Paradoksalu, bet šie iššūkiai kaip tik turėtų ne migdyti, o žadinti leidėjų fantaziją – skatinti ieškoti būdų, kaip vienam ar kitam literatūros kūriniui nutiesti kūlgrindą pas skaitytojus.
Juolab kad per 22 šalies nepriklausomybės metus pamokomų pavyzdžių buvo ne vienas. Pateiksiu labai subjektyvų įdomiausių leidybinių projektų dešimtuką.
Dešimtoji vieta. Pagal pasaulyje naudojamą tarptautinės leidybos ir rinkodaros bendrovės „Reader’s Digest” modelį vienos didžiausių šalies leidyklų „Alma littera” įmonių grupės rengiamas Didysis žaidimas.
Ši agresyvi nelietuviškos kilmės loterija perša prastas knygas ir manipuliuoja skaitytojų viltimis, susijusiomis su galimybe laimėti daug pinigų.
Devintoji vieta. Adamo Thirlwello romanas „Politika”, 2004 metais išleistas leidyklos „Tyto alba”. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų grožinį kūrinį reklamuoti kaip bet kokią kitą prekę, tik gal kiek šmaikščiau ir subtiliau.
Romano pavadinime esančią pirmąją „i” raidę dailininkas Aistis Baltušnikas pavertė stilizuotu vyriškumo simboliu, kuris kartojosi ir lauko reklamoje. Buvo šurmulio, diskusijų, net prizų. Bėda, kad reklama buvo įdomesnė nei pats romanas.
Aštuntoji vieta. Šviesaus atminimo poeto Sigito Gedos 2002 metais sudarytas penkių autorių – Giedros Radvilavičiūtės, Alfonso Andriuškevičiaus, Sigito Parulskio, Gintaro Beresnevičiaus, S. Gedos – eseistinių tekstų rinkinys „Siužetą siūlau nušauti” („Baltos lankos”).
Tada nedaug kas suprato, kodėl vienas su kitu ne itin susiję skirtingų autorių tekstai buvo pavadinti romanu. Lietuvių eseistika buvo aukšto lygio, o skaitytojai labiau mėgo romanus. Šiaip ar taip, knyga sukėlė nemažai ginčų, ar šiuolaikinėje prozoje reikalingas siužetas? Diskusijos, kad ir tokiu keistu klausimu, yra sveikintinas dalykas.
Septintoji vieta. Johanno Wolfgango Goethe „Fausto” pirmoji dalis, išversta poeto Antano A. Jonyno, o išleista „Tyto albos”. Šis leidinys dešimtuke atsidūrė visai ne todėl, kad tai geras vokiečių klasiko šedevro vertimas.
Leidykla 1999 metais išleido ne tik visiems pirkėjams skirtą knygos variantą, bet ir keliasdešimt kolekcinių egzempliorių, kuriais juos turintys skaitytojai greičiausiai džiaugiasi ir šiandien. Senovinę knygą primenantis kolekcinis „Fausto” variantas – visais atžvilgiais labai graži knyga.
Šeštoji vieta. Domanto Razausko eilėraščių knyga ir dainų kompaktinė plokštelė „Takas į tylą” (2010 metais išleido „Baltos lankos”). Tai išties sėkmingas du viename variantas, nors bandymų leisti eilėraščių knygas su diskais būta ir anksčiau.
D. Razausko eilėraščiai silpnesni nei dainos, bet šiuo atveju knygoje skelbiami eilėraščiai pirkėjus pajėgūs sudominti jo kūrybos dainomis, o dainos – eilėraščiais.
Penktoji vieta. Dienraščio „Lietuvos rytas” 2006–2007 metais vykdytas leidybinis projektas „XX amžiaus kolekcija”. Tai užsienio žiniasklaidos pavyzdžiu rengtas projektas, kai su dienraščiu buvo galima įsigyti tris dešimtis XX a. klasikų knygų.
Ketvirtoji vieta. Sigito Parulskio vieno eilėraščio knyga „Laiškas”, 1994 metais išleista „Baltų lankų” leidyklos. Ši miniatiūrinė knygelė, išleista 11 egzempliorių tiražu, – unikalus leidinys. Nors „Laiškas” kiek didesnis nei į Lietuvos rekordų knygą įrašytas Viliaus Užtupo leidinys „Lietuviškai knygai 450”, idėjos ir rezultato organiškumu įdomesnis.
Trečioji vieta. 1952–1959 metais Buenos Airėse leisto išeivijos prozos, poezijos ir kritikos žurnalo „Literatūros lankai” faksimilinis leidinys, 1998 metais parengtas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.
Ši knyga taip aukštai atsidūrė ne todėl, kad ji yra didžiulio formato. Ji didelė ir kitu atžvilgiu – aštuoniuose „Literatūros lankų” numeriuose gerų tekstų turbūt daugiau nei visuose dabartiniuose kultūros leidiniuose kartu sudėjus.
Antroji vieta. Sigito Parulskio ir Aido Marčėno bendra knyga „50 eilėraščių”, kurią 1999 metais išleido „Baltos lankos”. Leidinys unikalus tuo, kad į vieną knygą sudėti 50 A. Marčėno eilėraščių, atrinktų S. Parulskio, ir 50 S. Parulskio eilėraščių, atrinktų A. Marčėno.
Pati knyga išleista išradingai – nuo vieno viršelio žvelgia S. Parulskis, nuo kito – A. Marčėnas.
Teko girdėti, kad kai kas šią knygą net laiko pastatęs ant palangės – tik nuo skaitytojo simpatijų priklauso, kuris poetas žvelgia į kambarį, o kuris į gatvę.
Pirmoji vieta. Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Silva rerum”. Apie literatūrinę šio kūrinio vertę šįkart nekalbėkime. Juolab kad įdomu ir tai, kas vyksta aplink jį. Ypač rašytojos ir Vilniaus turizmo informacijos centro projektas.
Užsienyje įprasta, kad pagal tokius populiarius kūrinius kaip Dano Browno „Da Vinčio kodas” ar J. K. Rowling poteriada seniai rengiamos ekskursijos, tačiau Lietuvoje tai – retas atvejis.
Įdomiausia, kad ekskursijose, rengtose pagal pirmąją K. Sabaliauskaitės romano dalį, praėjusią vasarą apsilankė net pusantro tūkstančio žmonių.
Tikėtina, kad ne mažiau rašytojos ir sostinės istorijos gerbėjų susidomės ir praėjusią savaitę pristatyta ekskursija, parengta pagal antrąją romano dalį.
