Pietiečiai, žinoma. Graikai, italai, prancūzai, ispanai, portugalai. Tie patys, kuriems skirti mūsų pašaipūs komentarai. Odiozioniai piliečiai iš odiozinių šalių, kuriose pietų pertrauka trunka nuo pusės pirmos iki pusės penkių. Mums, lietuviams, juokas ima iš „italiano vero” jausmingų serenadų apie meilę. Iš jo „kibirinio” fiato. Cha – cha – cha. Ir iš solidžių vyrų, kurie nesigėdija pagyvenusios mamos draugijos parke. Cha – cha…
Mes išdidžiai juokiamės iš pietiečių - mamos vaikelių, iš jų amžino „manjana”. Esame viršesni, nes esame šiauriečiai. Gerai, kad tik juokiamės, o ne brutaliai tyčiojamės. Kaip, pavyzdžiui, tiedu Vokietijos ADR televizijos komentatoriai, anądien tiesioginiame eteryje Italijos rinktinės puolėjus Antonio Cassano ir Mario Balotelli pavadinę „benamiais šunimis”.
Nedirbančių, tingių pietiečių stereotipas paprastai sužydi vasarą. Kai šiauriečiai, pavargę nuo psichiką dusinančios tvarkos, varo atostogų į pietus, Viduržemio jūros link. Varo ne tiek dėl tos jūros, kiek dėl būtinumo šiek tiek atsipalaiduoti, pasidžiaugti netvarka. Ir kad susidūrę su keistu reiškiniu – pietų pertraukai uždaryta degaline, galėtų išdidžiai šūktelėti: „Taigi jie pietiečiai!”
Praėjusią savaitę niekur nereikėjo važiuoti. Viduržemio jūra pati brovėsi į šiauriečių namus. Iš televizoriaus ekrano. Europos futbolo čempionato banga į namus kone kas vakarą ginė pietiečius ir jų mentalitetą. Kuris, kaip paaiškėjo, yra žymiai pranašesnis už šiaurietiškąjį. Iš keturių stipriausių Europos futbolo valstybių – trys yra pietietės: Ispanija, Italija, Portugalija. Ir viena – šiaurietė Vokietija.
Futbolas yra globalus. Bet gerąja prasme. Jis sumala į miltus prognozes, sutaršo favoritus, sujaukia kvailus europiečių stereotipus. Šiauriečiai šįsyk drebino kinkas prieš PIGS. Šia paniekos kupina santrumpa finansų analitikai vadina Pietų Europą: Portugaliją, Italiją, Graikiją, Ispaniją.
Drausmė, tvarka ir nuasmenintas racionalumas Europos čempionate pralošė fantazijai, emocijoms, nenuspėjamo būdo asmenybėms. Jeigu žiūrėsime į 10 – 15 pastarųjų metų Europos ir pasaulio čempionatų rezultatus, matysime ten išdžiaustytus italų skalbinius, ispanišką siestą, graikiškas filosofijas, prancūziškus briošus.
Matysime prasiskolinusią pietų Europą, kurios egzistencijos credo - gyvenimas yra džiaugsmas - daug kam nuo Miuncheno į šiaurę sukelia alergiją. Nes nuo Miuncheno į šiaurę žmonės gyvena, kad dirbtų, o pietiečiai daro atvirkščiai: dirba, kad gyventų.
Prakeiktieji pietiečiai mąsto ne apie darbą, o apie apie darbo teikiamą malonumą. Paklausykite, ką šneka juodaodis italas Mario Balotelli: “Man ne tiek svarbu įvarčius mušti. Man svarbu pramoga”.
Supermario pavartojo tipišką itališką veiksmažodį: „divertirsi”. Jį galima versti įvairiai: pramogauti, linksmintis, smagintis. Šį veiksmažodį mėgsta ne tik futbolininkai, bet ir mados dizaineriai, sūrių ir vyno gamintojai, picų kepėjai. Cesare Prandelli rinktinė, nors liko antra, užtat sužavėjo visus. Ji norėjo ne atidirbti, o smagintis ir smaginti.
Italijos rinktinė šiame Europos čempionate buvo sunkte persisunkusi pietietiškuoju mentalitetu. Pietiečiams, pavyzdžiui, būdinga pagarba vyresniems. Pensininkai čia, užuot kaukę nuo vienatvės senelių namuose, vakarais pasipuošia ir eina gerti aperityvo, turi garbingą vietą prie šeimos stalo. C. Prandelli į savo rinktinę paėmė nurašytą Andrea Pirlo, kuriam tuoj sukaks 35. „Milan” šį žaidėją už nulį eurų atidavė kaip nebereikalingą Turino „Juventus“ .
Pietiečiams būdingas atlaidumas. Nusikaltusieji ir prasižengusieji visada gali tikėtis visuomenės atlaidumo. Puolėjai M. Balotelli ir A. Cassano buvo tiek prikrėtę šunybių, jog ankstesni rinktinės strategai neleisdavo net jų pavardės ištarti. C. Prandelli pasakė: „Suteikime jiems galimybę”.
Pietiečiams,žinoma, būdingas ir mamos sindromas. Tai toks juokingas atvejis, kai vyras apsikabina mamą, netgi ne mamą, o pamotę ir jai dedikuoja įvarčius. Šitaip ėmė ir pasielgė juodasis energumenas Balotelli.
Pietiečiams būdingas pamaldumas ir dėmesingumas žmonių patirtoms kančioms. Ką padarė C. Prandelli? Iš pradžių nuvežė savo rinktinę į Osvencimą. O kitą dieną, tikriau, paryčiais visa „squadra azzurra” bėgo krosą į Krokuvos šventovę pasimelsti.
Italijos rinktinės žaidėjai, kad ir kokie pavargę po rungtynių, tačiau neatsisakydavo televizijos studijoje atsakyti į vaikų klausimus. Vaikai juos užduodavo iš palapinės, palapinė – žemės drebėjimo nusiaubtoje Emilijoje.
Pietiečiams būdingas lojalumas. „Squadra azzurra” žaidėjai nesprendžia lygties su atostogų nežinomuoju: žaisti vasarą už rinktinę ar pasipasakoti apie traumas, nuovargį ir varginantį klubų čempionatą. Jeigu, pavyzdžiui, veteranas Andrea Pirlo atsisakytų žaisti rinktinėje, jis taptų “pirla”, jo atsižadėtų gimtoji Brešė. “Pirla” lombardų dialektu – nevykėlis.
Pietiečiams būdingas noras pasirodyti. Vaikėzas M. Baloteli rodė viską, ką turėjo: įmantrią šukuoseną ir raumeningą torsą.
Žodžiu, šiai C. Prandelli rinktinei buvo būdingos visos pietiečiams įprastos žmogiškosios silpnybės. Tiesa, viena iš pačių keisčiausių pietietiškų silpnybių yra nenoras slėpti silpnybes. Nenoras užmaskuoti jas tvarka, kietai sukąstais žandikauliais ir trumpai kirptais plaukais.
Bet jeigu šiame Europos čempionate vis tik sirgote už Italiją, Portugaliją, Graikiją, Ispaniją, už netvarką, išdžiaustytus skalbinius, „manjaną”, siestą, vadinasi, jums kažkas atsitiko. Galimas daiktas, kažkas jums pradėjo klibėti. Ne, ne dantys, o jūsų stereotipai apie nevykėlius pietiečius.
