Beje, Gotlande šaltąjį karą iki šiol primena gausybė gelžbetoninių įtvirtinimų, nebenaudojamo karinio geležinkelio liekanos ir kuklus aviacijos muziejus netoli Visbio. Jame po atviru dangumi pagarbiai išrikiuoti seni naikintuvai, sraigtasparnis ir keli sovietiniai lėktuvai, kuriais kai kam vis dėlto pavyko „pabėgti“ iš socialistinio rojaus. Tiesa, kapitono Jono Pleškio „nuvarytas“ laivas „Smolnyj“, su kuriuo 1961 m. jis prisišvartavo Gotlande, vis dėlto buvo grąžintas SSRS kariniam jūrų laivynui.
Tad naujųjų laikų istorija Gotlande – ne iš blogosios pusės – mena ne vieną lietuvį ar latvį. Slito miestelyje, įsikūrusiame rytinėje salos pakrantėje, pastatytas ir paminklas tiems, kurie sovietmečiu sėkmingai (arba ne) čia išsilaipino. Tiek mums, tiek švedams tai primena, kokia vis dėlto svarbi buvo ir, tikėtina, ateityje dar bus ši sala.
Ir aš prisimenu, kaip Lietuvos SSR laikais vaikštinėdamas Nidos ar Šventosios pajūriais, nostalgiškai spoksodavau į įsivaizduojamą Švedijos karalystę – vienintelį „langą į Europą“. Žiūrėdavau šion pusėn ir dieną, ir saulei leidžiantis, nedrįsdamas nė pagalvoti, kad vis dėlto ateis laikas, kai į Lietuvą galėsime pažvelgti iš „anos“ – Gotlando grafystės pusės.
Šalia šios lyrinės dramaturgijos atmintyje iškyla ir liguista lobių ieškotojo aistra, kuri apimdavo pajūryje, – rinkdavome iš praplaukusių „kito pasaulio“ laivų išmestas ar nuo Skandinavijos fiordų atplukdytas tuščias alaus, sulčių, mineralinio, spirito skardines, o apdriskę plastikiniai maišeliai, jūros druskos išblukintos „tetrapakų“ šiukšlės bylojo, kad tai ne sapnas – kitame Baltijos jūros krante, mišriam kvartetui plyšaujant „Money money money“, vyksta „tikrasis“, ne tik raudonas, ne juodas ir baltas, o spalvotas, t. y. visavertis, gyvenimas.
Ir štai „spalvotas“ gyvenimas Gotlande atsivėrė ne tik jachtų, atplaukiančių iš Lietuvos ar Bornholmo, įguloms. Visbyje įkūrus trejetą meno centrų, jau ne pirmą dešimtmetį į salą atsibeldžia įvairaus rango kompozitoriai, dailininkai ir rašytojai iš Skandinavijos, visos Europos ir, žinoma, iš Lietuvos. Galbūt todėl čia ilgiau ar trumpiau pabuvę, jie staiga pajunta pareigą ką nors pasakyti ir apie Gotlandą. Ne išimtis ir šių eilučių autorius. Pirmą kartą apsilankiau saloje prieš trylika metų, vėliau dar kelis kartus praleidau čia po mėnesį, bet herojiškai tylėjau, nesidalijau savo kukliomis piligrimo įžvalgomis.
Tačiau viskam savas laikas.
Gotlande ir satelitinėje Fårö saloje yra apie 70 tūkstančių gyventojų, o bažnyčių, išbarstytų po kaimus ar miestelius, viduramžiais romanikos ir gotikos stiliais pastatyta apie šimtą, vadinasi, 700 žmonių tenka po vieną šventyklą. Gotlando vikingai, gėrę aqua vita iš nugalėtų priešų kaukolių, viduramžiais, matyt, tapo versliais ir pamaldžiais krikščionimis. Tačiau tikėdami Jėzų ir melsdami amžinojo pomirtinio gyvenimo, gotlandiškiai netapo uždarais Viešpaties tarnais.
Nuo neatmenamų laikų įsikūrę ne užuovėjoje, o judrioje kryžkelėje – strategiškai svarbioje saloje, – viduramžiais jie, aptvėrę Visbio miestą iki šiol nesugriauta gynybine siena, uoliai prekiavo ir kontroliavo prekybos srautus Baltijos jūroje.
Įtariu, kad Vidurio ir Rytų Europai XX a. išgyvenant tragiškus kataklizmus, ant Lietuvos pašonėje esančio strategiškai svarbaus Gotlando nebuvo numesta nė viena bomba.
Čia niekas nebuvo be kaltės sušaudytas ar ideologiniais tikslais nukankintas. Rytų europiečiams šiurpą keliančios sąvokos „genocidas“, „represijos“, „okupacija“, „holokaustas“ šios salos gyventojams žinomos tik iš vadovėlių, ir ačiū Dievui. Todėl stūksantys viduramžių šventyklų griuvėsiai, o Visbyje jų apstu, atsirado dėl gaisrų, kitų fatališkų aplinkybių ar viską naikinančio laiko, bet ne naujaisiais laikais dėl piktos žmonių valios.
Turėdamas galvoje šias aplinkybes, nevalingai susimąstai apie mūsų geografinės platumos įvykių, laiko ir atsakomybės reliatyvumą, apie prasilenkiančius Lietuvos ir Švedijos istorinius naratyvus, kurie niekada nesusikirs. Prieš gerus šešiasdešimt metų vos už kelių šimtų kilometrų į šiaurės rytus nuo Lietuvos, nukraujavusios per okupacijas, karą ir pokarį, čia, Gotlande, vyko ramus ir taikus gyvenimas. Jų, švedų, ir mūsų, rytų europiečių, patirtis skiriasi kaip diena nuo nakties, todėl niekada vieni kitų adekvačiai nesuprasime.
Atrodo, laikas Gotlande yra, jei ne sustojęs, tai bent stabtelėjęs. Po siautulingų viduramžių čia tvyro keista ramuma, nervingiems rytų europiečiams kelianti ne tik įtarimą, bet ir nuobodulį, gal net pasišlykštėjimą. Žiemą, kai būna „balta balta kur dairais“ ir anksti sutemsta, išeini pasivaikščioti po salos sostinę, apsnigtą sulig stogais, ir matai: susmukusiuose nameliuose, statytuose prieš kelis šimtus metų, susėdusios už plačių stalų su baltomis staltiesėmis, papuoštomis dailiais nėriniais, prie žvakių, prie vyno taurių ar arbatos puodelių tyliai vakaroja porelės, darnios švedų šeimos, užkietėję Visbio vienišiai.
Suprantu, kad elgiuosi nemandagiai, bet kaskart norisi dirstelti pro užuolaidomis nepridengtus langus, kad dar sykį įsitikintum: vis dėlto ir šiais laikais galima gyventi be žinių radijo, be trash žurnalistikos, be neišvengiamų katastrofų nuojautos ir be televizoriaus, kuris įkaitęs iki raudonumo… Tiesiog ramiai šnekučiuojantis vakarais su artimais žmonėmis tarp knygų, skirtų ne sienoms dekoruoti, o skaityti.
Deja, toji tykiais vakarais svetimšaliui atsiverianti idilė yra apgaulinga. Pasirodo, ji slepia pyktį, liūdesį, begalinę čia gyvenančių žmonių vienatvę ir kankinančią širdgėlą, kurios nepajėgia numalšinti nei atviri pašnekesiai, nei bendri šeimų pasisėdėjimai prie žvakių. Negana to, išoriškai laimingi švedai vienu atžvilgiu nė kiek nesiskiria nuo lietuvių, nes jie irgi atsakančiai lupa žmonas, pasak psichologų, tai didelė salos problema. Atvirkščiai negu mūsiškiai, švedai tą daro gerokai blaivesni, dažniausiai būdami „šviesios“ sąmonės. Todėl, kai slankioji tamsoje ir eini pro šiuos jaukumu spinduliuojančius namus, nevalingai dingteli mintis, kad visa tai – tik spektaklis, vos nusisuksi, ramiai prie stalo sėdėjęs šeimos galva stryktels nuo kėdės, čiups židinio žarsteklį ir ims talžyti žmoną, klius ir mažamečiams vaikams, net šuniui su kate...
Apsėstas šios baisios minties imi su nepasitikėjimu žvelgti ir į tuos, su kuriais prasilenki gatvėje. Gotikinių šventyklų, patvarios gynybinės sienos ar Baltijos jūros fone pamatęs tau skirtą šypsnį, nevalingai, bet įtariai pagalvoji, kad antai šis dorų akių rausvaskruostis senukas, kai tik sutems, grįžęs namo visa jėga daužys iš pradžių į duris, o paskui aplamdys šonus ir atsibodusiai gyvenimo draugei – senai, amžinai bambančiai ir nebepatraukliai Gotlande gimusiai švedei.
Todėl nuo šiol kiekvienas sutiktasis ima atrodyti arba apgailėtina auka, arba nuožmus sadistas.
O tada visokeriopai globotinos atrodo išoriškai ramios Visbio moterys. Dabar jos, besišnekučiuojančios kavinėse ar prie namų vartelių, svetimšaliui kelia gailestį, giliausią užuojautą. Juk, vos sugrįžusios į savo šiltus namus, jos ir vėl skaudžiai įsitikins, kad vyrai – nesvarbu, ar švedai, ar lietuviai – kad ir kur, kad ir kaip sočiai bei patogiai gyventų, neįstengia pabėgti nuo žvėriškos savo prigimties.
Ši mintis traumuotą rytų europietį staiga nuramina. Žinojimas, kad ir Švedijos Karalystėje nėra viskas taip gerai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, priverčia galvoti dabar jau ne vien apie erzinančius skirtumus, bet ir apie bendrumus.
Norisi kaip Heinrichui Schliemannui, kuris užsispyręs atkakliai ieškojo Trojos, rasti dar daugiau sutapimų ir panašumų, įrodančių, kad tie keli šimtai kilometrų, skiriančių Lietuvą nuo Gotlando, niekada ir nieko iš esmės nepakeitė.
Širdį tarsi medumi patepa suskridęs spiečius girtuoklių, dūzgiančių prie Visbio Öster Centrum maisto prekių parduotuvės.
Lietuvoje jau seniai „didmiesčiuose“ tokių vaizdų nebepamatysi – mūsų girtuokliai nuo stambiausių prekybos centrų išvaikyti.
Virtę benamiais, apgailėtinais paribio ir sutemų žmonėmis, Kaune ar Vilniuje jie ieško paguodos šiukšlynuose, „išvalo“ atliekų konteinerius. O čia, Visbyje, kaip kadaise pas mus sovietinio socializmo laikais, prie parduotuvių vitrinų būriuojasi linksmos grupelės. Moterys, vyrai, senesni ir visai jauni, suvienyti, blaivininko akimis, pražūtingo pomėgio, kasdien keliasi ir lyg į darbą dūlina pėsčiomis eiti sargybos prie maisto, bet ne Systembolaget, parduotuvės durų.
Išsiilgę vienas kito, Visbio girtuokliai susitikę glėbesčiuojasi, apie pietus jau šoka, pasitrypčiodami dainuoja švedų liaudies dainas, krečia nekaltas išdaigas sugėrovams arba patikusiems praeiviams. Jie iki vakaro džiugiai klega, visada pakilios, pavydėtinai geros nuotaikos. Ir, žinoma, spalvingi, išsiprausę, kvepiantys. Nors kai kurie išbyrėjusiais dantimis, tačiau visi apsitaisę ne draiskalais, o kokybiškais, net prašmatniais rūbais, užsimaukšlinę margaspalves megztas vilnones kepuraites su liaudiškais ornamentais, bumbulais ir monumentaliais kutais. Jie panašūs į viduramžių karnavalo dalyvius, trumpam ištrūkusius už miesto sienos prisipilti „degalų“.
Tačiau pavakary, kai įsilinksminusių profesionalių Visbio girtuoklių klegesys praeivių ausims darosi nebepakenčiamas, juos sudrausmina policija. Turbūt ne pirmus metus pažinodami vienas kitą, tikėtina, kartu užaugę, policininkai mandagiai „pasikalba“ su senais pažįstamais, formaliai patikrina jų dokumentus, kartais dėl visa pikta iškrato kišenes, ieškodami mūsų geografinėje platumoje netoleruotinų kvaišalų.
Tuo „operacija“ prieš viešosios tvarkos pažeidėjus ir baigiasi.
Tokie koloritiški vaizdai perša mintį, kad tai smagus ritualas, nesibaigianti šventė, suaugusių žmonių pamėgtas žaidimas. Jis bus kartojamas ir rytoj, ir po savaitės. Atšilus ir vėl atšalus. Po dešimties ir po tūkstančio metų. Nes, būkime atviri, prižiūrimiems policijos, saugiai stoviniuoti gryname ore su geriausiais draugais, kombinuojant, kaip šiandien ir vėl išgerti, yra gerbtina apeiga, be jos gyvenimas ne tik Visbyje, o ir visame krikščioniškame pasaulyje būtų nevisavertis.
Todėl svetimšaliui, atvykusiam iš kito Baltijos jūros kranto, visada bus smagu matyti Visbio girtuoklius, slegiamus vienintelio rūpesčio – susiveikus keliasdešimt kronų buteliui, Systembolaget alkoholio šventykloje neprarasti orumo, t. y. fizinės pusiausvyros, antraip kasininkas „degalų“ neparduos.
Žinoma, būtų klaidinga manyti, kad Gotlande nūnai gyvena tik smurtaujantys sutuoktiniai, neįstengiančios pasipriešinti jų aukos ir keletas „neišgydomų“ girtuoklių bendrijų. Čia, be žiemojančių gulbių, yra ir universitetas, ir muzikos, dailės mokyklos. Ir biblioteka yra. Ir muziejus, ir teatras. Katapulta stovi pakrantėje. Stūkso net kartuvės.
Margame pasaulyje apstu žmonių, kuriems patinka ne tik muzika, muziejai, keistos archeologinės iškasenos ar silpnapročių menas, bet ir kinas. Jie gali niekieno neverčiami ištisą parą spoksoti į vaizdus, nuobodžiai slenkančius ekrane, o vėliau tiems, kurie tų vaizdų nematė, be perstojo pasakoti apie patirtą katarsį. Gotlande galima išgirsti linksniuojant dvi kino apaštalų pavardes – Andrejaus Tarkovskio ir Ingmaro Bergmano.
Pirmas iš dviejų šventųjų esą čia filmavęs „Aukojimą“ – paskutinį savo šedevrą. Pasak vietinių ir itin entuziastingų žinovų, ilgus metus po pasaulį tarsi piligrimas klaidžiojęs Tarkovskis ieškojo idėjai „lokacijos“, kol pagaliau stebuklingai atradęs ją Gotlande – kažkur tarp Närshamno ir Närsholmeno. Kiekvienam, atvykusiam į Gotlandą, dabar yra privaloma pamatyti šią iki tol niekam nerūpėjusią įlanką su tolumoje stirksančiu vienišu standartiniu švyturiu.
Ir štai entuziasto, galima sakyti, per prievartą atvežtas į rytinį salos krantą, pastatytas „Aukojimo“ „lokacijos“ akivaizdoje, susimąstai, kad tave čia atitempusiam žmogui (kino fanatikui) niekada nebuvo ir nebus svarbi tik gamta, kurios Gotlande apstu. Ji, žmogaus neatkartojama, čia yra paskutinėje vietoje. Pirmoje – apie šį gamtos kampelį sukurtas ir iki šiol sėkmingai tebekuriamas mitas. Nūdienos naratyve jis yra svarbiausias.
Ir tada įkyriai apsėda klausimas: kodėl tik po to, kai šią įlanką prieš ketvirtį amžiaus nufilmavo Tarkovskis, visas pasaulis staiga tarsi praregėjo ir atseit susižavėjęs sušuko: „och!“? Kodėl tik ši vieta minima laikraščiuose, žinynuose, enciklopedijose? Kodėl būriai smalsuolių savo ar svetima valia veržiasi pamatyti tik šią, o ne kurią nors kitą įlankėlę?
Juk, nešališkai žiūrint, „Aukojime“ Tarkovskio nufilmuota pakrantė čia buvo nuo seniausių laikų, kaip ir akmeniniai mengirai, Egipto piramidžių amžininkai, II tūkstantmetyje prieš Kristų sustatyti pajūryje, – juos galima pamatyti šalia Visbio plytinčiuose miškeliuose.
Ir kodėl aš esu, o, beje, ir kiekvienas atvykėlis yra verčiamas iš Gotlando peizažų įsidėmėti ne savo atsirinktą, o kino režisierių sudominusį vaizdą?!
Po visų klausimų, patingėjęs ieškoti atsakymų, imu dar labiau nemėgti Tarkovskio – dėl visų tų galvijų, kuriuos gyvus sudegino ant jo meno aukuro, dėl padegtų butaforinių namų, „nostalgijų“, šlapių „stalkerių“, nespalvotų „rubliovų“, kuriuos teko kadaise kino salėse „iškęsti“.
Esu įsitikinęs, kad estetikos ar meninio, t. y. dailesnio, vaizdo dėlei nevalia sukelti skausmo, kankinti bejėgių padarų, aukoti svetimos gyvybės, nors tai būtų tik kirminas ar koks vienaląstis. Net iškiliausias menininkas, jei peržengia šią ribą, nebetenka teisės juo vadintis, nes jis jau ne kūrėjas, o pasaulio, visatos griovėjas.
Todėl sudievinto Andrejaus Tarkovskio (1932–1986) kūrybos glorifikatoriams džiugiai pasakojant apie ypatingą dangaus šviesą jo filmuose, apie stebuklingą dvelksmą, paslaptingą žibėjimą, dvasingumo pritvinkusį orą, sakralinį spinduliavimą ir žeriant kitus ezoterinius paistalus, pavyzdžiui, kad Närshamne ir Närsholmene galima visa tai išvysti, imu svarstyti, kad verčiau jau apskritai nebūtų buvę nei „intelektualiojo“ kino, nei Tarkovskio mitologijos, nei „šventos“ karvės, kurią jis apipylė benzinu ir sudegino, nes pasaulyje ir taip apstu prievartos, iš nuobodulio prisigalvotų nesąmonių, kurias kasdien tenka ekrane pamatyti ir išgirsti.
Nuo tos akimirkos imu įtariai žiūrėti jau ne tik į neįžūlių akių praeivius, su kuriais prasilenkiu gatvėje, bet ir į raišas Ljugarno gulbes, į palinkusias nuo vėjo Vamlingbo pušeles, tirpstantį sniegą, aptingusias antis, sutrupėjusius Vitväro akmenis, kuriuos taip pat galbūt kas nors Gotlande yra pastebėjęs ar ateityje nufilmuos, todėl atseit nepadoru būtų pro juos šiaip sau praeiti…
Tokių minčių apsėstas, keltu, kuris primena „Kintus“, kursuojančius tarp Klaipėdos ir Smiltynės, plaukiu iš Gotlando į miniatiūrinę Ingmaro Bergmano Fårö salą.
Jau daug metų čia – tarp Fårö ir Gotlando – sklando romantiškas pasakojimas apie nedidelio kelto kapitoną, kuris metų metais kantriai plukdydavo žmones ir jų automobilius iš vieno kranto į kitą. Ant denio stovėdavo ir baltaplaukė mergytė, kasryt iš Fårö plaukdavusi keltu į mokyklą Fårösunde, Gotlande.
Mergaitė augo ir kelissyk per dieną matydavo keltininko gyvenimu vis labiau nusiviliantį kapitoną. Ir jis, išvargintas nuobodulio, vis smalsiau į ją įsižiūrėdavo – paslaptingai bręstančią, švytinčią, po paauglystės geidulingai sužydėjusią.
Vieną vėlyvo rudens vakarą, turbūt itin stipriai subangavus, kai sutemos ūmai pažadino vikingų geną, kapitonas, likęs vienas su grįžtančia iš mokyklos mergaite, pasuko keltą ne Fårö pusėn, o į atvirą, audros pašiauštą Baltijos jūrą...
Kas vėliau atsitiko, Gotlando metraštininkai nutyli. Tačiau, pasak istorijos personažus pažinojusių liudytojų, Fårö salos mergaitė sugrįžo iš jūros gyva, dabar ji jau subrendusi moteris – turi darnią švedišką šeimą ir tuziną mielų anūkų. Visi jie iki šiol gyvena Fårö, augina „ekologiškus“ avinus, kurių mėsa, sakoma, yra ypač sultinga.
Tačiau Fårö sala, kurią galima apeiti pėsčiomis, pasauliui žinoma ne dėl sultingos avinų mėsos, ne dėl stebuklingo švytėjimo ir ne dėl akmeninio pajūrio peizažo, o dėl čia gyvenusio Ingmaro Bergmano.
Prieš trylika metų, kai pirmąkart lankiausi saloje, kino režisierius dar buvo gyvas. Vietiniai nevengdavo paburnoti, kad jis, nors ir daug nuveikęs garsindamas šios salos vardą, vis dėlto galėtų nors kartelį susivaldyti ir liautis šventadieniais režisavęs religines apeigas, kurias pastorius vesdavo vienintelėje Fårö saloje bažyčioje.
Bet visa tai – ir didžioji, ir šalutinė Bergmano režisūra – jau praeityje. Prieš keletą metų Bergmanas atgulė Fårö bažnyčios kapinaitėse – šalia tų, tarp kurių ir gyveno.
Vis dėlto net ir nenuovokiu žvilgsniu matyti, kad Ingmaro Bergmano (1918–2007) ir Ingridos Bergman (1930–1995) kapas yra šiek tiek nuošaliau – ne itin toli nuo kitų, tačiau akivaizdžiai atskirai. Todėl teigti, kad mirtis visus sulygina, būtų drąsoka. Nors, kita vertus, koks kieno reikalas, kas, kur ir kaip po mirties žemėje guli.
Kai persikeliu iš Fårö atgal į Gotlandą, Visbis staiga iškyla kaip megalopolis – iki paryčių nesumerkiantis akių didmiestis, pramogų ir nuodėmių epicentras. Nors išoriškai visada atrodo apsnūdęs, savaitgaliais čia įsisuka siautulingas Stora Torget prieigose įsikūrusio klubo gyvenimas.
Apie vidurnaktį čia būna jau sausakimša. Prižiūrint policijai ir pilietiškiems Visbio miesto tarybos nariams (savanoriams patruliams), keliose salėse trinasi apie šimtas žmonių. Susigrūdę kuo arčiau vienas kito, strykčioja, šoka visų žemės rasių ir amžiaus personažai, apspangę nuo kurtinamos muzikos, apgirtę ir itin geranoriški.
Strykčioju drauge su visais, o čia tvyranti atmosfera kelia nostalgiją, nes primena Vilniaus „Lango“ klubo laikus – prieš gerus dvidešimt metų ten taip pat būdavo ne mažiau įsilinksminusių, o gyvai grojusius muzikantus pakeitęs didžėjus be ironijos leisdavo ne tik „Queen“, „Boney M“, „Led Zeppelin“, bet ir niekada neatsibostančius „ABBA“ šlagerius. Todėl, pasikartosiu, laikas – galbūt dėl nesenstančios „ABBA“, – kai pasineri į Visbio naktinį gyvenimą, atrodo lyg būtų dėl tavęs stabtelėjęs, jo – prarastojo – nereikia toli ieškoti, kai atvyksti į Gotlando salą…
