Be jokios abejonės, Lėtai išminties kvintesencija, užrašyta ant skydo, yra devizas: „Nėra ko skubėti, nes vis tiek nesuspėsi“. Tačiau kaip koks pasiklydęs mūsų laikų rūke anų laikų Kindziulis čia prisėlina Greitai ir gadindamas visiems nuotaiką šnypščia iš pasalų: „Jeigu nepaskubėsi, tai pavėluosi“.
Tai, žinoma, yra filosofinė problema, mįslė, kurią užminė garsusis antikos filosofas Zenonas. Zenonas, Parmenido mokinys, paliko ateities kartoms spręsti neišsprendžiamą uždavinį kodiniu pavadinimu „Lėčiausio nepavys nė pats greičiausias“.
Laiko dalumo problemos apmąstymo kontekste Parmenido mokinys nurodo tokias sąlygas.
A. Besivejančiam greitesniajam reikia laiko dalies pasiekti tą vietą, kur tos laiko dalies pradžioje buvo priekyje esantis lėtesnysis.
B. Per tą laiko dalį, kol pirmasis (greitas) pasieks tą vietą, kur buvo antrasis (lėtas) tos laiko dalies pradžioje, lėtasis savo ruožtu taip pat pasistūmės kažkokį atstumą į priekį. Taigi greitesniajam reikia naujos laiko dalies įveikti naują atstumą, ir taip iki begalybės.
C. Jeigu pripažįstame laiko dalumą iš principo, tai reikia pripažinti ir tokio dalumo begališkumą, t. y. dalumą iki begalybės, be užbrėžiamos nedalumo ribos. Iš to seka išvada, kad lėto nepavys nė pats greičiausia, Achilas niekados nepavys vėžlio.
Jeigu norite tapti didesniais zenonais už patį Zenoną, dabar yra pats laikas diskusijoje apie laiką pareikšti, kad lėtesnį iš tiesų gali pasivyti tik dar lėtesnis.
Čia pravartu prisiminti Karalienės žodžius, pasakytus Alisai apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje, siekiant išlikti užimamoje vietoje, reikia bėgti įtempus visas jėgas, tiesiog skrieti padebesiais, dumti iš paskutiniųjų.
Tačiau, regis, tiesa yra ir tai, kad lėčiausiąjį kada nors vieta pasiveja pati. Taigi baigiant lieka pasiūlyti tik vieną: nubalnokime, broliai, sraiges!
