Apie būtiną naują požiūrį į patriotizmą – pokalbis su albumą „Broliai”, skirtą pokario partizanų kovai, išleidusios grupės „Skylė” lyderiu Roku Radzevičiumi.
– Kokia publika ateina į jūsų albumo pristatymo koncertus ir kaip reaguoja į jūsų dainas?
– Kiekviename mieste – vis kitokie žmonės. Tačiau matyti, kad juos visus domina ne tik muzika, bet ir dainų turinys bei tematika.
Malonu, kad po koncerto daugelis prieina, dėkoja, o koncerto metu kai kurie taip susijaudina, kad net verkia.
– Bet partizanų kova iš esmės tebėra viešojo gyvenimo, kolektyvinės istorinės savimonės ir masinės kultūros šalikelėje. Kodėl visuomenė nesugeba atsigręžti į savo neseną istoriją? Gal tai jau nebesvarbu?
– Mano nuomone, tai rodo, koks vis dėlto gilus yra pusės amžiaus okupacijos įšalas ir kokias kraujuojančias žaizdas ta okupacija paliko. Okupantai stengėsi kuo labiau viską supainioti, suskaldyti, pasiekti, kad žmonės būtų nuteikti vienas prieš kitą.
Tai suprantama – suskaldytą tautą lengviau valdyti.
Tad, viena vertus, pusšimtis metų – tarsi ir nedaug. Kita vertus, tam, kas buvo padaryta per tą laiką, toms kraujuojančioms žaizdoms išgydyti, matyt, per mažai net ir dviejų dešimtmečių.
– Iš pirmo žvilgsnio gydomasis šaltinis yra tiesiog po ranka – istorinės medžiagos apie tą laikotarpį jau nors vežimu vežk. Kodėl tokių kūrybinių bandymų kaip jūsų tėra vos vienas kitas?
– Kad mes nesugebame kūrybiškai ir įdomiai sau ir kitiems pateikti šios savo istorijos – didžiulė problema. Juk kiek visko sukaupęs ne tik Genocido ir rezistencijos tyrimo centras, bet ir daugybė pavienių žmonių, tarp jų – tiesioginiai tų įvykių dalyviai ir liudininkai.
Kokį didžiulį dvasinį ir emocinį užtaisą turi vien partizanų prisiminimai!
Pavyzdžiui, vienas pagrindinių šaltinių, iš kurių sėmiausi įkvėpimo kurdamas šį albumą, buvo partizanų vado L.Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis.
Matyt, mums trūksta ne tik kūrybiško požiūrio, bet ir noro tai daryti, o jei kas nors ir bandoma daryti, tai – be ugnelės.
Tuo metu, kai bandėme ieškoti paramos savo idėjoms įgyvendinti ir mynėme įvairių institucijų slenksčius, paaiškėjo, kad tai – visos valstybės problema.
Pagrindinė problema – senoji patriotinė kalba, vėl iškilusi ant Sąjūdžio bangos ir tuomet vedusi piliečius į priekį, gerokai paseno. Žmonės jos nebepriima.
Patriotizmui įkvėpti reikia ieškoti naujų išraiškos formų, naujos kalbos, galinčios sugrąžinti prie pradmenų, šaknų.
– Kokios buvo jūsų idėjos, kai ėmėtės šio darbo?
– Visiškas atsidavimas temai. Pavyzdžiui, aš visą savaitę vien tik sėdėjau archyvuose ir klausiausi partizanų dainų. Kita vertus, ne mažiau svarbu sukaupti kuo daugiau faktinės medžiagos, išmanyti tai, apie ką dainuoji.
Taigi albumo kūrimas truko dvejus metus, o didžiulę šio laiko dalį atėmė pasiruošimas, tyrinėjimas.
Mūsų kūrybą skatino tikri įvykiai, nors albume iš autentiškos partizanų kūrybos – vos poros dainų tekstai.
Kitas svarbus dalykas – meno kūrinys turi pakylėti žmogų, vesti jį į priekį, įkvėpti ir užgrūdinti. Tam jokia pompastika, nors ir labai politiškai teisinga, nepadės, tik trukdys.
Svarbiausia, kad kūrinys paprastai, be moralizavimo ar depresijos perteiktų universalius, archetipinius žmogiškus dalykus. Pavyzdžiui, žeminėje gyvenančio, mirti pasmerkto, bet vis tiek kovojančio žmogiškuosius išgyvenimai. Tam pasitelkėme archajišką, liaudies dainose įprastą poetiką, simbolius.
– Prieš kelias dienas Radviliškio rajone minint Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio įkūrimą 1949 m. prie paminklo partizanų vadams susirinko visa valdančiųjų dešiniųjų grietinėlė ir net pati prezidentė. Tačiau ar valstybė pakankamai rūpinasi partizanų paveldo išsaugojimu? Jūsų albumas juk išleistas tik privačių rėmėjų dėka?
– Taip, daugelis šios valdžios žmonių apskritai net nesuprato, ko mes norime, tad iš valstybės institucijų jokios paramos nesulaukėme.
Mus parėmė tie, kurie mažiausiai šūkauja apie patriotizmą. Manau, kad mūsų valstybėje labai daug žmonių, kurie yra tiesiog ne savo vietoje.
