„Va šita pusė yra suregistruotos, susijusios su Lietuva. O šita pusė – mažiau reikšminga Lietuvos kultūros istorijai“, - rodydama į du priešingus bažnyčios galus pasakojo Nacionalinės bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro Nacionalinio archyvinio fondo skyriaus vedėja Rūta Eglinskienė.
Šventovė pilna knygų lietuvių, lenkų, rusų, prancūzų, jidiš, hebrajų kalbomis. Jų amžius – 100 ar daugiau metų. Seniausios čia rastos knygos – vienuolika inkunabulų, knygų išleistų iki 1499 metų, kurie šiuo metu saugomi Nacionalinės bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje.
Seniausia bažnyčioje aptikta lietuviška knyga – 1599 metais Vilniuje išleista M. Daukšos „Postilė“.
Knygomis domisi katinas, pelės ir balandžiai
Jei ne freskos, kolonos ir paauksuoti išraitymai ant sienų, sakytum, kad esame bibliotekoje. Altoriaus pusėje metaliniai strypai laiko medines trimis aukštais suręstas lentynas. Kai kurios lentos nuo knygų svorio išlinkusios. Šone – mediniai laiptai, vedantys į viršutinius aukštus. Laiptais dažniausiai laipioja bibliotekininkės. Skaitytojai į šią knygų saugyklą neįleidžiami. Tik retkarčiais šventovės tylą sudrumsčia architektūra susidomėję miesto gyventojai ir svečiai.
Anksčiau čia sukiojosi ir katinas, tačiau darbuotojai jį išprašė. Knygų „paskaityti“ kartais susiruošia pelės. Joms skirti nuodai bažnyčios kampuose sudėti į mažas popierines lėkštutes. Didžiausi bažnyčios ir čia užsukančių bibliotekininkų bei ūkvedžio priešai – balandžiai. „Jie įskrisdavo išdaužę langus ir apdergdavo sienas“, - apgailestavo bažnyčią prižiūrintys darbuotojai. Dabar balandžių bažnyčioje nebėra. Nuo tada, kai langus užklojo storos medžiagos gabalai, jie į vidų nebeįskrenda.
A. J. Bačkis prašė nukraustyti altorių
Šv. Jurgio bažnyčia pačiame Vilniaus centre mažai kam žinoma. Šalia buvusių Knygų rūmų stūksanti bažnyčia jau kone 70 metų yra ne Dievo, bet knygų namai.
Knygas į bažnyčia sunkvežimiais atvežė po Antrojo pasaulinio karo. Jas Vilniaus, kitų kraštų gyventojai ir kultūros darbuotojai surinko iš nustekentų ir uždarytų kultūros organizacijų, ištremtų žmonių namų, žydų geto. Dalis knygų – maldaknygių, mišiolų, kitų religinių leidinių – turėjo būti nušluotos nuo šios žemės paviršiaus, tačiau bažnyčioje pasislėpė nuo piktų Glavlito akių.
Prieš dvidešimt metų bibliotekos darbuotojai bažnyčioje rado apie tris milijonus knygų. Tada jos buvo saugomos ne tik lentynose, bet kaugėmis buvo sukrautos bažnyčios pakraščiuose, ramstė sienas, slėgė altorių ir vargonus. Į bažnyčią užsukęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis paprašė bent nuo altoriaus knygas nuimti. „Dabar viskas atrodo daug geriau, daug ką esame sutvarkę“, - pasakojo bibliotekininkystės centro direktorius Vytautas Gudaitis.
Dabar knygos iš bažnyčios nuolat išgabenamos į kitus skyrius, kitas bibliotekas. Visgi sunku patikėti, kad iki 2015 metų bažnyčia bus paruošta tikinčiųjų maldoms. Iki šiol nėra aišku, kur keliaus gausybė knygų.
Knygų rūmų istorija
Pirmoji gotikinė mūrinė bažnyčia dabartinės Šv. Jurgio bažnyčios vietoje pastatyta 1506 metais. Tai buvo Marijos Snieginės vardo bažnyčia. Statybos fundatorius buvo LDK kancleris Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila. Vėliau bažnyčia buvo pervadinta Šv. Jurgio vardu, greta įkurtas basųjų karmelitų vienuolynas.
Po 1749 m. gaisro Šv. Jurgio bažnyčią perstatė.
1750-1755 m. Naugarduko vaivados Jurgio Radvilos dėka bažnyčia buvo atstatyta iš naujo. Rekonstrukcijai vadovavo architektas ir skulptorius Pranciškus Hoferis.
1798 m. karmelitų vienuolynas atiduotas kunigų seminarijai. Šis pastatas – XVIII amžiaus vidurio kūrinys.
Pagal legendą 1547 m. bažnyčioje galėjo būti palaiminta slapta Didžiojo kunigaikščio ir Barboros Radvilaitės santuoka.
1837 m. caras Nikolajus I uždraudė valstiečių vaikams mokytis karmelitų dvasinėse seminarijose. Laikui bėgant seminarija tapo panaši į pasaulietinę įstaigą.
Kaip privalomas dalykas lietuvių kalba diecezinėje kunigų seminarijoje pradėta dėstyti tik 1907 m. Pirmojo pasaulinio karo metais lietuvių kalba seminarijoje vėl buvo uždrausta. Jos dėstymą atgaivino 1919 m. vyskupas Jurgis Matulaitis.
Vėliau seminarija tapo grynai lenkiška mokykla. Tokią ją vokiečiai ir uždarė 1942 metais.
1945 m. čia įsikūrė Knygų rūmai, iki 1948 m. Knygų rūmų žinioje buvo tik porą kambarių. Vėliau atiteko ir Seminarijos skaityklos – bibliotekos salė su beveik 60 tūkst. egzempliorių knygų.
