Jei žudikas būtų bent 20 metų, o mergaitė – atsitiktinė praeivė, būtų galima sakyti, kad tai – tik dar viena žmogžudystė, prie kurių mūsų protas jau yra pripratęs (kad ir kaip būtų gaila pražuvusios gyvybės).
Šis atvejis – ryškus ženklas visuomenei: nežabotas paauglių agresyvumas veržiasi per kraštus. Mokyklose net mokytojai vyrai su baime eina į klasę.
Medikai tvirtina, kad per pastarąjį dešimtmetį mergaičių ir berniukų lytinis brendimas paankstėjo mažiausiai dvejais metais ir seniai pralenkė psichologinę bei socialinę brandą.
Daug metų mokykloje dirbantys pedagogai pasakoja apie 7-osios klasės sindromą, kai pradeda šėlti mergaitės. Jos ateina į mokyklą ryškiai išsidažiusios, trumpais sijonėliais, giliomis iškirptėmis. Berniukų šėlionės prasideda šiek tiek vėliau, tačiau dažnai turi skaudesnių pasekmių. Reikia daug pastangų, norint susikalbėti su paaugliu.
Tačiau paauglystė netrunka amžinybę. 4–5 metai, kol gamta baigia savo pavojingą ataką prieš nesubrendusį protą.
Kaip pasiruošti tam tinkamai, neturint iliuzijų, kad gabius, vaikystėje problemų nekėlusius paauglius gamtos iššūkiai aplenks?
Kai kurie medikai ir pedagogai mano, kad mergaitę ir berniuką lytiniam gyvenimui reikia pradėti ruošti jau vaikų darželyje. Tačiau ši nuomonė susiduria su galinga opozicija: kuo mažiau žinos, tuo geriau.
Pastaroji ir priveda prie to, kad vaikai, nesulaukę atsakymų į laiku nepaaiškintus klausimus, ieško jų pornografinėse interneto svetainėse, seksą ir prievartą atvirai propaguojančiuose filmuose.
Idealu, jei tėvai sugeba tinkamai kalbėtis su vaikais šia tema, jei patys yra gero elgesio pavyzdys savo vaikams.
Tačiau realybė yra kitokia: vis daugiau vaikų auga nepilnose, nedarniose šeimose arba su ryškiai nuo gyvenimo atsilikusiais seneliais arba giminaičiais.
Galima lieti krokodilo ašaras dėl pamestų, apleistų vaikų, bet padėties tai nepakeis. Keisti turi tas, kas gali. Pirmiausia švietimo įstaigos.
Mokykla iš tiesų deda pastangų. Jau 5–6 klasėse prasideda vaikų lytinis ugdymas. Abejoti tenka jų kokybe, jei kai kur šios pamokos patikėtos fizikos arba chemijos mokytojams.
Be to, lytinio ugdymo pamokų yra per mažai.
Paaugliai neretai provokuoja mokytojus pasikalbėti apie intymius dalykus per nieko bendra su tuo neturinčias pamokas.
Įžūlesni mokyklos kompiuteriuose palieka „dovaną” mokytojai – iš interneto atsisiųsdintą pornografinį filmą.
Blogai, kad tokie dalykai vyksta, bet dar blogiau, kad mokytojas dažnai paliekamas vienas su tokiomis problemomis.
Socialiniai pedagogai, psichologai, kurių mokyklose yra vos vienas kitas (kai kur visai nėra), mažai tegali padėti, jei problemiškų vaikų yra itin daug, o tėvai nedalyvauja juos auklėjant.
Mokyklos nėra apsaugotos nuo pašalinių žmonių. Į jas lengvai gali pakliūti narkotikų platintojai, su savimi nesusitariantis paauglys – lengviausia auka.
Pozityvi veikla, kuri galėtų nukreipti kunkuliuojančią paauglio energiją (būreliai, sporto klubai), dažnai neprieinami – jie kainuoja nemažus pinigus.
Nežinia, kokių sukrėtimų dar reikia, kad valstybės institucijos suprastų, jog, norint užauginti dorą pilietį ir būsimą mokesčių mokėtoją, pastangų reikia įdėti ir valstybei.
Vaikystė ir paauglystė dar turi būti apsaugota ir įstatymais.
Dorovingieji Lietuvos politikai, nenuilstamai kovojantys su seksualinėmis mažumomis kaip su didžiausia pasaulio blogybe, verčiau pagalvotų, kaip atriboti vaikus nuo jų sąmonę žalojančios pornografijos ir smurto vaizdų internete.
Neturi 18-kos, cigarečių arba alkoholio legaliai nenusipirksi, o interneto kavinėse – naršai, kur širdis geidžia.
