- Ką galime iš Manifesto sužinoti apie A.B.Breiviką ir jo tikėjimą? Ar jis tikrai yra „krikščionis fundamentalistas“, kaip jį pavadino Norvegijos policijos pareigūnas, o vėliau ir visa žiniasklaida?
- Kad ir kaip nagrinėtume Manifestą ir mėgintume išsiaiškinti, kas buvo A.B.Breiviko galvoje, nereikėtų į tai žiūrėti pernelyg rimtai. Tai, kad jis sakėsi skaitęs Friedrichą Nietzsche ar Johną Stuartą Millį, citavęs Jėzaus žodžius, tai nereiškia, kad kiekvienas, kuris skaitys šiuos autorius ar remsis Jėzumi Kristumi, taps teroristu.
Viena, kas iš to teksto tikrai matosi, kad A.B.Breivikas nebuvo joks krikščionis. Iš principo jis buvo masonas. Masonai nėra krikščioniška organizacija, netgi priešingai – antikrikščioniška. Daugelis religinių bendruomenių yra pareiškusios nesuderinamumą tarp masonerijos ir priklausymo katalikų, ortodoksų, evangelikų liuteronų ar kitai bažnytinei bendruomenei. Tarkime, katalikų Bažnyčioje masonai yra automatiškai ekskomunikuojami (atskiriami nuo Bažnyčios – lrytas.lt).
Tik dar kartą pabrėžiu, tai nereiškia, kad visi masonai būtinai eis į gatves ir šaudys į žmones. Daug masonų yra padarę visuomenėje labai teigiamai vertinamų dalykų.
- Bet A.B.Breivikas savo „Facebook“ profilyje buvo pažymėjęs, kad yra krikščionis. Kodėl, jei žmogus save priskiria prie krikščionių, negalime jo tokiu laikyti?
- Evangelijoje pagal Matą Kristus sako: „Ne kiekvienas, kas man šaukia „Viešpatie, Viešpatie“ pateks į dangaus karalystę“. Šiais laikais kiekvienas gali vadintis krikščionimi ir negalima niekam to uždrausti. Bet, tarkime, katalikų Bažnyčioje turime Bažnyčios magisteriumą, kuris tiksliai apibrėžia, kas yra katalikų Bažnyčios doktrina ir kas jai prieštarauja. Iš A.B.Breiviko pasisakymų Manifeste akivaizdžiai matyti, kad jo tikėjimas jokiu būdu nesutampa su tuo, kuo tiki krikščionys.
Tarkime, Manifeste jis rašė, kad jam dar niekada neprireikė šauktis Dievo pagalbos. Jis rašė, kad yra krikščionis ateistas. Apskritai yra sunku suprasti tokį pasakymą. Krikščionis yra Kristaus sekėjas, o Kristaus sekėjas tiki Dievu. Jei žmogus netiki į Dievą, kaip jis gali vadintis krikščionimi? Tas žmogus turėjo mažai ką bendro su krikščionybe ir mažai žinojo apie tikrąjį Bažnyčios mokymą.
- Kodėl žiniasklaidoje skelbiama, kad A.B.Breivikas buvo krikščionis fundamentalistas?
- Jei Norvegijos teismas neskuba priimti sprendimų, tai žiniasklaida skuba. Ypač tai pastebima Vakarų Europos spaudoje, kur puolamas ne pats asmuo, bet viskas, kas su juo susiję, tame tarpe ir krikščionybė, patriotinės vertybės. Puola tie, kuriems tiesiog reikėjo preteksto pulti nepriimtinus dalykus. Ir, mano galva, tas puolimas sąmoningas.
Jei Norvegijos policininkas per pirmąją spaudos konferenciją ir atsititkinai pareiškė, kad A.B.Breivikas buvo krikščionis fundamentalistas, tai vėliau suinteresuotos grupės nepabijojo ciniškai tuo pasinaudoti siekdamos savo politinių tikslų.
- Ką turite mintyje?
- Prieš pora dienų stambiausiame Vokietijos savaitraštyje „Die Zeit“ skaičiau interviu su viena katalikų teologe, tiesa, liberale, kuri nepasibodėjo pareikšti, kad A.B.Breiviko mąstymas buvo lygiai toks pats, kaip „tradicinės“ katalikų Bažnyčios tikinčiųjų. Norvegas buvo prieš moterų išventinimą į kuniges, jo pažiūros kontracepcijos, abortų klausimais buvo konservatyvios, taigi jo mąstymas niekuo nesiskiria nuo, teologės žodžiais tariant, tradicionalistinių katalikų mąstymo.
Jau kas kas, bet katalikų teologijos daktarė žino, kas yra krikščionybė, žino, kad tai, ką teigė Breivikas jokiu būdu nebuvo krikščioniška, bet siekdama savo tikslų nesibodi tuo naudotis. Lygiai taip pat politikai, ypač Vakarų Europoje, naudojasi šiuo įvykiu politiniuose debatuose.
- Vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras, komentuodamas kitą žiaurų nusikaltimą, kai Šiauliuose dvi merginos nužudė ir supjaustė į gabalus savo bendraamžę, paminėjo šėtoną. Ar A.B.Breiviko atveju taip pat galima kaltinti šį veikėją?
- Pripažinsiu, yra problema, kad šiais laikais krikščionys per mažai kalba apie šėtono buvimą ir veikimą. Tačiau reikia nepamiršti, kad žmogus turi laisvą valią, jis turi galią daryti ir gerą, ir blogą. Kartais tie blogi darbai atsiranda ne dėl išorinių priežasčių, tarkime šėtono veikimo, pasaulio pagundų ar blogų įpročių, bet dėl psichologinės būsenos.
Pokalbis rugpjūčio 9 dieną transliuotas per Marijos radiją, jaunimo laidoje „Iššūkis“.
