***
– Vytauto Didžiojo karo muziejus buvo įsteigtas tarpukaryje, jam teko išgyventi permainų kupiną laikotarpį – nacių ir sovietų okupacijas, Antrąjį pasaulinį karą. Kaip keitėsi muziejus, jo ekspozicija?
– Muziejus keitėsi, jeigu tarpukario muziejaus ekspozicija buvo skirta Lietuvos kariuomenės istorijai. Sovietams okupavus šalį, muziejus lankytojams buvo uždarytas. Jame planuota įrengti revoliucijos muziejų. Trumpai sovietų okupacijai pasibaigus, Antrojo pasaulinio karo metais muziejus vėl buvo atidarytas, jame liko ta pati ekspozicija, kokia buvo eksponuojama anksčiau.
Po karo keitėsi net pavadinimas: iš pradžių buvo Kariškai istorinis muziejus, po to jis pavadintas Kauno istorijos muziejumi, nuo 1990-ųjų – vėl Karo muziejus. Dalinai atkurta ir tarpukaryje veikusi ekspozicija. 2007 metais pradėję muziejaus rekonstrukciją bandome išlaikyti tarpukario palikimą, tačiau ekspozicijos kuriamos visiškai naujai.
Gyvename XXI a., naudodami modernias technologijas siekiame muziejų padaryti modernų, tačiau norime išlaikyti ir tą dvasią, kuri buvo suformuota prieš 90 metų. Mūsų tikslas – supažindinti lankytojus su Lietuvos kariuomenės, mūsų šalies istorija. Ir ne tik supažindinti, bet ir skiepyti patriotinius jausmus, kad žmonės, ypač jaunimas, iš muziejaus išeitų didžiuodamiesi savo valstybės, savo kariuomenės istorija.
– Ar nebuvo sunku į muziejaus sales sugrąžinti tai, kas buvo sukaupta tarpukaryje? Juk okupacijos metais buvo sunaikinta nemažai vertingų, tačiau okupantams ideologiškai nepriimtinų eksponatų?
– Okupacijos metais Vytauto Didžiojo karo muziejus tikrai nukentėjo, buvo sunaikinta nemažai eksponatų. Nacių okupacijos metais kai kurie eksponatai dingo, buvo paimta bronzinio kario skulptūra. Pasibaigus karui, ir vėl grįžus sovietams, tuomečio muziejaus direktoriaus Maksimavičiaus iniciatyva išlydytos trofėjinės, per Nepriklausomybės kovas iš lenkų atimtos aštuonios patrankos. Savo rašte jis nurodė, kad tai – „smulkiaburžuazinės“ istorijos reliktas.
Iš muziejaus pasistengta išgabenti visas vėliavas, kariuomenės albumus, nuotraukas. Paveikslai buvo išpjauti iš rėmų. Kai kuriuos kūrinius muziejaus darbuotojų iniciatyva pavyko išsaugoti – eksponatus jie slėpti suvynioję į rulonus, ant viršaus uždėję Stalino ar Lenino portretus.
Paveikslų rėmai buvo itin aukštos kokybės, juos generolas Vladas Nagevičius buvo užsakęs pagaminti Karaliaučiuje. Dalis šių rėmų buvo sudeginti, kiti atiduoti M.K.Čiurlionio dailės muziejui.
– Galima sakyti, kad vyko muziejaus eksponatų genocidas – buvo naikinami tie simboliai, kurie galėjo kelti asociacijas su šlovinga šalies istorija, nepriklausomybe?
– Be jokios abejonės. Muziejai per meną, per šiltus jausmus sugeba lankytojams skiepyti patriotizmą. Kaip ir kituose muziejuose, taip ir šiame buvo siekiama, kad didžiavimasis praeitimi būtų prislopintas. Stengtasi, kad lankytojai žavėtųsi žemės ūkio pasiekimais, pirmaujančiomis melžėjomis ar staklių gamintojais. Visi Lietuvos muziejai, o ypač Karo muziejus, buvo po padidinamuoju ideologinės priežiūros stiklu.
– Kadangi muziejų pradėjo prižiūrėti Krašto apsaugos ministerija, tikriausiai vėl grįžtama prie ištakų – siekiama atspindėti kariuomenės, nepriklausomybės kovų istoriją?
– Lietuvos kariuomenės istorijai daugiau nei tūkstantis metų. Dėmesys skiriamas visiems istorijos tarpsniams, visoms epochoms, nes vien muziejaus pavadinimas sako, kad jame turi dominuoti karinė tematika.
Dabar atidarome naują archeologijos salę, atrodo, kas čia tokio – kariuomenė ir archeologija? Tačiau pagrindiniai archeologiniai radiniai dažniausiai susiję su karu ir kariais. Tai jų palaidojimai, ginklai, ietys, strėlės, šarvai. Tai yra mūsų, Lietuvos kariuomenės, o kartu ir valstybės istorija.
Mūsų muziejuje dominuoja kariuomenės istorija, o per ją – valstybės istorija. Arba atvirkščiai – per valstybės istoriją pateikiama kariuomenės istorija.
– Kaip muziejininkams sekasi rinkti eksponatus? Gal lankytojams pateiksite iki šiol nematytų, privačiose kolekcijose buvusių, tačiau visuomenei mažai žinomų eksponatų?
– Muziejus savo fonduose turi daugiau kaip 230 tūkst. eksponatų. Ekspozicijose yra tik apie 4 tūkst. eksponatų, jie nesudaro nė 6 proc. to, ką mes turime savo fonduose. Todėl po rekonstrukcijos muziejus vietoje vienos, turės dvi parodų sales su keičiamomis vitrinomis.
Norime surengti kuo daugiau teminių parodų, parodyti tai, ką mes turime saugyklose. Juk stacionarios ekspozicijos – konservatyvus dalykas. Jos sukuriamos ir laikomos keletą metų, o parodos – visai kas kita, per metus jas galime surengti net kelias. Mūsų muziejui labai trūksta patalpų, jeigu jų turėtume daugiau, galėtume lankytojams parodyti kur kas daugiau eksponatų.
– Dauguma muziejaus eksponatų kelioms kauniečių kartoms kelia sentimentus. Tai legendinės „Lituanicos“ liekanos, senieji ginklai, kuriuos vaikystėje smalsiai apžiūrinėjo išties nemažai žmonių. Ar šie eksponatai po rekonstrukcijos liks muziejaus salėse?
– Būtinai liks. Ginklų salė, kurioje eksponuojama begalė ginklų nuo XV a. pabaigos pirmojo šautuvo iki moderniausių šiuolaikinių šautuvų, bus rekonstruota, o ne pertvarkyta. Šioje Vladimiro Dubeneckio suprojektuotoje salėje bus pakeistas apšvietimas, bet ji išliks tokia, kokia buvo.
Įdomiausi mūsų eksponatai, kuriuos matė ne viena kauniečių ir ne tik kauniečių karta, bus perkelti į naujas mūsų ekspozicijas. „Lituanica“ bus eksponuojama kitoje salėje, virš jos kabės originalus Antano Gustaičio sukurtas lėktuvas „Anbo-1“.
Ta salė, kur dabar eksponuojama „Lituanica“, bus skirta rezistencijai. Jos ekspozicija atspindės 1941 m. birželio sukilimą, antinacistinę, pokario ir tyliąją rezistenciją. Daugiausia eksponatų bus skirta partizaninei rezistencijai.
Taip pat sukursime ekspoziciją, skirtą generolo Povilo Plechavičiaus įkurtai Lietuvos vietinei rinktinei, tačiau tai mažas istorijos tarpsnelis, o mes siekiame išlaikyti proporciją. Kita vertus, šis laikotarpis išsamiai atspindimas specializuotame Genocido ir rezistencijos muziejuje.
– Kaip pildomi muziejaus fondai? Ar daug eksponatų dovanoja žmonės?
– Anksčiau, kai nebuvo krizės, jų patys ieškodavome ir pirkdavome. 2006–2008 m., kai turėjome pinigų, eksponatams pirkti iš antikvariatų ir privačių žmonių išleisdavome daugiau nei 100 tūkst. litų.
Žmonės mums geranoriškai dovanoja nemažą dalį eksponatų. Tie, kurie mena tarpukario Karo muziejų, būtent mums, o ne kam kitam dovanoja vertingų eksponatų, kurie šiems žmonėms yra brangios relikvijos.
Dabar nemažą dalį vertingų daiktų perimame iš kariuomenės. Tapome nuolatiniais kariuomenės sandėlių lankytojais – tai, ką dabar turi kariuomenė, stengiamės gauti ir muziejui. Vien 2010 metais fondus papildė daugiau kaip 4 tūkst. eksponatų – nė vieno pirkto, visi dovanoti arba išprašyti.
Komplektuodamas muziejaus fondus generolas V.Nagevičius padarė didelę klaidą – beveik nerinko to laikmečio kariuomenės eksponatų. Atrodė, kad tie daiktai nėra istorinė vertybė, nes jie tarsi savaime egzistavo kasdieniniame gyvenime. Todėl mes turime tik vieną vienintelę tarpukario karininko uniformą.
Stengiamės nekartoti tos klaidos, bandome surinkti visus, šiuo metu Lietuvos kariuomenėje naudojamos ar naudotos ginkluotės pavyzdžius. Kaupiame užsienio partnerių dovanotą techniką, kuri jau nusidėvėjusi ir nurašoma.
Kariuomenės naudota karo technika sutelkta Vilniaus skyriuje, jau turime 105 mašinas, bus atvežtos dar 3. Tai, kas dabar atrodo tarsi jokios išliekamosios vertės neturintys daiktai, kelias dešimtis metų pagulėję mūsų fonduose taps vertingais eksponatais.
– Ar čia užsuka į Kauną atvykę užsienio turistai?
– Apie 70 proc. mūsų lankytojų sudaro moksleiviai, turime sukūrę daugiau kaip 10 edukacinių programų ir teminių paskaitų, kurias užsisako mokyklos. Savo ekspozicijas kuriame taip, kad jos visiems, ypač moksleiviams, būtų įdomios ir darytų auklėjamąjį poveikį.
Vasarą sulaukiame nemažai užsieniečių, būna įdomu paskaityti, kokių įrašų jie palieka atsiliepimų knygoje. Atsiliepimai apie atnaujintą didžiąją salę ir Vytauto kapelą yra patys nuoširdžiausi, kartais turistai rašo nustebę, kad Lietuva turi tokią turtingą istoriją, o muziejus – gausią eksponatų kolekciją. Taigi kartais šis muziejus svečiams iš užsienio tampa savotišku atradimu.
– Kaunas turi unikalų istorinį-karinį objektą – miesto tvirtovės fortus. Kuo virto idėja viename jų – VI forte – įrengti karo technikos ekspoziciją?
– Kai muziejus dar nepriklausė Krašto apsaugos ministerijai, buvo kilusi idėja VI forte įrengti karo technikos muziejų. Tačiau per septynerius ar aštuonerius metus niekas taip ir nepasikeitė, tad mes sukauptą karinę techniką nusprendėme išgabenti į Vilnių. Ilgiau laukti negalėjome, nes mūsų eksponatai kuo toliau, tuo labiau nyko.
Tuometis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas priėmė sprendimą eksponatus perkelti į sostinėje, Olandų gatvėje, steigiamą muziejaus skyrių. Jame kaupiame karo techniką, kuri praėjus 10–20 metų taps aukso vertės. Nors kiekvieną transporto priemonę reikės restauruoti, sutvarkyti, tai bus valstybei priklausantis milžiniškas turtas.
Vien 2010 m. Vilniaus skyriuje apsilankė daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. Jis labai patinka vaikams, nes tai vienintelis muziejus, kuriame visus eksponatus galima liesti rankomis, leidžiama net karstytis ant karo mašinų.
– Ar galima sakyti, kad Kaunas iš savo rankų paleido unikalią galimybę turėti analogų šalyje neturintį karo technikos muziejų?
– Nemanau, kad Kaunas neteko šios galimybės. Jeigu kada nors minėtas fortas bus sutvarkytas, manau, ateityje sukaupsime tiek eksponatų, kad jų užteks ir Vilniui, ir Kaunui.
Stengiamės muziejui paimti po du kiekvienos kariuomenėje naudojamos mašinos egzempliorius. Kai valstybė atsigaus, bus pinigų, ko gero, ir kauniečiai savo mieste galės apžiūrėti šiuos eksponatus.
