbimą. Tačiau verslininkai nesiryžta to daryti tol, kol šalyje nesutvarkyta teisinė bazė.

„Buvusias linų apdirbimo įmones galima pritaikyti kanapėms perdirbti. Tačiau tik Jurbarke dar išlikę įrengimai, o kitur jų jau nėra“, - sako A. Osadčis. Jurbarke, beje, šiemet numatoma išbandyti kanapių pirminį perdirbimą.

Upytės bandymų stoties mokslininkai kelerius metus tyrė sėjamųjų kanapių auginimo technologiją, parengė rekomendacijas. Atrodytų, kad naujų pluoštinių augalų verslas galėtų prasidėti visu pajėgumu. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, didžiausias stabdys jam – mūsų valstybė.