Laikas kaimo aplinkoje tikrai ištįsta, pailgėja, drauge atsidengdamas smulkiausiomis savo detalėmis, tarsi žiūrint pro padidinamąjį stiklą tyrinėtume laiko ląstelieną.
Iš kitos pusės, gyvenimas nekomercinės gamtos prieglobstyje išryškina paros ritmiką: labai aiškų rytmetį paprastai čia keičia akivaizdi, trumpam stabtelėjusi diena, vėliau ateina padūmijęs vakaras, galop užslenka kaip juodo marmuro plokštė sunki naktis.
Kiekviena diena taip gyvenant turi savo skonį, nepaisant to, jog tavo buvimo prasmingumas čia iš esmės susiveda į nieko neveikimą visais įmanomais būdais.
Kalbant apie skonį, bent prabėgomis užsiminsiu apie maitinimosi ypatumus slenkant dienoms niekad chemijos neragavusio daržo pašonėje.
Štai, pavyzdžiui, šiandien ryte nusiskyniau iš lysvės du didžiulius rasotus pomidorus, išsiroviau svogūną ir, pasidaręs su grietine salotų, krimtau užsikąsdamas gražiai parūkytais, neįtikėtino skonio kadugiu kvepiančiais lašinukais.
Neįmantru, bet autentiška, kai maistas per kūną pasotina sielą. Kita vertus, nematau reikalo čia dar kažką pasakoti per prievartą, įtikinėti, nes to nepatyręs žmogus niekados nesupras akimirkos iškilmingumo.
Leiskime jam ir toliau užjūrio restoranuose kimšti į skrandį visokius vėžiagyvius, sau išsaugodami teisę tyliai prunkšti į saują.
Užsiminus apie autentiškumą, leiskite ta pačia proga paporinti apie tai, kas, mano galva, yra klasika. Užplaukė anądien senų laikų pažįstamas, atsiveždamas paragauti namų gamybos, nesakysiu, ką.
Sėdėjome ilgai užstalėje, degustacijos produktą paįvairindami supjaustytais raugintais agurkais ir tais pačiais kadugiu įkvipusiais lašinukais. Pro trobesio langus matėsi, kaip už miško liūdnai, bet iškilmingai leidosi saulė, po to užstrigo už medžių viršūnių. Buvo prasminga tylėti, kai laikas sustojo. Tai ir yra klasika, ypatinga to žodžio reikšme.
Galimas daiktas, kaimiškoje gyvenimo ritmikoje fiziologija persveria psichologiją. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad apsamanojęs kaimietis yra mažiau dvasinga būtybė nei miesto civilizacijos virtuozas, koks nors socialinių santykių balerūnas, rafinuotas dendis.
Greičiau yra atvirkščiai. Psichologija paprastai dalija sielą į kompleksus, suskaido ją, smulkina, paverčia žaizdota sieliūkšte, kai tuo metu fiziologija leidžia atpažinti pasaulio vientisumą, skirtumuose įžvelgti vienovę.
Nenoriu pasakyti, kad gamtos artumas, natūrali aplinka išgydo visas žaizdas, taip pat nekviečiu prisiminti J.Rousseau šūkio „atgal į gamtą“, nesiekiu suvilioti F.Nietzsche's pažadu išmokyti gamtiškumo. Pastarasis, regis, galvoje turėjo užduotį išmokyti civilizacijos susargdintą žmogų labiau pasitikėti savo instinktais.
Tačiau galimas daiktas, kad viskas yra kiek kitaip – žmogaus susiliejimas su gamta kaimiškoje aplinkoje ne tiek skatina instinktus atsiskleisti, kiek ugdo pusiausvyros jausmą. Kaimo aplinkoje žmogaus instinktai nurimsta, spėju, kad kaip tik miesto civilizacija patologijų suvešėjimui sukuria palankesnę terpę.
Sakoma, kad gamta – tai žmogaus nuodėme pažemintas rojus. Taigi žmogaus buvimas arčiau arčiau dangaus, leidžia jam priartėti prie savosios esmės.
Beje, noriu papasakoti, kad gamtos artumas veikia ne tik sielą, bet ir techninius įrenginius. Šią vasarą aiškiai įsitikinau, kad vienintelis ryšys iš šios daubos su išoriniu pasauliu – mobilusis internetas – yra veikiamas mėnulio fazių. Per pilnatį jis veikia nepriekaištingai, kitais atvejais – vos ne vos, priešokiais.
Kita vertus, dabar leiskite papasakoti didįjį šios vasaros įvykį, iliustruojantį tai, kaip čia, gamtos apsuptyje, apskritai „įsipaišo“ kompiuteris.
Baksnojau anąsyk klaviatūrą kurpdamas straipsnelį, šlovinantį, kaip visados, D.Grybauskaitę. Rašant Jos Ekscelencijos vardo raidę „D“ ir dedant čia tašką, netikėtai pasispaudė du taškai: vienas, kaip įprasta, raidės papėdėje, kitas – lygiagrečiai pirmajam, tačiau aukščiau, kita vertus, mažesniu atstumu nei turėtų būti žymint dvitaškį, be to, antrasis taškas buvo didesnis nei pirmasis, riebesnis.
Pasispaudė taip, lyg pilvotas taškas būtų užgulęs simpatiškai apvalainą taškytę, tačiau laukti tol, kol atsiras daugtaškis, neturėjau laiko.
Kadangi tokio spaudos ženklo nėra jokioje nomenklatūroje, mėginau jį ištrinti, po to iškirpti, pranokdamas pats save, išbandžiau dar ir kitas klaviatūros komandas.
Viršutinysis taškas nesitrynė net ištrynus beveik visą anksčiau surinktą tekstą. Staiga nevalingai ištiesęs ranką nagu pakrapščiau monitorių giluminio taško vietoje. Tada ir įvyko tas stebuklas – taškas pradingo iš ekrano. Kaip jau supratote, tai buvo musės kaka.
Nesunku įsivaizduoti, kad Stalino laikais už tokį triuką sušaudytų. Žinoma, ne musę, bet vargšą raštininką. (Skaitytojas gali papriekaištauti autoriui dėl pateikto palyginimo, nes, tikra tiesa, Stalino laikais stalinių kompiuterių nebuvo. Tačiau nepraleisiu progos pastebėti, jog kompiuterio, kaip analitinės mašinos, principas buvo aprašytas dar viduramžių pabaigoje, taigi dar iki Leonardo da Vinci, kuris išrado beveik viską, išskyrus atominę bombą.)
Jau drąsiai galima spėti, kad šie metai bus mažiau grybingi nei pernai. Prasidėjus sezonui, miškai buvo tušti – be grybų, taip pat ir be grybautojų. Tačiau ar gali miškas būti tuščias? Vis dėlto toks posakio netikslumas savo ruožtu yra daug ką sakantis.
Tiesą sakant, net ir mažiau grybingais metais miške gyvena senojo ąžuolo dvasia, o iš tankmės akimis spigina įvairiausio gymio žvėreliai. Apskritai tuštuma yra ne fizinės, bet moralinės prigimties dalykas, tuštumą į tikrovę įneša žmogus savo utilitariniu žvilgsniu arba kaip maudulį paširdžiuose.
Štai R.Descartes įrodinėja, kad jokios tuščios erdvės nėra, iš tiesų tai, ką mes vadiname tuščia erdve, yra ultramikroskopiniais įvykiais užpildyta tikrovės konfigūracija.
Tačiau net ir Demokritas, kuris tuštumą laikė vienu iš būties principų (čia slypi jo išskirtinumas), sako, kad jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, žmogus lengvai matytų, kaip mėnuliu rėplioja musė.
Vis dėlto ar kas nors sugebėtų įžvelgti mėnulyje musės paliktą kaką?..
***
baigės žiogų koncertas
išsiskirstė nereiklūs žiūrovai
suprunkštęs po to nusižiovavo
pro aptvarą sartis
dilo kaimas seniai užrašytas
nereikšmingu mėnulio raštu
kolei kaupės drėgmė pro kraštus
į kanopos jau paliktą pėdą
ir atstumams rūke taip pakitus
buvo vėl nesmagu ir gėda
