Istorikas D.Staliūnas: „Žalgirio mūšio sureikšminimas prasidėjo sovietmečiu“

„Per Antrąjį pasaulinį karą vienas iš „argumentų“, turėjęs paskatinti patriotizmą ir ypač antivokiškumą, buvo Žalgirio mūšis, - sako istorikas Darius Staliūnas. - Žalgiris buvo susietas su Antruoju pasauliniu karu, o Vokiečių ordinas tapatintas su nacistine Vokietija.“ 

Į sovietinę propagandą įsuktas Žalgirio simbolis buvo tąsomas į visas puses – jo vardu vadinti ir baldai, ir alkoholis. Dabar šiam įvykiui teikiame kitokią prasmę, tačiau Žalgirio vardo dauginimas – tęsiasi. Istorikas D.Staliūnas pasakoja apie Žalgirio mūšio vietą lietuvių savimonėje.

* * *

- Aš žodžio „mitas“ nevartočiau, kadangi tai sudėtingas terminas. Aš sakyčiau, kad Žalgirio mūšis yra labai svarbus istorinis įvykis šiandieninei lietuvių savimonei ir jų tapatybei. 

- Būtų galima rasti dvi priežastis ar aplinkybes. Viena yra objektyvi: Žalgirio mūšis buvo svarbus įvykis Lietuvos Ddidžiosios Kunigaikštystės ir viso regiono istorijoje. Šis įvykis LDK turėjo teigiamą reikšmę – Lietuva buvo laimėtoja.

Antroji priežastis susijusi su tuo, kad sovietmečiu Žalgirio mūšis buvo labai sureikšmintas ir tapo viena iš centrinių figūrų. Aš tuo nenoriu pasakyti, kad sovietmečiu suteiktos prasmės lieka ir šiandien, bet pats įvykio sureikšminimas prasidėjo kaip tik sovietmečiu.

- Turėtume vėliau pakalbėti ir apie prasmes, kurios buvo iki tol. Bet jeigu klausiate apie sovietmetį, Žalgirio tradicija buvo pradėta rutulioti 1939 metais, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Iš pradžių, kol Lietuva nebuvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, tai buvo daroma ne Lietuvoje ir net nebuvo specifiškai susiję su Lietuva. Tam, kad sovietai mobilizuotų mases, buvo pasitelkti ne tik ideologiniai argumentai, plaukiantys iš grynojo marksizmo, bet ir etniniai ar tautiniai motyvai. Tam, kad mases mobilizuotų prieš vokiečius, buvo ieškoma istorinių „argumentų“.

Vienas iš tokių „argumentų“, turėjęs paskatinti patriotizmą ir ypač antivokiškumą, buvo Žalgirio mūšis. Jis buvo naudojamas kaip priemonė, turėjusi parodyti, kad per visą istorijos eigą slavai ir – galima pridėti – baltai kariavo prieš juos bandžiusius užkariauti vokiečius. Kitaip tariant, Žalgiris buvo susietas su Antruoju pasauliniu karu, o Vokiečių ordinas tapatintas su nacistine Vokietija. 

Šitas modelis buvo perimtas ir sovietinėje Lietuvoje. Jį plėtojo ideologai, atsakingi už ideologinio istorijos kanono kūrimą.

Tai pirmiausia Juozas Žiugžda, vėliau tapęs Istorijos instituto direktoriumi ir Mokslų akademijos viceprezidentu. Sovietinėje Lietuvoje jis buvo oficialusis rūmų istorikas ir bandė pritaikyti šitą amžinos baltų ir slavų kovos su agresoriais iš Vakarų modelį.

Antivokiškas motyvas turėjo antivakarietišką ir gal netgi antikatalikišką momentą. Iš Vakarų ateina agresija, nešanti krikštą ir kitą kultūrą, o čia per amžius draugiškos tautos sugeba atsilaikyti ir nugalėti.

Be to, reikėjo marginalizuoti iki to laiko Lietuvoje labai stipriai šaknis įleidusį Vytauto kultą. Visiškai jo eliminuoti nebuvo įmanoma, todėl teko bent nustumti į pašalius. Žalgirio mūšis paverstas tradicinei lietuvių savimonei labai svarbios istorinės epochos centrine vieta.

- Ne visai taip. Iki 1910 metų mes randame labai mažai Žalgirio mūšio paminėjimų lietuviškoje spaudoje, istoriniuose tekstuose. Jo kaip ir nėra. 1910 metais situacija radikaliai pasikeičia. Jeigu ne visi, tai beveik visi lietuvių laikraščiai tuo metu publikuoja tekstus apie Žalgirio mūšį.

Tai, kas buvo rašoma apvalaus jubiliejaus lygiai prieš šimtą metų proga, buvo stipriai susiję su tuo, kas vyko Lenkijoje. Moderni lietuvių istorinė savimonė tuo metu rutuliojosi kaip tam tikras bandymas nusimesti lenkišką istorijos modelį ir kultūrą. Kitaip tariant, lietuvių istorinė savimonė pirmiausia buvo antilenkiška.

Lenkai intensyviai ruošėsi minėti Žalgirio mūšį. Jie tam turėjo kur kas geresnes sąlygas negu lietuviai, nes po padalijimų dalis Lenkijos buvo atsidūrusi Austrijos-Vengrijos imperijoje ir lenkai ten turėjo, galima sakyti, beveik visišką kultūrinę autonomiją. Pagrindinė to minėjimo vieta Lenkijoje buvo Krokuva. O lietuviai buvo suvaržyti, Rusijos imperijoje tokios kultūrinės veiklos laisvės neturėjo. Lenkijoje jubiliejaus minėjimas turėjo labai aiškią antivokišką prasmę. Dalis lenkų žemių buvo papuolę Vokietijos imperijos sudėtin, todėl stipriai reiškėsi tautinis konfliktas.

Lenkai pakvietė lietuvius atvykti paminėti Žalgirio mūšį kartu. Bet lenkai iš esmės gavo neigiamą atsakymą. Susirinko įvairių lietuvių visuomenės grupių atstovai ir nusprendė, kad jie kartu su lenkais nešvęs. Nusiuntė tik korespondentą, kuriuo buvo Juozas Tumas Vaižgantas.

- Šitas atsisakymas važiuoti rodo, kad (tai paskui matosi ir tekstuose) minint Žalgirio jubiliejų esminis akcentas buvo atsiriboti nuo lenkų, t.y. parodyti, kad tą mūšį laimėjo lietuviai, o ne lenkai, kad centrinė figūra buvo Vytautas, o ne Jogaila, kad pagrindiniai kariai buvo lietuviai valstiečiai, o ne Vakarų įtakai pasidavę lenkai bajorai ir t.t.

Tokia mintis kartojasi per daugelį 1910 metais pasirodžiusių tekstų. Bene iškalbingiausias buvo A.Dambrauskas-Jakštas. Savo leistame žurnale jis pasakė maždaug tokią frazę (sakau iš atminties): „Apsaugokit mus nuo draugų, nuo priešų mes patys apsisaugosime.“ Tai reiškia, kad su lenkais mums ne pakeliui, o su vokiečiais mes kaip nors patys išsiaiškinsime. 

Tas nenoras kartu švęsti jubiliejų buvo susijęs su suvokimu, kad tokio svarbaus praeities įvykio minėjimas yra ir tam tikra projekcija į ateitį: lenkų požiūriu, jeigu mes kažką kartu nuveikėme (o lenkai akcentavo, kad Žalgirio mūšis yra bendros kovos, vadovaujant, aišku, lenkams, rezultatas), tai dabar iš esmės mes turėtume tęsti bendradarbiavimą ir bandyti veikti kartu. Dėl lietuvių ir lenkų tautinio konflikto lietuviai atmeta tiek minėjimą kartu, tiek lenkiškas mūšio interpretacijas, ir ieško savų prasmių.

Iki sovietmečio 1910 metais buvo pats intensyviausias Žalgirio mūšio aptarimas. Tarpukariu šita tema yra visiškai marginalizuota. Tai paaiškinti nėra lengva. Kai kas nors yra parašyta ir interpretuojama, rasti priežastis yra lengviau, nei tada, kai nieko nėra parašyta.

Galima tik kelti hipotezę, kodėl taip atsitiko. Viena priežastis, kad iki begalybės buvo sureikšmintas Vytautas. Žalgirio mūšis atsidūrė šešėlyje. Bet kaip vienas iš svarbiausių Vytauto pasiekimų, Žalgirio mūšis galėjo sulaukti ir didesnio istorikų, publicistų dėmesio. O priežastis, kodėl nesulaukė, man atrodo, susijusi su tuo, kad kaip ten besuksi, tas mūšis buvo laimėtas kartu su lenkais.

Gali sakyti kiek nori, kad svarbiausias buvo Vytautas ir lietuviai, bet faktas visiems žinomas, kad kariauta kartu su lenkais. Man atrodo, kad nenoras minėti bendro veikimo su lenkais ir buvo ta priežastis, kodėl Žalgirio mūšis tarpukariu buvo marginalizuotas. Beje, panašus požiūris buvo ir į XIX amžiaus sukilimus, kurie buvo eliminuoti iš istorinės savimonės kaip nesavi.

- Norint atsakyti į šitą klausimą, reiktų tyrimų ir stebėsenos, ir padaryti išvadas po mėnesio, kai baigsis minėjimas. Tai nėra mano tyrinėjimų laikotarpis, bet tiek, kiek aš žinau, netgi tarp profesionalių istorikų yra nemažai skirtumų.

Čia reikia grįžti prie temos, kurią lietuvių publicistai iškėlė dar XX a. pradžioje kaip hipotezę. Žinoma, jiems tai buvo ne hipotezė, o aiškus dalykas, ar pabėgo lietuviai iš to mūšio ar nepabėgo. Šeštajame dešimtmetyje Vokietijoje dirbęs garsus švedų istorikas Svenas Ekdalis rado labai svarbų dokumentą, kuris, galime drąsiai sakyti, akivaizdžiai rodo, kad lietuviai panaudojo manevrą – imitavo pasitraukimą, vėliau grįžo į mūšį ir taip išsklaidė vokiečių rikiuotę.

Tokia interpretacija lietuvių istoriografijoje yra visų priimta ir dominuojanti. Tiek, kiek aš stebiu lenkų istoriografiją, man atrodo, kad šitas faktas nėra priimtas visuotinai ar netgi daugumos. Bet čia kalba eina apie profesionalų istorikų cechą.

Visuomenėje, mano mėgėjišku žvilgsniu, tas požiūris yra gana panašus. Tik tiek, kad nei vidutiniam lietuviui, nei vidutiniam lenkui nelabai įdomu, kaip kita pusė tą mūšį vertina ir kaip interpretuoja. Tai yra faktas, kuriuo norima didžiuotis. O antivokiškumas Lietuvoje ir Lenkijoje (ypač turbūt Lietuvoje) slopsta ar apskritai jau nuslopęs. To priešo nebėra, todėl ir pats mūšis nebėra toks svarbus. Dabar, kai minimas apvalus jubiliejus, vyks daug iškilmių, bet galima manyti, kad jo reikšmė laipsniškai nyks.

Lenkijoje jau daug metų vyksta mūšio imitacijos. Prieš penkiolika metų ar daugiau, eilinių metinių proga ruošiant scenarijų, lenkai tarpusavyje pusiau rimtai pusiau juokais pradėjo kalbėti, kad jau kelis dešimtmečius imituojame tą mūšį, vis laimime, gal vokiečiams leidžiame nors kartą laimėti? Kitaip tariant, sunku pasakyti, kiek tokios diskusijos yra rimtos, bet jų buvimas leidžia manyti, kad atsirado laisvesnis požiūris į tą mūšį ir nebėra tokio ideologizuoto priėjimo.

- Galima ir daugiau pasakyti: buvo ir partizanų būriai, sovietmečiu buvo baldai, kolūkiai, kas tik nebuvo. Viskas iš sovietmečio ateina. Aišku, tas pasididžiavimas kaip pasiekimu yra. Bet aš įtarčiau, kad ateityje tas vaizdinys turėtų trauktis, kadangi priešas, prieš kurį kariavo, jau nebėra aktualus. Aš nenoriu pasakyti, kad artimiausiu metu jis visiškai pasitrauks, bet jis neturėtų būti pagrindiniame sąraše.

- Žalgirio mūšis buvo svarbesnis už kitus jūsų minėtus. Jis iš tikrųjų buvo svarbus įvykis stiprios valstybės išlikimui.

Be to, yra susiformavusi tradicija, o tai irgi labai stipriai veikia. Šie du veiksniai labai svarbūs žmonėms, kurie mano, kad istorijos praeitis yra svarbus dalykas jų tapatybei ir taip, matyt, liks artimiausiu metu.