ŽŪR Didžiojoje salėje tą vidurdienį buvo papasakota daug negirdėtų faktų apie erškėčiuotą Rūmų atsiradimą po Pirmojo pasaulinio karo, negailestingą sunaikinimą kartu su visa valstybe „raudonaisiais“ 1940 metais ir taip pat ne rožėmis klotą atgimimą baigiantis antrajai sovietų okupacijai.
Nuo pat savo užuomazgų kaimo parlamentas stiprino Lietuvoje tautinę savigarbą, o svarbiausia – skatino pažangią lietuvišką žemdirbystę. Atstovaudami tarpukariu gausiausiam, o dabar – kantriausiam lietuvių socialiniam sluoksniui, Rūmai, nors ir pastatyti žydų rangovų, visuomet buvo grynai lietuviška suvalkiečių, aukštaičių, žemaičių, dzūkų ūkininkų, agronomų, zootechnikų, veterinarų organizacija, priešingai nei greta ŽŪR pastato šiandien besiglaudžiantys, metais anksčiau nei žemdirbių parlamentas, 1925–aisiais, atsiradę Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai, kurių pirmosiose tarpukario tarybose (plenumuose) du trečdaliai narių būdavo vokiečių ir žydų verslininkai.
Akistata su žemdirbių savivaldos istorija
Užvakar ŽŪR Didžiosios salės kampe stovėjo įspūdinga piramidė iš raudonšonių obuolių. Renginio vedėjas, Kauno m. savivaldybės specialistas Vilius Kaminskas pakvietė ŽŪR pirmininką Andriejų Stančiką, Rūmų atkūrimo iniciatyvinės grupės narius („Ūkininko patarėjo“ laikraščio vyriausiąjį redaktorių Vytenį Neverdauską, ekonomistą Valentiną Aleksą), taip pat žemės ūkio ministrą Kazį Starkevičių ir kitus svečius uždegti ant salės scenos sustatytas žvakeles, kad, anot V. Kaminsko, Rūmai pasidarytų jaukesni ir labiau primintų kaimišką pirkią.
Tylos minute pagerbę mirusius Rūmų įkūrėjus ir atkūrėjus, sugiedoję valstybės himną, konferencijos dalyviai gavo progą prisiminti (o kurie nežinojo – pirmą kartą išgirsti) ŽŪR istoriją, iliustruotą ekrane rodomomis skaidrėmis.
Reikėjo ginklų ir maisto
Pasak pirmojo pranešėjo, ekonomisto V. Aleksos, carinės, kaizerinės okupacijos nualintai, bolševikų, pilsudskininkų ir jungtinės rusų–vokiečių „Vakarų savanorių armijos“ (bermontininkų) puolamai jaunai valstybei reikėjo ne tik ginklų, bet ir maisto.
Greitai pertvarkyti žemės ūkį, aprūpinti jį naujausia technika, geriausių veislių galvijais ir javais, išmokyti naujakurius – nepriklausomybės kovų savanorius – našiai dirbti žemę, sukurti laisvųjų ūkininkų sluoksnį, atsikratyti nelemto carinės priespaudos palikimo – pasenusios feodalinės žemėnaudos buvo galima tik žemdirbiams susivienijus į tvirtą profesinę organizaciją.
Politikai švytuodavo ir tarpukariu
Nors beveik niekam nekėlė abejonių Žemės ūkio rūmų būtinybė ir svarba, jų veiklą apibrėžiantis įstatymas nuolat atmetinėtas.
Tik 1925 m. gruodžio 19 d., artėjant Seimo rinkimams, ŽŪR įstatymas buvo patvirtintas. Tuometiniai Seimo nariai, rūpindamiesi savo politine ateitimi, norėjo įsiteikti rinkėjams – net 90 proc. balsavimo teisę turėjusių Lietuvos piliečių tada buvo ūkininkai ir kaimo darbininkai (bernai ir mergos).
Vienas dalykas – politinės švytuoklės dėsnis – Lietuvoje niekuomet nesikeičia. Ir šiais laikais parlamentarai prieš vienus rinkimus, norėdami įsiteikti Katalikų Bažnyčiai, uždraudžia žiniasklaidinę alkoholio reklamą, o kitam Seimo veiklos 4 metų ciklui baigiantis politikai, pamaloninti alkoholio pramonininkų, tą patį draudimą stengiasi atšaukti.
Veiklių idealistų iniciatyvinė grupė
Istorikas, politologas ir spaudos leidėjas V. Neverdauskas tvirtino, kad svarbiausia Žemės ūkio rūmų atkūrimo istorinė reikšmė – kaimo žmonės patikėjo žemdirbių savivalda, atgimę Rūmai po 20 metų tebėra gyvybingi, neišsprogo, neišsilakstė į šalis. „Kaip sakė Rusijos proletariato vadas Vladimiras Leninas, visuotinis tikėjimas revoliucija – jau revoliucijos pradžia. Rūmų atkūrimo iniciatyvinė grupė archyvuose ieškojo tarpukario Lietuvos žemdirbiškų organizacijų aprašymų. Pavyko rasti Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos (JŪRS), kurią globojo prezidentas Antanas Smetona, nuostatus.
Beje, sovietmečiu daugelį JŪRS idėjų nudžiovė Lietuvos V. Lenino komunistinė jaunimo sąjunga. 1989 m. vėl pradėto leisti svarbiausio tarpukario žemdirbių informacijos šaltinio –„Ūkininko patarėjo“ laikraščio – numeriuose spausdinome ištraukas iš agronomo, filosofijos mokslų daktaro Broniaus Povilaičio knygos „Lietuvos žemės ūkis 1918–1940 metais“, – prisiminė V. Neverdauskas.
Anot „Ūkininko patarėjo” vyriausiojo redaktoriaus, iniciatyvinė grupė norėjo, kad atkurtieji Rūmai būtų ekonominė, nepolitinė organizacija, tačiau politikuojantis Žemdirbių sąjūdis atvirai skelbėsi ketinantis „pasikinkyti ŽŪR“.
„Nors mus slėgė, lenkė žemyn, klupdė ideologinė našta, nepatrūkome. Kaip rašė senovės Romos poetas Kvintas Horacijus Fliakas (Quintus Horatius Flaccus) „Dulce et decorum est pro patria mori” („Palaima ir šlovė dėl tėvynės mirti”)”, – atkurtų Žemės ūkio rūmų pirmeivių pastangas iš 20 metų atstumo įvertino buvęs ŽŪR tarybos atsakingasis sekretorius V. Neverdauskas.
Dainos prie duonos ir šilčiausias apklotas
Renginio vedėjas V. Kaminskas irgi bandė pasigirti žinantis garsių aforizmų, tačiau jo pakartota sovietų kompartijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo frazė „ Yra duonos, bus ir dainų” nuskambėjo nei į tvorą, nei į mietą.
ŽŪR pirmininkas A. Stančikas didžiavosi, kad skėtinė Lietuvos žemdirbių savivaldos organizacija – viena seniausių Europoje. Estijoje Žemės ūkio rūmai atsirado tik 1932 m., o Austrijoje, Vienoje, į kurią mūsų ūkininkai nuolat lekia semtis patirties – 1957–aisiais.
„Pats šilčiausias apklotas turi atitekti Lietuvai”, – svarbiausią ŽŪR siekį artėjant naujajam Europos Sąjungos finansinio programavimo laikotarpiui atskleidė A. Stančikas.
Raudonos užuolaidos žemdirbių parlamento nepuošia
Žemės ūkio ministras, konservatorius–krikščionis demokratas K. Starkevičius 1991 m. Kaune vadovavo komisijai, kurios pareiga buvo perimti SSKP Lietuvos padalinio turtą ir KGB archyvus.
„KGB pastate Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe pajutome aitrų degėsių dvoką, tačiau tepamatėme sparčiai tolstančių sovietų saugumiečių nugaras. O Žemės ūkio rūmų pastate, kuris tuomet buvo virtęs LKP Kauno m. Lenino r. komitetu, dar dirbo kažkokie smulkūs komunistų partijos funkcionieriai – ideologinio švietimo, propagandos ir agitacijos skyrių vedėjai”, – pasakojo K. Starkevičius.
Kai tikrieji Rūmų šeimininkai – ŽŪR taryba, vadovaujama prof. Antano Stancevičiaus, kreipėsi į pasaulio jau pripažintos Lietuvos Vyriausybę, prašydama premjero Gedimino Vagnoriaus neatlygintinai grąžinti pastatą, tai išgirdo, kad to padaryti neįmanoma – sovietų laikais prie Rūmų buvo pridurtas priestatas, todėl esą pasikeitė pastato „konstrukcinė schema“. „Teko ilgai įtikinėti tuometį Vyriausybės kanclerį Kęstutį Čilinską ir ministrą pirmininką G. Vagnorių, kol atgavome Rūmus.
Drauge ir šitą sovietinę salę, prie kurios jau įpratome. Čia vyksta ŽŪR tarybos posėdžiai ir įvairios iškilmės, nors šaltą žiemą šioje patalpoje ištverti galima tik apsimovus šiltas pirštines ir nenusivilkus palto. Bet nuo sovietų laikų likusias raudonai apmuštas kėdžių atkaltes ir sėdynes, purpurines scenos užuolaidas tikrai reikėtų pakeisti. Tai turėtų būti viena iš Rūmų užduočių kitą penkmetį!”– vos sulaikydamas šypseną kalbėjo žemės ūkio ministras.
Brolių oligarchų laimikis
Pasakojimas apie dvigubą ŽŪR jubiliejų būtų neišsamus, nebaigtas, užmiršus paminėti, kas pastatė Rūmus.
1930–1932 metais, kai jie iškilo vienoje pagrindinių „laikinosios sostinės“ gatvių, Kaune sklandė anekdotas: „Lietuvą valdo seserys Chodakauskaitės ir broliai Ilgovskiai”. Dėl seserų viskas aišku – tai buvo tautos vado Antano Smetonos ir premjero Juozo Tūbelio žmonos lenkės.
O broliai? Žydai Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai, garsiausi prieškario Lietuvos oligarchai. Panašiai kaip šiandien kuklus vieno šiaurės Lietuvos miesto statybos trestas, gaunantis gardžius užsakymus „atkurti“ Valdovų rūmus Vilniuje ir atnaujinti Lietuvos ambasadą Londone, D. ir G. Ilgovskių firma tarpukariu laimėdavo visus pelningiausius valstybinius konkursus, tapdavo pačių garsiausių statybų rangove.
Broliukai Ilgovskiai pastatė ir latvio architekto Karlio Reisono suprojektuotus Žemės ūkio rūmus (taip pat Vytauto Didžiojo karo muziejų Vienybės aikštėje, ugniagesių rūmus I. Kanto g. 1, Panemunės tiltą).
Gal reikėtų prisiminti rangovus?
Tačiau 1938 m., kai G. Ilgovskis tradiciškai lengvai gavo teisę Europos vyrų krepšinio čempionatui pastatyti Kauno sporto halę, visuomenė suūžė, pasipriešino. Sutartis buvo perrašyta, sudaryta su lietuvių statybininkų Prano Dėdelės ir Klemenso Bruniaus bendrove, nors jų projektas buvo brangesnis.
1938–aisiais G. Ilgovskio „stogas“, A. Smetonos režimas, jau buvo susilpnėjęs, užsitraukęs visuomenės tylią panieką, kad besąlygiškai pakluso Varšuvos ultimatumui, nuolankiai užmezgė diplomatinius santykius su Lenkija ir neberagino karių, šaulių, studentų rengtis žygiui į lenkų užimtą Vilnių.
Bet gal vis dėlto kokiame nors šiandieninių Žemės ūkio rūmų kamputyje galėtų atsirasti bent kukli atminimo lentelė Rūmų statytojams – broliams D. ir G. Ilgovskiams?
