Nors LDK iš žemėlapio išnyko prieš daugiau kaip du šimtmečius, Rytų Lietuvoje tebegyvena žmonės, turintys dvigubą: lietuviškąją ir lenkiškąją tapatybę.
Žinomas kompozitorius, Lietuvos radijo ir televizijos orkestro dirigentas, 63 metų Jaroslavas Cechanovičius save laiko Lietuvos lenku, tokia tautybė įrašyta jo pase. Bet su žmona, Vilniaus krašto lenke, namuose dažniau kalbasi lietuviškai.
„Tačiau žmona meldžiasi lenkiškai, aš šia kalba skaičiuoju – man taip lengviau“, – sakė kompozitorius.
O štai jo brolio pavardė – sulietuvinta. „Gryną“ lietuvę žmoną turintis ilgametis Lietuvos televizijos operatorius Stanislovas Cechanavičius teigė, kad lenkiškai reikšti mintis jam jau sunku, nelengva suprasti ir literatūrinę lenkų kalbą.
Sulietuvino pavardę
Lietuviu iš lenko S. Cechanavičius virto prieš didešimt metų. Anaipto ne dėl politinių priežasčių. Nuo gimimo turėjęs lenkišką Cechanovičiaus pavardę, 1992 metais jis gavo pasą sulietuvinta Cechanavičiaus pavarde.
„Norėjau susigrąžinti tėvų turtą, o tarpukario laikų dokumentuose tėvo pavardė, nors jis buvo lenkas, kažkodėl užrašyta lietuviška forma – Juozapas Cechanavičius. Mes kilę iš Vievio, kuris buvo prie Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto, bet – Lietuvos pusėje. Norėdamas išvengti biurokratinės painiavos, ir aš susilietuvinau pavardę“, – pasakojo S. Cechanavičius.
Broliai Jaroslavas ir Stanislovas augo tipiškoje LDK laikus menančioje daugiakalbėje terpėje: šeimoje kalbėjo lenkiškai, daugelis kaimynų, Vievio gyventojų – Vakarų baltarusių tarme. O kaimuose, link Kauno, vyravo lietuvių kalba.
J. Cechanovičius prisimena, jog baigęs lenkiškąją Vievio vidurinę mokyklą jis atvyko į Vilniaus M.K. Čiurlionio menų mokyklą beveik visiškai nemokėdamas lietuviškai.
„Iš pradžių normaliai studijuoti negalėjau, nieko nesupratau. Laimė, mokytojai buvo tolerantiški, leido tris metus mokytis lietuvių kalbos“, – prisiminė dirigentas.
Tautas kiršina politikai
Paklaustas apie dabartinius lietuvių ir lenkų santykius, J. Cechanovičius sakė manąs, kad jie būtų normalūs, jeigu neįsipintų politiniai interesai, intrigos.
„Lietuvos valdžia, manau, perlenkė lazdą, padidindami lietuvių kalbos mokymosi reikalavimus lenkų mokyklose. Lenkijoje į tai pernelyg skaudžiai sureaguota, mūsų politikai, lenkų ir lietuvių, taip pat išpūtė burbulą“, – svarstė dvigubą tautinę tapatybę turintis vilnietis.
Broliai jaunystėje tarpusavyje bendravo lenkiškai, dabar jie dažniausiai kalbasi lietuviškai – bet, kuriam nors ištarus lenkišką frazę, „persijungia“ į pirmąją gimtąją kalbą.
XX a. istorija žino nemažai pavyzdžių, kai LDK erdvėje besikuriančių Lenkijos ir Lietuvos valstybių politinį elitą sudarė vienos šeimos atstovai, likimo nublokšti į skirtingas puses.
Dviguba tautinė tapatybė
Vienas iš 1918 metų Vasario 16-sios akto signatarų buvo Stanislovas Narutavičius. Jo brolis Gabrielius Narutovičius tapo pirmuoju oficialiu Lenkijos prezidentu. Tiesa, valdė labai trumpai: prezidentu Lenkijos Seimas jį išrinko 1922 metų gruodžio 9 dieną, o to paties mėnesio 22 dieną G. Narutovičius krito nuo žudiko kulkos.
Dar ryškiau siauras tautines bei kalbines ribas tarp lietuviškojo, lenkiškojo ir net žydiškojo LDK elemento nutrina Lietuvos bajorų, Milašių (Milosz) giminės pavyzdys. Oskaras Milašius (1878 – 1939), pirmasis nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje, vienodai laisvai kalbėjo lenkiškai, lietuviškai, hebrajiškai, prancūziškai.
Iš šios giminės kilęs žymus Lenkijos rašytojas, publicistas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (1911 – 2004) save vadino lietuvių kilmės lenku, kartais pabrėždavo neturintis konkrečios tautinės tapatybės, laikė save LDK tautos atstovu.
Ar gali daugiakalbė, daugiatautė LDK tradicija į gerąją pusę pakreipti lietuvių ir lenkų santykius šiais laikais, ES kontekste?
Vienas J. Giedroyco (Jurgio Giedraičio) forumo steigėjų, istorikas A. Nikžentaitis atsakė: „Nekalbama apie tautų sulydymą, vieną tautą ar vienos lietuvių ir lenkų valstybės atkūrimą. Bet iš tiesų, LDK idėja per kultūrinius ryšius, istorinės sąmonės lygiu paskatintų išspręsti tarp dviejų tautų iškylančias problemas, rasti daugiau bendrų, o ne skirtingų inetersų.
Pavyzdžiui, Lietuvos lenkai puoselėja savo tautinę tapatybę, bet jie neigiamai vertina 1920 m. Lenkijos įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją. Taigi LDK dvasia dar gyva,“.
