„Nemanykite, kad nuobodžiauju. Neturiu laiko, nes užsiimu tuo,
ką mėgstu“, – rugpjūtį duodamas interviu „Lietuvos rytui“ prisipažino liepos
27-ąją 90-ąją gimtadienį atšventęs akademikas J.Kubilius.
Pareigų netrūko, todėl J.Kubiliaus niekas nedrįsdavo
pavadinti pensininku. Jis buvo Mokslų akademijos tikrasis narys, Lietuvos
matematikų draugijos prezidentas, pagyvenusių žmonių klubo „Patirtis“
pirmininkas.
Prieš keletą metų palaidojęs žmoną Valeriją, įpročių
nepakeitė.
Matematikas keldavosi 6 valandą, papusryčiavęs užlipdavo į
antrajame aukšte įrengtą biblioteką, nes vien monografijų, meno albumų,
enciklopedinių leidinių ten – apie keliasdešimt tūkstančių.
Tik dalis jų telpa bibliotekos lentynose, visa kita – namo
rūsyje.
„Stengiuosi neatsilikti nuo gyvenimo. Knygos man yra
svarbios. Vis nusiperku naujų, tik nespėju perskaityti“, – rugpjūtį prasitarė
J.Kubilius.
Rengęs knygą apie Lietuvos matematikos istoriją J.Kubilius
pasirinko sunkų laikotarpį. Jo tikslas buvo aprašyti, kokios matematikos
disciplinos buvo dėstomos šalies aukštosiosiose mokyklose nuo 1920 iki 1944 metų.
„Reikia literatūrinio talento, kad būtų smagu skaityti“, –
sakė J.Kubilius, kuris žavėjosi ne tik tiksliaisiais mokslais, bet ir grožine
literatūra.
Pavalgius pietus ateidavo metas pokaičio miegui, o pailsėjęs
mokslininkas vėl sėsdavo prie darbo stalo. Kad būtų smagiau dirbti, jis mėgo
klausytis klasikinės muzikos, o sulaukęs 22 valandos ruošdavosi miegoti.
Pastaruosius kelerius metus J.Kubilius nebedėstė studentams,
nes jam buvo sunku kelias akademines valandas stovėti prie lentos ir rašyti
lygtis.
Matematikas šią vasarą tikino, kad jį visada supa protingi
žmonės, su kuriais pasitarus įmanoma daug pasiekti.
J.Kubiliaus mokiniai šį rudenį jo garbei rengė jau penktąją
tarptautinę matematikų konferenciją. Todėl mokslininkas nesijautė vienišas.
Skųstis ar dejuoti dėl ko nors, jaustis nepatenkintam buvo ne jo būdas.
Vilniuje gyvenantys J.Kubiliaus vaikai dažnai jį
aplankydavo. Sūnus Kęstutis – taip pat matematikas, duktė Birutė Petrauskienė –
kardiologė.
Rečiau akademikas matė tik savo anūkus – Eglė dirba Londone
odontologe. Anūkas Jonas Kubilius jaunesnysis mokosi Leveno universitete
Belgijoje. Būdamas doktorantas jis domisi neuromokslais, o į šią sritį atėjo iš
prestižinio Masačusetso technologijos instituto (JAV), kur baigė matematikos ir
fizikos bakalauro studijas.
„Nesigirsiu, bet Jonas – gabus vaikis. Žiūrėsime, kas iš jo
bus“, – J.Kubilius šelmiškai šypsojosi, kalbėdamas apie anūką.
J.Kubilius juokavo, kad matematiko darbo priemonių nėra
daug. Tai – gera galva ir pieštukas, todėl investicijų tam nereikia.
Dar vienas puikus dalykas – matematikai ilgai gyvena, nors
nedaug žmonių supranta, kuo jie užsiima.
Tai, kad ilgai liko darbingas, J.Kubilius dėkojo savo
tėvams, iš kurių buvo paveldėjęs ilgaamžiškumo genus. Jo motina mirė sulaukusi 95 metų.
Kuklaus būdo J.Kubilius nemėgo švęsti gimtadienio. Jis
nesureikšmino savo titulų, nes manė, kad tai rodo tuštybę ir naivumą.
„Kai buvau rektorius, nemėgau jubiliejų. Stengdavausi jų
nešvęsti, kad nematyčiau pataikūnų. Mėgstu gėles, kurios dar nėra nuskintos“, –
yra sakęs J.Kubilius.
Prieš dešimtmetį, kai sukako 80 metų, jis nebuvo įspėjęs
savo mokinių neteikti gėlių.
Tąsyk sveikintojų susirinko tiek daug, kad gėles teko merkti
į baseiną, esantį sode prie namo.
Kai svečiai jau ruošėsi išeiti, J.Kubilius paprašė paimti
gėlių puokštes ir nunešti jas į netoliese esančias Antakalnio kapines, kur
palaidota daug universiteto dėstytojų.
Taip pagerbdamas į nebūtį iškeliavusius bendradarbius
J.Kubilius jautėsi esantis universiteto bendruomenės narys.
Matematikui ne kartą gyvenime teko girdėti, kad jis yra
jauniausias – mokslų daktaras, universiteto rektorius, akademikas.
Tikimybinės skaičių teorijos pradininko Lietuvoje kelias
nebuvo rožėmis klotas.
1940-aisiais įstojęs į Vilniaus universitetą po metų pajuto
skurdo nagus – prasidėjus vokiečių okupacijai maisto produktų buvo galima
įsigyti tik pagal kortelę. Maisto, kurį galėdavo suvalgyti vienu metu, turėdavo
pakakti savaitei.
Naciams uždarius universitetą J.Kubilius grįžo į tėviškę.
Kai po karo universitetas vėl ėmė veikti, kai kurių dalykų
egzaminus reikėjo laikyti iš naujo.
Mat sovietiniais metais netiko tai, ką studentai išmoko
vokietmečiu.
J.Kubilius baigė universitetą turėdamas tik du ketvertus,
vieną jų – iš marksizmo egzamino.
Pokaris jam nebuvo lengvas. Kad neįkliūtų dėl ryšių su
pogrindininkais, jis privalėjo dingti iš Vilniaus, todėl pasirinko aspirantūrą
tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas).
Apsigynęs disertaciją J.Kubilius ėmė svajoti, kad Vilniaus
universitetui reikia grąžinti mokslo šventovės vardą ir rengti jaunus
mokslininkus.
Pastangos ugdyti jaunąją kartą nenuėjo veltui – vien
vadinamųjų tikimybininkų, apgynusių disertacijas, Lietuvoje šiuo metu yra
daugiau nei 150.
Darbštumas J.Kubilių gelbėjo nuo apkalbų ir pavydo.
Dėl sugadintos šeimos biografijos J.Kubilius iš pradžių
negavo Vilniaus partinės valdžios palaiminimo važiuoti į Maskvą, kur galėtų
tapti habilituotu daktaru.
Matematikas nesėdėjo sudėjęs rankų, niekam nežinant toliau
rašė disertaciją.
Tik 1956-aisiais po komunistų partijos XX suvažiavimo, kuris
pasmerkė stalinizmą, požiūris į J.Kubilių pasikeitė.
„Kartą pasikvietė mane Mokslų akademijos prezidentas ir
pranešė, kad leidžia man vykti į Maskvą toliau rašyti disertacijos, – yra
pasakojęs J.Kubilius. – Ačiū, man to nereikia. Disertacija parašyta, tik
netrukdykite man ją ginti.“
Trumpa kalba padarė didelį įspūdį partiečiams. 1958-aisiais
J.Kubilius buvo išrinktas Vilniaus universiteto rektoriumi. Tada jam buvo
36-eri.
Kaip jauniausias pasaulyje rektorius lietuvis išgarsėjo per
šmaikštų liežuvį.
Kartą universitete apsilankę JAV žurnalistai ant J.Kubiliaus
stalo pamatė rusų kalba leidžiamą žurnalą „Amerika“.
Jame buvo straipsnis apie jauniausią rektorių JAV – 38 metų
Harvardo universiteto prezidentą.
Šį straipsnį skaitęs J.Kubilius prasitarė užsienio
žurnalistams, kad jis yra dar jaunesnis. Taip žinia apie lietuvį pasklido už
Atlanto.
Tarptautinį pripažinimą J.Kubiliui taip pat lėmė monografija
„Tikimybiniai metodai skaičių teorijoje“. JAV matematikų draugija šią knygą
išvertė į anglų kalbą. Užsienyje buvo išleisti penki jos tiražai.
J.Kubilius išgarsėjo ir atkaklumu organizuodamas Vilniaus
universiteto 400 metų jubiliejų.
„Prisiminkime, kaip sovietų laikais atrodydavo jubiliejai:
mitingas, studentų koncertėlis, o tada – geros išgertuvės. Mes viską darėme
kitaip, nors mūsų ideologai nėrėsi iš kailio“, – prisiminė J.Kubilius.
Rektoriui pavyko įrodyti, koks universitetas yra seniausias
tuometėje Sovietų Sąjungoje.
Į šventę Vilniuje neatvyko įsižeidęs Maskvos Lomonosovo
universiteto rektorius fizikas Anatolijus Logunovas. Jis atsiuntė žemiausio
rango prorektorių.
Tuo pačiu atsilygino ir vilniečiai. Kai Maskvos
universitetas vėliau šventė savo jubiliejų, J.Kubilius atsisakė vykti į Sovietų
Sąjungos sostinę ir nepabūgo parodyti pilietinio nepaklusnumo.
Ne veltui poetas Justinas Marcinkevičius yra sakęs, kad 1979
metais Vilniaus universiteto jubiliejus tapo Atgimimo pradžia.
Po 33 metų pasitraukęs iš rektoriaus pareigų J.Kubilius tapo
legenda – jo stažas šiame poste vienas didžiausių.
„Atsimenu elementorių, iš kurio mokiausi skaityti. Buvo toks
tekstas apie vaiką, klausinėjusį senelio, koks metų laikas geriausias. Senelis
pasodino anūką į roges ir pavežiojo. Atėjus pavasariui pasiėmė jį žvejoti.
Vasarą vedėsi uogauti, o rudenį – grybauti. Tada senelis paklausė anūko, koks
metų laikas jam labiausiai patiko. Visi buvo geri, atsakė šis. Taip yra ir
gyvenime. Kad ir kiek gyventum, visi metai geri“, – vaizdžiai yra kalbėjęs
J.Kubilius.
Pro memoriam
Eidamas 91-uosius metus mirė buvęs ilgametis Vilniaus universiteto (VU) rektorius profesorius Jonas Kubilius. Jurbarko rajone gimęs matematikas ilgiausiai – net 33 metus, nuo 1958 iki 1991 m. – ėjo VU rektoriaus pareigas. Jis tapo ir jauniausiu rektoriumi universiteto istorijoje. Šias pareigas jis perėmė būdamas vos 37-erių.
Profesorius buvo Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaras, Santarvės fondo laureatas, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas.
1992–1996 m. buvo išrinktas į Seimą.
Profesorius specializavosi tikimybių teorijos ir matematinės statistikos, aritmetinių funkcijų reikšmių pasiskirstymo, analizinės ir tikimybinės skaičių teorijos srityse. Tyrinėjo matematikos istoriją Lietuvoje.
Velionis bus pašarvotas šv.Jonų bažnyčioje.
