„Nedera skinti žolelių vaistams, kol rasa nenukrito”, – birželį, dienoms riedant Joninių link ir pievoms skleidžiantis visa grožybe, vaikus suskubdavo pamokyti į jas brendančios moterys.
Iki Joninių surinktos vaistažolės – vertingiausios. Jei tik gamta neiškrečia piktokų pokštų ir ilgam neuždengia saulės storais lietaus debesimis.
O taip nutinka neretai, todėl net jonažolės auksaspalvius žiedus praskleidžia liepą.
Net ir šiais laikais daugybė žmonių čiobreliais, rugiagėlėmis, ramunėlėmis ir gausybe kitokių augalų nukloja palėpes.
Vieni – kad turėtų sau, kiti – kad sukaupę daugiau galėtų vaistažoles nugabenti į jas superkančias įmones.
Ne tik pievos ar pamiškės dosnios vaistažolių rinkėjams. Nedidelio vaistažolių verslo laikosi įsikibęs ir vienas kitas ūkininkas.
Liko tik iš idėjos
„Ūkininkus prieš gerus penkiolika metų buvo apėmęs tam tikras pakilimas, jie ėmėsi auginti vaistažoles. Tačiau ilgainiui daug kas nusivylė, tad šiuo metu jos auginamos tik iš idėjos”, – sako ekologinį vaistažolių ūkį Panevėžio rajone turinti Audronė Kabelienė.
Nuo vaistažolių ūkininkai nusigręžė neįstengdami konkuruoti su tiekėjais iš Lenkijos.
A.Kabelienė – viena iš senbuvių. Porą hektarų žemės moteris kasmet apsėja medetkomis ir ramunėlėmis. Rankomis nuskintus ir išdžiovintus žiedus parduoda vaistažolių mišinius ruošiančiai farmacininkei Jadvygai Balvočiūtei.
Vaistažolės yra ir šiek tiek įnoringos.
Pasak A.Kabelienės, pernai ramunėlės nesudygo, tad joms skirtą žemę teko palikti kaip pūdymą. O šiemet žolininkams gamta iškrėtė kitą pokštą – iššalo šalavijai.
Ėmėsi eksperimentų
„Čia – miškinės sidabražolės, kiaulpienės, gauromečiai, žemuogės. Šiuo metu vienas jau galima rinkti, kitoms – dar ankstoka”, – pamiškės takelių minant į vaistažolėmis apsodintus laukus, lyg ir paakino Rūta Jakubonienė.
Ši moteris – Merkinės seniūnijoje, Panaros kaime, įsikūrusios Pilnų namų bendruomenės vaistažolių ūkio vairininkė. Jai tenka rūpintis visais projektais, kokių tik imasi Pilnų namų bendruomenė.
Šiuo metu bendruomenė turi kuo skubiau pasodinti rausvažiedes ežiuoles ir paprastąsias sukatžoles, kurių daigų parūpino Botanikos institutas. Užaugusios šios vaistažolės taps žaliava eksperimentams.
Mat ūkis ėmėsi mokslinio projekto, kurio tikslas – skleisti informaciją apie inovatyvias vaistažolių kaip žaliavos ruošimo technologijas, kurioms naudojama saulės energija.
Pilnų namų bendruomenė vaistažoles augina ne šiaip sau. Tai viena jos veiklos rūšių. Svarbiausia – padėti priklausomybės ligomis sergantiems žmonėms, o darbas vaistažolyne yra sveikimo programos dalis.
Panaros vaistažolių laukuose, kurie driekiasi 1,2 hektaro plote, kone kasdien triūsia bendruomenės gyventojai.
Šiuo metu – pats darbymetis. Vienos vaistažolės ravimos, kitas skubama pasodinti, trečios vis dar renkamos miškuose ir pievose, o netrukus žolynus reikės skinti ir ūkio laukuose.
Visas bendruomenės ekologinis ūkis užima 6 hektarus žemės. Maždaug pusėje jų stiebiasi grikiai, kurių žiedai – ypač vertingi, nes turi daug geležies.
Anot R.Jakubonienės, būta ketinimų žiedus tiekti vienai vaistažoles superkančių ir fasuojančių bendrovių, bet kol kas apsiribota tik žvalgytuvėmis.
Perėmė vienuolyno tradicijas
„Atsikėlę į Panarą 2005-aisiais net nenutuokėme, ko pirmiausia griebtis. Visi buvome miestiečiai, o žemė čia, miško laukymėje, ne itin derlinga.
Tad atsigręžėme į senąsias vienuolynų tradicijas ir įkūrėme vaistinių augalų daržus”, – pasakojo R.Jakubonienė.
2006-aisiais, padedant Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo, Vilniaus universiteto Botanikos instituto ir A.Stulginskio universiteto mokslininkams, buvo imtasi projekto ir įkurtas vaistinių augalų ūkis.
Praėjo kone septyneri metai, bet šiuo metu šis „daržas” traukte traukia ekskursijas ir pavienius į Panarą atvykstančius žmones. Kuriant herbulariumą – savitą mokomąją knygą, ranką pirmiausia pridėjo kraštovaizdžio specialistė Genė Prakapaitė.
Turi ir džiovyklą
Visa, kas pražysta bendruomenės laukuose, nuskinama ir sudžiovinama prieš ketverius metus iškilusioje šiuolaikiškoje vaistažolių džiovykloje.
Bendruomenės paruošti vaistažolių ir prieskoninių augalų mišiniai atsiduria ekologiškų produktų parduotuvėse, kurios didžiuosiuose miestuose paprastai glaudžiasi prie prekybos centrų.
„Didelės finansinės naudos iš tokio ūkininkavimo nėra. Tačiau kuriame ne tik verslą, bet ir grožį. Be to, skleidžiame žinias apie vaistažoles ir jų naudą”, – sako Rūta.
Per metus ūkis paruošia iki 500 kilogramų sausų vaistažolių ir jų mišinių.
Tinkamiausios – gimtinėje
Beveik kiekvienas augalas yra natūralus vaistas kūnui ir sielai, jei žinai, kada ir kaip juos rinkti, paruošti ir laikyti. Tuo įsitikinusi žolininkė iš Degsnės vienkiemio (Varėnos r.) Bronė Pugžlienė.
„Džiugu, jog žmonės mieliau perka Lietuvoje užaugintas vaistažoles. Arba net patys prisirenka ir daugiau apie jas išmano negu prieš kelerius metus.
Tinkamiausios užaugintos savame krašte vaistažolės. O geriausia – 100 kilometrų spinduliu nuo tos vietos, kur gimei ar gyveni”, – patarė šešiasdešimtmetė B.Pugžlienė.
Ji prieš kelerius metus sugrįžo į mamos tėviškę Degsnės kaime. Miškuose tarp Merkinės ir Perlojos pasistatė mažytę trobelę, kad galėtų auginti ir rinkti vaistažoles.
Dėl to jau perkopusi penktąją dešimtį ji baigė Lietuvos žemės ūkio universitetą ir apsigynė bakalauro darbą „Vaistinių ir prieskoninių augalų auginimas bei ruošimas ekologinei žaliavai”.
Pernai teko atsisakyti pusantro hektaro plote puoselėtų vaistažolių, tačiau tikisi kada nors vėl jį atgaivinti, nes sukaupta patirtis išliko.
Visuose namuose praverstų būtiniausių pačių surinktų ir paruoštų vaistažolių vaistinėlės. Vaistiniai augalai pirmiausia tinka organizmui valyti, stiprinti, o dėl gydymo reikėtų pasitarti su gydytojais.
Žolininkė patarė prisiminti senolių patirtį, kuri liepia gerbti augalą, saikingai rinkti tik tuos, kurių reikia, ir nežaloti jų.
Rinkti tik labai švarioje aplinkoje augančius ir pačiam būti gerai nusiteikusiam, be blogų minčių.
Jei abejojate, ar radote tą augalą, kurio reikia, geriau palikti, nes galima supainioti su panašiu nuodingu.
Tam pravers ne tik gerai žinančių patarimai, bet ir knygos, internetas.
Skurdesnė žemė vertingesnė
Žolininkė iš miško, pievų ar pelkių parsineštus augalus pirmiausia kruopščiai apžiūri, išmeta pageltusius lapus ar natūralią spalvą praradusius žiedus ir ruošia juos džiovinti.
Skurdesnėje žemėje užaugusios vaistažolės, kovodamos dėl išlikimo, sukaupia daugiau vertingų veikliųjų medžiagų, eterinių aliejų nei augančios derlinguose dirvožemiuose.
Teigiama, jog saulei tekant surinktų augalų galia stipriausia. Tačiau tokias vaistažoles sunku gerai išdžiovinti, jos greitai pelija ir tenka išmesti.
„Žiedus renku žydėjimo pradžioje tik saulėtą dieną – nuo vidurdienio iki maždaug 16 valandos, kol jie visiškai išsiskleidę. Lietingi orai netinka net ir medžių lapams ar šakelėms skinti.
Nepamirštu žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės patarimų, kad iki Joninių surinktų lapų ir žiedų gydomosios savybės yra stipriausios.
Mėnulio fazių nepaisau, nors girdėjau, kad jam dylant augalo jėga pereina į šaknis. O per pilnatį kaupiasi žieduose ir lapuose. Tuomet juos geriausia rinkti.
Šaknys vertingiausios iškastos rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai baigiasi arba dar neprasidėjusi jų vegetacija”, – pasakojo B.Pugžlienė.Iš kitų nebeperka
Netoli Vilniaus vaistažolėmis savo laukus vis dar užsėja tikrosios ūkinės bendrijos „Mėta” savininkas Mindaugas Vyskupaitis. Tačiau jo entuziazmas senokai užgeso.
Kažkada pats skatinęs ūkininkus imtis vaistažolininkystės, dabar jis nebepuoselėja vilties, kad Lietuvos vaistažolių pramonė dar iškels aukštai galvą.
„Vaistažolių ūkių Lietuvoje nebėra. Kai kas šiek tiek parenka žolių laukuose, kai kas jų šiek tiek užaugina, šiek tiek supakuoja ir parduoda”, – kalbėjo M.Vyskupaitis.
Jo vadovaujama bendrovė taip pat pakeitė veiklos kryptį. Pastaruoju metu „Mėta” perdirba vis daugiau aromatinių ir medicininių augalų: gamina iš jų įvairius eterinius aliejus, ekstraktus.
Įžvelgia tinginystę?
„Vaistažolių mums labai trūksta. Bet, atrodo, lietuviai pritingi jas auginti”, – arbatų gamybos bendrovės „Acorus Calamus” vadovas Elmantas Pocevičius mielu noru supirktų visas ramunėles, mėtas, medetkas ir kitokius vaistinius augalus augalėlius, kad tik kas didesnį kiekį pasiūlytų.
Įmonės vadovas pats ne kartą gundė stambius ūkininkus, kad jie augintų vaistažoles, net siūlėsi juos konsultuoti, tačiau kaskart atsitrenkdavo lyg į sieną.
Gal ir todėl, kad nepakanka vaistažolių ūkiui vien atriekti dirbamos žemės riekę? Juk reikėtų įsigyti naujos, specialios technikos. O tai – papildomos investicijos.
Perka, bet tik ištirtas
„Acorus calamus” per metus perdirba apie 100 tonų džiovintų vaistažolių. Bet iš jų lietuviškos tesudaro pusę.
Išlaikyti bent tokį santykį tarp lietuviškos ir importuotos žaliavos padeda tik tai, kad bendrovė santykinai daug naudoja kmynų sėklų ir linų sėmenų. Kmynų, anot E.Pocevičiaus, lietuviai pernai užaugino tiek daug, kad supirkimo kaina, palyginti su užpernykščiu birželiu, sumažėjo kone perpus.
Užtat, jei tik kas pasmalsauja, Elmantas netrunka įteikti į rankas sąrašo, kuriame surašyta, kiek ir kokių vaistažolių reikia.
„Labiausiai mums trūksta vaistinių ramunėlių. Lietuvoje joms augti sąlygos prastokos – mažoka saulės.
Tačiau ne ką mažesnės paklausos turi mėtos ir melisos, kurių priežiūra nesudėtinga”, – kalbėjo E.Pocevičius.
Jis patikino, kad daug mieliau už vaistažoles sumokėtų Lietuvos ūkininkams tiek, kiek dabar moka tarpininkui Lenkijoje, kuris iš savo šalies ūkininkų supirktas vaistažoles atgabena į Lietuvą.
Tačiau nederėtų atmesti prielaidos, kad ūkininkus vis dėlto atbaido aukšti kokybės reikalavimai. Mat prieš supirkdama vaistažoles, bendrovė atlieka ir mikrobiologinius, ir cheminius jų tyrimus.
Vaistažolėse negali būti nei pesticidų, nei sunkiųjų metalų likučių. Jų aptikus visas derlius nueitų šuniui ant uodegos.
Kita bėda – ekologiniai ūkiai augina itin kokybiškas vaistažoles. Tačiau jų – labai nedaug.
Nori pirkti bent toną
„Mums reikia daug vaistažolių. Todėl smulkiesiems augintojams esame nepatrauklūs. Ištirti vieną vaistažolių partiją kainuoja 1000 litų.
Jei žmogus jų pridžiovina vos 100 kilogramų, tirti būtų ypač brangu. Jei pridžiovintų toną – ištirtume ir nupirktume be jokių trukdžių”, – aiškino E.Pocevičius.
Smulkesni ūkininkai, tiekdami žaliavą, galėtų vienytis, bet be pasitikėjimo vienų kitais to padaryti neįmanoma.
„Daug smulkiųjų arbatos gamintojų, ypač tų, kurie prekiauja mugėse ir skelbia, kad jų produktai yra ekologiški, apskritai vaistažolių laboratorijoje nė netiria.
Nėra jokios garantijos, kad žolynai, kurie superkami iš pavienių rinkėjų jų netyrus, tikrai nėra užteršti”, – sakė A.Pocevičius.
Namų vaistinėlė
Kiekvienoje namų vaistinėlėje reikėtų turėti įvairiems negalavimams gydyti tinkamų vaistažolių: paprastų miško aviečių (1), liepžiedžių, pušų pumpurų, raudonėlių, žemuogių, čiobrelių (2), jonažolių (3), pelkinių vingiorykščių (4), dirvinių asiūklių (5), beržų lapų (6), dilgėlių, pelynų, lietuviško ženšenio – kiaulpienių šaknų.
Daugelį jų geriausia rinkti birželio mėnesį. Iki Joninių nulaužtos beržų šakelės su lapais – vaistažolės, o po jų – tik vantos. Žydint žemuogėms pasiskinkite jų lapų, bet ne žiedų. Peržydėjus nepamirškite pasidžiovinti ir jų uogų.
Birželį šlapiose pievose ir miškuose žydi vingiorykštės. Jų žiedai – natūralus aspirinas. Jaunų dilgėlių lapus galima rinkti visą vasarą.
Dabar skubėkite pasiskinti žydinčių miško aviečių šakelių su lapais ir žiedais, čiobrelių. Truputėlį vėliau – raudonėlių, liepžiedžių. Profilaktiškai galima gerti kasdien vis kitokias įvairias arbatas. Tokios pačios daugiau kaip 3–4 dienas reikėtų vengti.
Surinktas vaistažoles reikia džiovinti surištas į šluoteles ir pakabintas vėjo perpučiamoje palėpėje arba vėsesniame nesaulėtame kambaryje padėjus ant popieriaus.
Laikyti geriausia drobiniuose ar popieriniuose maišeliuose ir suvartoti per sezoną, todėl nereikėtų prisirinkti per daug.
Plotai pamažu ėmė didėti
Statistikos departamento duomenimis, linų plotus ūkininkai didina itin pamažu. 2008-asiais jais buvo apsėję vos 100, pernai – 500 hektarų. Šiek tiek didėja ir kmynų plotai: prieš penkerius metus jie brendo 1500 hektarų plote, pernai – 5500.
Aromatiniais, medicininiais ir prieskoniniais augalais užsėtos žemės daugėja sparčiau: 2008-aisiais jie puošė vos 600 hektarų, 2010-aisiais – jau 7000, o pernai – 23 500 hektarų. Tačiau toli gražu ne visi šie augalai tinkami vaistažolių pramonei.
Viešoji įstaiga „Ekoagros” šiuo metu sertifikatus yra išdavusi 18 laukinės augalijos rinkėjų.
