Mūsų kultūroje abortas taip pat yra ir socialinis reiškinys, susijęs su materialiniu bei dvasiniu skurdu, nestabiliomis šeimomis bei nesibaigiančiais konfliktais šeimose, dvasinio saugumo stoka, atsitiktiniaias lytiniais santykiais, seksualinio gyvenimo tamsa.
Abortas - neatsakingo elgesio pasekmė. Skaudžiausia, kad už tai kainą sumokėti turi moteris. Klaidinga būtų teigti, kad abortas yra moters pasirinkimo laisvė. Mano pacientės teigia, kad jos pasirenka priešingai, negu norėtų rinktis, pasijunta įspraustos į kampą, o laisvę rinktis būtų teisingiau performuluoti į pasirinkimą to, kas „lieka iš bėdos“.
Psichiatrijoje motinystė yra siejama su psichikos norma, galimybe subrandinti savo jausmus, juos išreikšti, dalinti bei gauti atgalinį ryšį. Pagaliau dar yra ir motiniškas instinktas. Ar jis yra, galimybė sužinoti atsiranda tik pagimdžius. Motiniškas instinktas neleidžia žudyti, bet kviečia piestu stoti už savo vaiką. Visiems žinomi atvejai, kai motinos gyvybę už vaikus atiduoda.
Dauguma mano gydytų moterų abortą rinkosi, nes negavo savo artumųjų pritarimo gimdyti, o vyras darydavo spaudimą rinktis abortą. Yra tekę konsultuoti ir gydyti ne vieną jauną moterį, kuri darėsi abortą paauglystėje, tėvams nė nežinant.
Buvo ir kuriozinių situacijų, kai motina, įsitikinusi, kad jos dukra dar yra “nekalta” mergaitė, atvedė gydytis vaiką dėl suicidinių minčių, pranešdama, kad jos dukra “turi gyvenime viską, ko neturi kitos”.
Panašios situacijos rodo, kaip mes būname toli nuo mums brangių žmonių. Dirbdama Jungtinėje Karalystėje, konsultavau 59 metų moterį, kuri sutrinka, kai reikia kalbėtis su 39-40 metų vyru. Ji prieš keturis dešimtmečius pasidarė abortą, nes bijojo užgauti savo motiną. Jos sūnus šiandien būtų tokio amžiaus. Labai sunkus pokalbis. Po aborto mylimas vaikinas ją paliko, vėliau moteris buvo ištekėjusi, bet mylėjo ir tebemyli tik tą pirmąjį. Vaikų neturi, nes jai pašalino gimdą. Skaudžios gyvenimo istorijos.
Tuo metu elgiesi, kaip atrodo geriausia, o po kiek laiko suvoki, kad gal buvo galima pasielgti kitaip. Tada ir prasideda vertybių perkainavimas, kas būna labai skausminga.
Kita mano pacientė, šiandien apraudanti prieš tris mėnesius nužudytą kūdikį, kalba ne apie piniginius trūkumus, bet apie tai kaip ją nuskriaudė likimas ir jos vyras, neleidęs gimdyti antro vaiko. Kabinete verkia: „Aš esu dvasios luošė. Aš esu tarsi kilimėlis pasitiesti ar kojas nusivalyti”. Graži, jauna moteris, auginanti mažą dukrą, bet jau ne pagal amžių susenusi ir suvytusi. Pasveikti po tokio smūgio moteriai labai sunku.
Niekam ne paslaptis, kad abortas traumuoja moters psichiką. Vakarų Europos ir Amerikos psichiatrijos vadovėliuose tam skirti ištisi skyriai. Vienos medicinos universiteto (Austrija) kultūrinės psichiatrijos laboratorijoje abortas nagrinėjamas kaip suicido rizikos faktorius. Trauma psichikai būna yapč skaudi, jei moteris jau būna pamilusi nešiojamą kūdikį, su juo bendrauja.
Nutraukus nėštumą, galimi stiprūs išgyvenimai. Trumpalaikė depresija gali baigtis poabortinio sindromo klinika, kai neapsiribojama tik ašaromis niekam nematant.
Poabortinis sindromas išsivysto, kai moteris su savo išgyvenimais pati nebepajėgia susitvarkyti ir jų kontroliuoti. Tokių išgyvenimai stiprumu prilygsta iš karo grįžusių karių išgyvenimams, žmonių, patyrusių stichines nelaimes ir lėktuvo katastrofas, būsenai.
Sunkiausia būna susitvarkyti su kaltės jausmu. Tokios mintys būna varginančios. Sunkiai išgyvenamas suvokimas, kad meilės nebuvo, kad tave paliko, apgavo. Nuryti karčią išdavystės taurę moteriai būna labai skausminga. Nyksta savivertė, atsiranda nepasitikėjimas savimi, savo moteriškumu, kyla suicidinių minčių, nerimas dėl ateities. Taip pat - pavydas turinčioms vaikų.
Tokios mintys aplanko dažniausiai, su jomis tvarkomasi sunkiai. Dauguma moterų, pergyvena dėl nužudyto kūdikio, bet daugėja tokių, kurios suserga ir iš apmaudo, neapykantos sau ir kylančio didžiulio noro keršyti.
Ypač skaudu būna toms moterims, kurių vyras, privertęs pasidaryti abortą, vėliau ima prikaišioti moteriai „nužudymą“, motyvuodamas, kad ji galėjusi jo ir neklausyti, „galėjusi rinktis“, kai iš moters imama šaipytis, emociškai šantažuoti, manipuliuoti šeimyninės dramos elementais.
Apie tai pasakodamos mano pacientės prisipažįsta nebenorinčios gyventi. Tokiais atvejais dažnai išyra šeima.
Dėl nutraukto moters nėštumo konsultuoti jų vyrai taip pat pergyvena, ypač jeigu jie moterį myli. Vyrus dažniau tenka konsultuoti tais atvejais, kai jo mylima moteris persileidžia. Tačiau, dirbdama Jungtinėje Karalystėje, susidūriau su psichoterapijos grupėmis, kurios buvo skirtos tik vyrams šioje aborto situacijoje.
Yra tekę konsultuoti vyrų, kurių išgyvenimai būna ir asmeniniai - vyras mano, kad moteris jo nemyli, kad yra neištikima, kad kiti vaikai yra ne jo, ir pan. Mylinčio vyro vyriškumui suduodamas smūgis, kai jo mylima moteris atsikrato jų meilės vaisiaus.
Tačiau tipiniu atveju vyrai bėga nuo atsakomybės - ir sprunka kuo toliau nuo pastojusios moters, palieka ją likimo valiai arba pareikalauja daryti abortą, o tik paskui palieka. Ar jie išgyvena dvasinių sunkumų, galime tik spėlioti. Tai situacijos, kada buvęs mylimasis tampa nepžįstamuoju.
Priežastys abortui nurodomos įvairiausios: finansinės, ekonominės, socialinės, meilės problemos, nesklandūs santykiai. Tačiau mano galva, pagrindinės, bent jau taip teigiu apibendrindama savo klinikinę praktiką, yra asmeninė - nepakankama asmenybės branda, savigarbos stoka, nemokėjimas bendrauti su vyru ir naivus pasitikėjimas juo iki galo nepažinus, vergavimas vyrui bei jo užgaidoms, nesusiformavęs (ar tėvų nesuformuotas) atsakomybės jausmas už savo elgesį, asocialus elgesys, psichikos ligos.
Be abejo, tarp svarbių priežasčių minėtina ir socialinė kultūrinė aplinka, kai aborto problema įspraudžiama tik į siaurus laisvių bei teisių rėmus, taip pat spartus mirties kultūros įsigalėjimas, skatinamas ir liaupsinamas asmenybės egoizmas, gyvenimas dėl savęs, infantilumo puoselėjimas.
Taip pat - visuomenės šaltumas, abejingumas žmogui, akivaizdi artimo meilės stoka. Tai ypač išsryškėja pasirenkant moteriai abortą. Nors moteris turi motiną, tėvą, vyrą, su kuriuo mylėjosi, tačiau, kai ji prašo jų pagalbos, klausia patarimo, visi jai dažniausiai atsuka nugarą. Moteriai tai tampa nuosprendžiu, lemiančiu jos sunkų pasirinkimą. Mylimųjų nemeilė ir būna ta pagrindinė kaina, kurią tenka sumokėti, ir pagrindinis kriterijus, nulemiantis pasirinkimą.
***
P.Rudalevičienė yra Vilniaus m. Psichikos sveikatos centro psichiatrė, M.Romerio universiteto docentė.
