Ar tai nėra tik žurnalistinė antis, kažkoks nesusipratimas? Bandau guostis, kad galbūt ši žinia, kaip kartais būna, yra tik išpūstas muilo burbulas, įjungtas chronometras fiksuoja sekundes iki autoritetingo pasirodžiusios informacijos paneigimo.
Tačiau bjaurus šleikštulio gumulas, užspaudęs gerklę, šįkart neatstoja, negaliu nuvyti minties, jog fantasmagoriškas pranešimas labai panašus į tiesą. Atrodo, kad aukščiausieji Lietuvos pareigūnai, nepaisydami išsigandusių žmonių šūkaliojimų, žingsnis po žingsnio vis tik labai nuosekliai artėjo prie tokios išdavystės.
Šiaip ar taip, vėl išpuolė proga prisiminti D.Grybauskaitės pareiškimą, kad A.Lukašenkos režimas neva yra stabilumo garantas kaimyninėje šalyje. Jeigu tu, tautieti, dar tada neapsivėmei po tokio pareiškimo, esi antžmogis!
Tačiau kaip gyventi man ir panašiems žmonėms, kur dėti iš gėdos akis, kaip nuryti tą šleikštulio gumulą? Žinoma, ne skambiuose pareiškimuose esmė. D.Grybauskaitė ne tik žodžiais, bet ir darbais, paslaugomis bei patarnavimais rėmė ir remia kruviną režimą, advokatauja žmogėdrai.
Kas tai – nesveika fiksacija vaikystės traumos pagrindu ar iškrypėliškos vaizduotės padarinys? Kodėl mes taikstomės su tokia padėtimi, kai užsienio politikoje dominuoja patologinis vieno žmogaus nešvankumas?
Kita vertus, tu, skaitytojau, esi teisus, pastebėjęs, kad D.Grybauskaitė su savo apsisprendimais nėra kažkoks unikumas, Lietuvos politinės sistemos anomalija. Reikėtų kalbėti apie visą kariauną. Užtenka šiame kontekste prisiminti praėjusios vasaros A.Kubiliaus piligrimystės didybę po vietas, kur diktatorius rūpinosi istoriniu paveldu. Tai iš tiesų buvo labiau intymus aktas, nei karštas bučinys į kruvino tirono užpakalį. Nepagarba tau, varle keliauninke!
Jeigu pasirodžiusi informacija pasitvirtins bent iš dalies, mums liks tik vienas kelias – teisinėmis priemonėmis demontuoti susiklosčiusią politinę sistemą.
