Tačiau išviešinus Sąrašą (prisiminkime rusų kultinės komedijos herojaus repliką blaivyklos kieme: „Paskelbkite visą sąrašą“) išaiškėjo, kad iš įsivaizduojamos didybės paliko tik menkas nepamatuotų pretenzijų sąrašėlis. Net ir tie viešosios erdvės herojai, kurie, ieškodami naujo tramplino į valdžią, pernelyg ilgai koketavo su buvusia teisėja ir anosios aplinka, paskutiniu momentu vis tik paknopstomis atsitraukė, nepanorėję tapti košmariškos nomenklatūros personažais, tokiu būdu bandydami išsaugoti reputacijos likučius.
Lotyniškos kilmės žodis „nomenklatūra“ lietuviškai reiškia „vardų sąrašas“. Taigi išsireiškimas „nomenklatūrinis sąrašas“ yra klasikinis tautologijos ir loginės klaidos pavyzdys. Kita vertus, stebina tai, koks gajus mūsuose yra nomenklatūros instinktas, jeigu, tariant ydinga logikos požiūriu kalba, nomenklatūrinis sąrašas gali pažadinti neaiškius, paliečiančius pasąmonės šaknį lūkesčius. Tačiau jau ne tiek stebina, kiek gluminai aplinkybė, kad tokio sąrašo sumanytojai save vadina kovotojais su nomenklatūra. Tai labai primena pažadą užgesinti gaisrą į ugnį pilant žibalą, ne kitaip.
Politinės partijos simuliakras (anot lakaus išsireiškimo, nepartinė partija) „Lietuvos sąrašas“ buvo užmanytas kaip savotiški pagundos vartai į valdžią, kviečiant čia dalyvauti žinomus, turinčius vardą Lietuvoje žmones. Iš kitos pusės buvo leidžiama suprasti, kad tokie pretendentai į Sąrašą bus perleisti per filtrus, atrenkami, išbrokuojami arba palaiminami.
Tikras nomenklatūros formavimo pagal klasikinį pavyzdį renesansas. Su išlyga, kad čia sąrašo valdytojai, filtruotojai iki paskutinio momento tarsi ir nebuvo taip aiškiai apsiskelbusi institucija kaip kadaise CK. Čia iš pradžių aiškus tik pats principas, kad esą tikroji valdžia yra valdžią formuojanti valdžia, savotiška antrojo laipsnio valdytojų kasta. Tačiau visus likusius neaiškumus vienu ypu pašalino N. Venckienė, paskelbusi, kad tokį Sąrašą formuos ji pati, padedant patikimųjų komandai. Tik ji viena neva išrašys valdžios bilietus, leidimus į valdžios rojų, vienus tokiu būdu išaukštindama, kitus nutremdama į užmarštį.
Kažkas liko it musę kandęs, ar ne? Kaip atrodo, labiausiai liko nuskriausti, patys save pergudravo tie viešosios erdvės intelektualai ar pseudointelektualai, kurie, nežiūrint per kraštus drimbančio falšo ir baltais siūlais siūtos istorijos atgrasumo, ilgai puoselėjo iliuziją pasinaudodami Garliavos įvykiais įjoti į valdžios rūmus. Nebūtų galima sakyti, kad N. Venckienė čia ėmė ir visus pergudravo, permetė per juostą. Kaip atrodo, šiuo atveju buvusi teisėja visiškai negudravo, ji tik galbūt dar nemoka dalintis valdžia su gyvaisiais, taip kaip dalijasi su mirusiaisiais.
Kaip dabar elgtis mums – verkti ar juoktis? Neabejoju tik dėl to, kad visiems, bandžiusiems pasinaudoti ar pasinaudojusiems Garliavos įvykiais valdžios troškimo tenkinimui, visados buvo akivaizdu, kad teisėjas J. Furmanavičius buvo nužudytas dėl savo profesinės veiklos vykdymo bandinių gaujų vadeivų užsakymu. Dabar jau nėra ko apsimetinėti nesuprantantiems, tai pernelyg akivaizdus, visiems akis badantis faktas. Taigi lieka pasakyti tik viena: tai apgailėtina, ponios ir ponai.
