Kaunas. Vienas seniausių miesto rajonų - Petrašiūnai. Senus laikus čia mena ne tik nedideli daugiabučiai namai storomis sienomis, bet ir prie pagrindinės R. Kalantos gatvės prisišliejusių didžiųjų pramonės gigantų kiemai. Kadaise visoje Sovietų Sąjungoje garsėjusių gamyklų teritorijose dabar veikia daugybė smulkių įmonėlių, kur ne kur stirkso ilgos kranų strėlės.
Pasukame į vienintelio prieš Antrąjį pasaulinį karą veikusio silikatinių plytų fabriko „Bitukas“ kiemą. Iki Nepriklausomybės atkūrimo darbas čia vyko kiaurą parą. Dabar vaizdas – liūdnas, suniokotas laiko ir žmonių. Įvairiausiais užrašais apipaišytos fabriko sienos, išdaužyti langai, kalnai šiukšlių ir senų padangų.
Prisimena kokybiškas plytas
Kaunietis karo technikos inžinierius Algirdas Kirša dabar augina daržoves, vaisius ir uogas savo sode netoli Kauno bei pirmininkauja sodininkų bendrijai „Žasma“. Specialistas ketverius metus dirbo „Bituke“: matė jo klestėjimo laikus, matė ir kaip visas gamyklos sukauptas turtas buvo išgrobstytas kone akimirksniu.
Į gamyklą dirbti jis atėjo 1986 metais, tik pabaigęs Karo institutą Vladivostoke (Rusijos Federacija)ir gavęs karinės technikos specialybę. Iškart jam buvo pasiūlytos geros pareigos – buvo paskirtas vadovauti transporto parkui. „Prižiūrėjau visą techniką. O jos buvo daug: 38 mašinos, iš jų – penki traktoriai. Daugiausia buvo savivarčių sunkvežimių“, - prisimena A.Kirša.
„Gamykla buvo sąjunginio masto, trimis pamainomis dirbome dieną naktį“, - prisimena A.Kirša. Pradžioje „Bituke“ buvo gaminamos silikatinės plytos, vėliau – silikatiniai blokeliai, iš kurių pastatyta pusė Lietuvos ir ne tik individualių namų. Įmonėje buvo gaminamas ir glaistas.
1957 metais šis fabrikas pirmasis Lietuvoje pradėjo gaminti putų betoną (jo atmaina − putų silikatas). Cecho našumas per metus siekė 9000 kubinių metrų.
Karjerą pavertė sodais
Smėlį fabrikas 37 metus vežė iš Šlienavos karjero, vėliau – iš naujai atidaryto Vaišvydavos karjero. Būtent Šlienavos smėlio karjero vietoje vėliau buvo įkurta „Žasmos“ sodininkų bendrija. „Didžiulė duobė buvo likusi, tai joje mums leido įsikurti. Vežėme juodžemio, pasidarėme daržus, pasistatėme namus“, - džiaugėsi A. Kirša.
5 ha teritorijoje Petrašiūnuose stovėjo keli milžiniški malūnai, kurie maldavo smėlį. Čia dirbo daugiau kaip 300 žmonių. „Algas geras mokėjo, apie 220-240 rublių“, - prisimena daug metų gamykloje dirbęs specialistas.
Produkcija iš „Bituko“ keliavo po Lietuvą, buvo vežama į Latviją, Estiją, kitas Sovietų Sąjungos šalis. Kaune veikiančios gamyklos produktai buvo kokybiški ir gerai vertinami.
A. Kirša „Bituke“ dirbo iki 1990-ųjų. Savo akimis jis stebėjo milžino griūtį. „Prasidėjo privatizacija, viskas buvo labai greitai iššvaistyta. Dar susirinkime, pamenu, kalbėjau: „Volga“, „Moskvičius“, „Žiguliai“ stovi prie ofiso, o aš kasininkę iki darbo atvežti turiu duoti „krazą“ arba autobusą“, - prisimena A.Kirša.
Kalbėdamas jis pamini ir EBSW pavadinimą, tačiau grupės veiksmų gamykloje jis nestebėjo, nes savo noru pasitraukė iš pareigų.
Pramoniniai užkaboriai klesti
Žymus Kauno architektas Audrys Karalius nemato jokių prošvaisčių tokiems buvusiems pramonės gigantams kada nors atsigauti. „Geriausiai konvertuojamos tos gamyklos, kurios buvo arčiau gatvės ir kurias galima paversti prekybos centru. Taip atsitiko su „Drobės“ pastatais“, - pasakojo architektas.
Anot jo, tokie pastatai vegetuoja ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose. O laikinojoje sostinėje ilgai pavyzdžių ieškoti nereikia: buvusi „Koordinatės“ gamykla, „Banga“, radijo gamykla.
Dabar jų pastatuose patalpas nuomojasi smulkios įmonės, kurios, pasak A. Karaliaus, tik - tikros veiklos iliuzija. „Tokių gamyklų konversiją gali atlikti tik stambus kapitalas, tokio kalibro kapitalas, kokia yra ta teritorija ir joje esantys pastatai“, - įsitikinęs architektas.
Suteikti pramonės gigantams naują gyvenimą galėtų ir savivaldybė. Deja, jos iniciatyvos pavyzdžių kol kas nėra.
„Miestas neturi jokios strategijos, o kalbų apie tai, kad vienu ypu būtų pertvarkyta didesnė teritorija, išvis nėra. Kaune pilna pramoninių užkaborių, kurie niekada negalės tapti placdarmu naujai pramonei“, - pabrėžia A. Karalius.
* „Bituko“ pavadinimas minimas EBSW steigimo istorijoje. 1992-aisiais investicinę EBSW grupę įsteigė devynios investicinės bendrovės: „Investicinė Kauno holdingo kompanija”, „Trikotažo investicija”, „Statybinių medžiagų investicija”, „Farmacija”, „Šviesusis rytojus”, IAB „Kauno holdingo kompanija ir partneriai”, „Vilinvest”, „Nekilnojamasis turtas” bei „Bituko investicija”.
* Šios įmonės iš lietuvių surinko ar supirko milijonus investicinių čekių, privatizavo dešimtis įmonių ir bandė daryti įtaką dar keliolikai įmonių, kurių akcijų turėjo įsigiję. Šis turtas buvo areštuotas po to, kai 1995-aisiais buvo iškelta „Investicinės Kauno holdingo kompanijos” bankroto byla.
* Vieni ekspertai spėja, kad EBSW grupė, perėmusi didžiąją dalį Kauno pramonės įmonių, tiesiog neturėjo patirties sėkmingai investuoti, kiti įžvelgia įžūlų pasipelnymą žlugdant įmones vieną po kitos.
