Juk kiekvienas Lietuvos pilietis trokšta turėti jaukų būstą, gerą mašiną, darbe užimti solidžias pareigas, turėti gražią šeimą. Argi tuo mūsų svajonės baigiasi? Tai, ką mes laikome sunkiai pasiekiama svajone, Vakaruose turėti yra normalu.
Šaunu, jeigu turi giminaičių, kurie tau gali padėti, bet aš neturėjau, todėl pamačiau tamsiąją gyvenimo pusę, apie kurią emigrantai nutyli.
Tad noriu papasakoti, kaip yra iš tikrųjų.
Pamenu, žiemą sklido gandai, kad Lietuvoje artėja krizės metas, užsidarinėja ir bankrutuoja įmonės, žmonės netenka darbų, artėja emigracijos banga.
Aš tuo netikėjau, maniau, kad man pasisekė, nes turiu mylimą darbą, atlyginimu taip pat nesiskundžiau, bet, deja, jau nuo pavasario ir statybos, ir aplinkos tvarkymo darbų įkainiai krito dvigubai.
Tuomet nesugebėjau išlaikyti darbuotojų, kurie vis dar svajojo apie tuos pačius 3000 litų algos per mėnesį. Aš vis viena nenuleidau rankų, griebiausi kastuvo ir karučio pati, tampiau akmenis ir nepasidaviau iki paskutinio, kol supratau, kad dirbu ne į naudą, o atvirkščiai.
Tuomet ir supratau, kad mano karjerai artėja galas. Kaip ir visi, prisiklausiusi nuostabaus gyvenimo užsienyje istorijų, nusprendžiau išvažiuoti į Angliją.
Pirmiausia, darbo ieškojau agentūrose Vilniuje. Pasiūlymai buvo įvairūs. Tarkim, viena agentūra prašė sumokėti 700 litų už darbo vietą, kurios nėra, o kita siūlė važiuoti į Norvegiją tulpių skinti, kai prakalbau, kad nėra salygų šiaurinėje dalyje auginti gėles, mergina apsimetė susipainiojusi, nes tulpės ten ne tikros, o dirbtinės.
Tuomet supratau, kad nuvažiavusi per agentūrą, galiu likti ne tik be darbo, bet ir be pinigų.
Po kiek laiko, radau skelbimą, kad mergina, dirbusi Olandijoje, galėtų padėti įdarbinti už tam tikrą mokestį. Susitikus ji pasirodė sąžininga, davė man įmonės rekvizitus, kur ji dirbo, susiskambimo su darbdaviu, kuris jau kitą savaitę manęs laukė Hagos mieste.
Nuvažiavusi nurodytu adresu, atsidūriau prie užrakintų įmonės durų vidury nakties.
Radau pigiausią ir arčiausiai esantį viešbutį, apsistojau kelioms dienoms.
Ryte skambinau nurodytais merginos telefonais, tačiau jie jau buvo atjungti.
Grįžau prie įmonės durų, papasakojau situaciją, kad mane rekomendavo, bet iš tikrųjų apgavo.
Pasigailėjęs manęs vadybininkas, priėmė į darbą, tačiau teko važiuoti į nedidelį kurortinį miestelį, kur manęs jau laukė lenkų tautybės vadybininkė.
Tada aš supratau, kad jeigu Nyderlanduose lenkų kalbos nemokėsi, darbo tu nesulauksi. Taip ir buvo, daugiau nei dvi savaites laukia broliai lietuvaičiai, kad juos priimtų, bet taip ir nesulaukia.
Nebent darbdaviui turkui turi kristi į akį, kad pakliūtum bent tris dienas į savaitę padirbėti.
Tikriausiai aš didelio susidomėjimo jiems nekėliau, todėl kiekvieną dieną vis didesnė skola kaupėsi už nuomuojamą kambarį ir komunalinius mokesčius.
Tuomet supratau, kad artėja laikas bėgti iš to barako ir kuo greičiau, tuo geriau. Kiekvieną dieną ėjau į „McDonald's“ restoraną, nes tik ten internetas veikė, skaičiau skelbimą po skelbimo, kol radau lietuvį Anglijoje, siūlantį darbą vasarą laukuose, o žiemą fabrikuose.
Paskambinau ir susitariau, jau už kelių dienų jis manęs laukė Anglijoje.
Pirmą dieną atvykus, važiavau į aviečių laukus skinti derliaus. Mokėjo, kaip prisimenu, 2,5 svaro sterlingų už paletę, gražiai dienai pasitaikius, tokių palečių per dieną galėdavai surinkti iki dvidešimties, taip pat mokėjo ir braškių laukuose.
Pirmą kartą, kai pamačiau šiltnamius, netikėjau, kad įmanoma viską nurinkti per pusę dienos, bet mes spėjome ne tik nurinkti, bet kai kurie net pykdavosi dėl geresnės vietos ar krūmelio.
Teko dirbti ir su latviais, lenkais, rumunais, netgi su afrikiečiais.
Tiesa, pastarųjų visi bijodavo - jie vogdavo iš kitų uogas, mums tai buvo normalu ir net nekreipdavom dėmesio į grubias provokuojančias juodukų replikas.
Prasidėjus šalnoms, į šiltnamius jau nebevažiavome, laukėme žadėtų darbų fabrikuose. Tačiau ten taip pat yra savų ypatumų. Tam, kad turėti pastovų darbą Anglijoje, būtina turėti labai geras rekomendacijas ir patirtį. Su tais pačiais anglais aš stovėjau prie agentūrų eilėse dėl darbo fabrike pakuotoju ar kitokiu paprastu darbininku.
Kaip manau, jau supratote, žadėto darbo iš lietuvio aš ir nesulaukiau. Protingai daro tie, kurie atidirbus sezoną, grįžta savo tėvynėn, o kvailiai tie, kurie lieka, nesimoko anglų kalbos, neieško darbo savarankiškai ir todėl įsiskolina darbdaviui už gyvenamą būstą, o vasarą – atidirbinėja.
Anglų kalbą aš mokėjau tikrai gerai, todėl darbą aš sunkiai, bet radau. Tiesa, dėl to teko daryt šiokią tokią sutartį su vietiniu pakistaniečiu. Dauguma jų yra tinginiai, išlaikomi valstybės ir pagrindinis jų darbas – pernuomuoti butus.
Mūsų nuomuojamame name gyveno apie 15 asmenų, po kelis kambariuose. Todėl už tuos pačius 50 svarų sterlingų per savaitę, mes iš karto priėmėme pakistaniečio pasiūlymą gyventi jo bute. Po kelių dienų viskas apsivertė aukštyn kojom, taip jau dažnai nutinka Anglijoje, už nuomą mes turėjom mokėti beveik dvigubai daugiau nei lietuviui.
Prisiminimuose Anglija atrodė kaip juoda skylė, iš kurios niekaip negali išlipti. Tuomet darbe netyčia susipažinau su mergina, kuri pasirodė labai draugiška ir jau rytojaus dieną pakvietė pas save į namus išgerti kavos.
Papasakojau viską, kas dedasi namuose, kad pakistanietis rūko žolę, kaip įprastas cigaretes, o ir uždirbti nieko nepavyksta, nes siūlomi darbai agentūrose yra laikini, o už buto nuomą, kuriame net čiužinio neturiu, tenka mokėti tikrai didžiulius pinigus.
Ji mane išklausė, sakė, kad su darbu ir gyvenimu padės, jog visų naujokų Anglijoje istorijos panašios. O ji jau susitvarkius gyvenimą, nuomuoja butą, dukra į mokyklą vaikšto, o vyras nemažą pašalpą gauna, guodė, siūlė ir gyventi pas ją pasilikti, pietus gamino ir naminiais barščiais vaišino.
Po savaitės manęs paprašė paskolinti 250 svarų sterlingų, aš kaip draugei ir paskolinau. Tą patį vakarą surengė ta proga vakarėlį, pakvietė draugus, vienas iš jų atrodė labai agresyviai: aukštas, priekiniai dantys išmušti, o kalba - kalėjimo žargonas.
Jis man siūlė labai gerą darbą, pagal mano specialybę, dirbti sodininke. Aš jau iš karto supratau, kad viskas buvo suplanuota ir dabar tik man liko ištarti „Taip“ - keliaučiau tiesiai į sąvadautojo rankas, nepamatyčiau daugiau nei tėčio, nei mamos ir savo brangios tėvynės.
Kitą rytą atsikėlusi, susirinkau visus savo daiktus ir pabėgau iš jos namų.
Praėjus kelioms savaitėms, radau gyvenamą vietą ir agentūra pasiūlė kelioms savaitėms dirbti kitame mieste. Kadangi esi tik atsarginis darbuotojas, neturi iš ko rinktis: eini ten, kur siūlo.
Gyvenau su dvejomis moteriškėmis ir nesupratau, ką jos Anglijoje veikia. Jaunam žmogui čia gyventi sunku, bet kaip vyresnei moteriškei iš kaimo?
Bet jos, pasirodo, buvo gudresnės ir pasiūlė dirbti pas labai rimtą lietuvį mieste Volverhemtone.
Šis regionas buvo pats baisiausias visoje Anglijoje, kaip per tikrus filmus, juodaodžiai čia šaudo rasistus vidurį baltos dienos, taip pat lengvai gali pakliūti ir į parduotuvės apiplėšimą, nuo lietuvių geriau apeiti ratais, o vakarais geriau nevaikščioti vienai, nes pakistaniečiai ir vietinių vadinami „babajai“ nuolat suka ratus aplink kvartalus.
O kai nuėjau dėl darbo, kurį siūlė moteriškės, tai situacija tokia: stovi autobusiukas, kuriame yra septynios vietos, o stotelėje laukia penkiolika darbuotojų. Tas, kuris pirmasis spėja įsigrūsti į autobusą, tądien pakliūna į darbą, o likusieji – eina namo.
Tai buvo paskutinis lašas taurėje - nusprendžiau grįžti namo.
Iš viso Anglijoje gyvenau tik pusę metų, tačiau ši istorija gyvenime paliko ryškią žymę.
Susitikusi Lietuvoje su keliais draugais, kurie taip pat buvo ten, pasakojau jiems šią istoriją, bet jie nei truputėlio nenustebo, nes išgyveno tą patį, bet tylėjo. Niekas niekam nieko nepasakoja, kaip gi ten yra iš tikrųjų.
Aišku, jei praeini tokią mokyklą, gyvenime tau niekas nebus kliūtis, o tiems, kurie apsikaustę geležine kantrybe – pasiekia savo tikslus.
Aš į Angliją daugiau negrįžau, nes vėliau radau darbą Norvegijoje, čia gyvenimas taikesnis tiek su lietuviais, tiek su kitataučiais, bet norėčiau jums patarti, ką reiktų žinoti, vykstant į kitą šalį:
1. Išvykstant į užsienį, būtina žinoti kiek įmanoma daugiau apie tą šalį, miestą, netgi rajoną, kuriame planuojate gyventi, kokios tautybės žmonės jus supa, suprasti jų kultūrą.
2. Be būtiniausių daiktų, nepamiršti pasiimti ir savigynos priemones, aišku, leistinas užsienyje.
3. Atvažiavus niekam nieko nepasakoti apie save - kartais viskas gali apsisukti prieš tave patį. Vengti tokių žmonių, kurie noriai tave priima į draugus, po kelių minučių pokalbio, siūlosi atvykti pas jus į svečius. Jokiam pašaliniam asmeniui ar bendradarbiui nepasakoti, kur gyveni.
4. Pasą ar tapatybės kortelę bei pinigus visuomet laikyti šalia savęs ir nepalikti namie. Patartina niekam neskolinti pinigų.
5. Jeigu svetimas žmogus jums siūlo nemokamą paslaugą ar kitokią pagalbą, visuomet pagalvokite, nes gali tekti už ją skaudžiai sumokėti vėliau.
6. Kiek įmanydami stenkitės integruotis į visuomenę, mokytis kalbos, laikytis vietinių tradicijų.
7. Nepatartina važiuoti jaunoms gražioms merginoms vienoms. O darbo ieškotis labiau verta per pažįstamus ar giminaičius; vengti agentūrų, nes nors ir patikimos, dažnai didelę dalį jūsų algos pasiims sau.
