Kaip matome, R.Šimašius savo sėdynę ir postą, o V.Lansbergis valdančią koaliciją bando gelbėti remdamiesi išbandytu visrakčiu, mesdami „rusų kortą“, nežiūrint to, jog šįkart jų pareiškimuose galas su galu niekaip nesusieina jau vien dėl to fakto – banko duomenys apie teisių gynėjo sąskaitas buvo perduoti daug anksčiau nei prasidėjo istorija su M.Golovatovu. Kita vertus, kyla klausimas – ar postai, privilegijos ir valdžia yra tokios vertybės, jog dėl jų išsaugojimo būtų metamas paskutinis koziris, skelbiamas netikras pavojus; devynis kartus melagingai šaukiant „vilkas“, dešimtą kartą niekas nepatikės, net jeigu tai būtų tiesa. Šiaip ar taip, tokie situacijos paaiškinimai rodo, jog valdančiosios koalicijos veikėjai į valdžią kabinasi su kažkokiu nežmogišku alpuliu ir lipnumu, su gyvuliška konvulsija.
Kaip atrodo, yra kaip tik priešingai, visiems Lietuvos nedraugams būtų didelė dovana, jeigu nuspręstume ir toliau gyventi su prakiurusiu dvoku virs galvų taip tarsi nieko neatsitiko, atsisakydami intencijų apsivalyti. Dabar jau tu, skaitytojau, nori, galimas daiktas, paklausti, ar pastaroji pastaba reiškia, jog V.Landsbergis, bandantis taip nevėkšliškai užglaistyti skandalą, neva dirba rusams? Nieko apie tai nesu girdėjęs nė iš tolo, skaitytojau, tu pats išsigalvoji tokias nesąmones. Savo ruožtu aš pats ryžčiausi atsargiai išsakyti tik tokią menkai tikėtiną versiją: galbūt šis protingas žmogus vis dažniau elgiasi ne visai protingai (ne pagal tuos lūkesčius, kuriuos numato racionalumo kriterijai) dėl to, jog daugiau ar mažiau įsisąmonintu būdu yra linkęs kerštauti šios šalies gyventojams, demonstruojantiem reitingų suvestinėse didelę nemeilę jo didžiai gerbtinai asmenybei.
Visiems akivaizdu, jog R. Šimašius, bandydamas savo išlikimą poste susieti su strateginiais šalies interesais, prikalbėjo nesąmonių. Neabejoju dėl to, jog ir pats ministras netiki, jog kažkas patikės jo bauginimais, dar daugiau, - tikėtina, kad ministras netiki, jog kažkas patikės, kad anas tiki savo išsakytomis prielaidomis. Taigi čia susiduriame su kažkokiu valdžios vyrams įprastu ritualu, kai, kiauliškai vartant akis, kalbama dėl kalbėjimo. Kita vertus, kaip atrodo, ritualine apeiga be jokių rezultatų bus Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto planuojamas pradėti tyrimas dėl to, kas šioje nešvankioje istorijoje yra kalčiausias. Šis komitetas jau užsirekomendavo savo sugebėjimais surasti tai ko nėra (prisimename CŽV kalėjimų istoriją), taigi labai tikėtina, jog pagal inversijos dėsnį niekados nesugebės rasti to, kas visiems bado akis.
Vis dažniau mūsų akis nukrypsta į prezidentę D.Grybauskaitę. Koks JE vaidmuo šioje istorijoje, kodėl ji taip atkakliai tyli? Kol galbūt kada nors kažkas paaiškės iki galo, siūlyčiau prezidentę visur – spaudos konferencijose, susitikimuose su šalies gyventojais, vykstant eskortu į prezidentūrą – pasitikti ir palydėti audringais plojimais, imant pavyzdį iš Baltarusijos gyventojų, taip pastaruoju metu pagerbiančių savąjį Aliaksandrą. Galbūt tai įpareigotų Lietuvos prezidentę išlysti iš kiauto, pasirodyti visu gražumu, galimas daiktas, tokiu atveju mūsų prezidentei praverstų kaimyninė šalies kolegos patarimai ir jo išugdytų specialistų pagalba dorojantis su situacija.
