Neapykantą sovietams JAV piliečiu tapęs kaunietis iškeitė į juodą neapykantą Amerikai ir jos vertybėms

Kol gyveno sovietų okupuotoje Lietuvoje, kaunietis Valdas Anelauskas buvo aršus komunizmo priešas. Atsidūręs JAV, lietuvis tapo tokiu pat negailestingu kapitalizmo kritiku. Pranašaudamas Amerikos ir visos Vakarų civilizacijos pabaigą, jis išgarsėjo anglų kalba parašyta knyga „Discovering America as It is“, o pagyrų lietuvio veikalui negailėjo tokie mokslininkai, kaip amerikiečių istorikas Howardas Zinnas.

V.Anelauskas nesigėdija savo su civilizuotų šalių įstatymais toli prasilenkiančių pažiūrų, kurios persmelktos rasizmu, antisemitizmu, homofobija ir seksizmu. Neapykanta Vakarų civilizacijai atvirai reiškiantis lietuvis, priėmęs JAV pilietybę, mėgaujasi neribota žodžio laisve šalyje, kurią negailestingai kritikuoja. V.Anelauskas šviesios ateities nemato ir Lietuvai. „Lietuvių tauta nebesulauks XXIII amžiaus. Priežastis – visi iki vieno jos atstovai išmirs maždaug iki 2170-ųjų. Apskritai mūsų tauta dabar tiek į mėšlą jau sumurkdyta, jog jau niekad, manau, ir neatsities“, - kalbėjo lrytas.lt pašnekovas. Šį interviu pateikiame be kupiūrų tik todėl, kad cenzūra nėra laisvos šalies vertybė.

- Mano disidentinė veikla prasidėjo dar vaikystėje. Pirmąkart mane KGB sulaikė 1974-aisiais, kai buvau vos keturiolikos metų. Tai atsitiko po to, kai su draugu Romainių kapinėse Kaune per Romo Kalantos susideginimo antrąsias metines padėjome ant jo kapo gėlių. Nuvežė mus į Kauno KGB rūmus, uždarė į kamerą. Pamenu, išbuvome ten palyginti ilgai, per dieną ir per naktį, kol iškvietė tėvus, kad pasiimtų.

Po to kelis kartus dar buvo pakvietę tardyti. Mokykloje irgi prasidėjo man įvairiausi nemalonumai ir tęsėsi iki kol užbaigiau vidurinę.

1988 metais, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo 40-mečio proga, mes su žmona atsisakėme sovietinės pilietybės, ir KGB neliko ką daryti kaip tik paprasčiausia išvaryti mus iš Sovietų Sąjungos. Taip ir išvykome. Juk neaišku buvo tada, kaip ten ta „perestroika“ toliau vystysis, ar nepasibaigs viskas vieną dieną lygiai taip staiga kaip ir prasidėjo.

- Na, kaip aš ją galėjau įsivaizduoti? Anais laikais sovietinis vadinamasis „politizdatas“ visokių knygų apie Ameriką buvo dešimtis ar net šimtus išleidęs ir visi mes tada iš tų knygų juokdavomės. Todėl, kad nieko nežinojome, kokia Amerika iš tikrųjų yra.

Aš čia bibliotekose paskui gal dešimt tų sovietinės propagandos knygų, Ameriką „juodinusių“ ir „šmeižusių“, buvau susiradęs ir visas jas labai atidžiai perskaičiau. Turiu pasakyt, kad galėčiau turbūt vos ne po kiekvienu puslapiu jose dabar pasirašyt. Mažiausia gal 90 proc. jose buvo daugmaž teisybė. Gal net kai kur ir kiek sušvelninta.

- Kodėl nusivylėte laisvosios rinkos idėjomis? Kas buvo tas lūžis, kada supratote, kad jūsų pažiūros pasikeitė iš esmės?

- Na, vadinamosios laisvosios rinkos idėjomis nenusivyliau, kadangi niekada aš jų, galima sakyti, kaip reikiant ir nesupratau. Visų pirma, nesu ekonomistas ir niekada neiškeliu ekonomikos į pirmą vietą, o atiduodu pirmenybę žmogaus dvasiai.

Akivaizdu tai, kad visai šiuolaikinei mūsų civilizacijai dabar yra tiesiog būtinas kardinalus perversmas. Kitaip ji paprasčiausiai pasmerkta žūčiai. Čia Amerikoje tai publikos smegenys yra jau taip uoliai propagandos per daugelį metų išplautos, kad bet koks disidentas Amerikoje dabar jaučiasi lyg būtų misionierius tarp žmogėdrų.

Daugelis žmonių yra tikri dvasios invalidai, kuriuose žmogiško jau, sakyčiau, mažai ir belikę. Lyg kiaulės garduose vartosi ir galvoja vien tik kaip daugiau pašaro suėsti. Todėl daugelis amerikiečių yra tokie pasibaisėtinai stori, nutukę kaip kokie paršai. Panašiai, beje, dabar jau yra ir Lietuvoje.

- Nusikalstamumas, sveikatos apsauga – pavyzdžiai, kuriuos reikia pirmiausia paminėti. Koks buvo šokas, kai supratau, kad nusikaltėliai dauguma yra ne balti amerikiečiai, o visokių mažumų atstovai. Kai gyvenau Niujorke, kartą važiavau metro ir šalia manęs sėdėjo kažkoks gal puertorikietis, o dar už kelių žingsnių kitas. Staiga tas stovintis išsitraukė pistoletą ir ėmė šaudyti į tą, kuris sėdėjo šalia manęs... Iki šiol neįsivaizduoju, kaip likau gyvas.

Koks gali būti įspūdis po šitokio įvykio apie Niujorką ir apskritai Ameriką? Pamenu, gyvenom mes tada Brukline (Niujorkas). Naktimis aplink esančiose gatvėse dažnai girdėdavosi šūviai, o vieną rytą prie vartų pamačiau didelę kraujo balą ir dar kažkokios košės ten buvo pridrabstyta. Paklausiau kaimyno, kas tai, o jis lyg niekur paaiškino, kad tai ištiškusios kažkieno smegenys.

Kiek pažįstamų turėjau Niujorke, tai nė vieno nežinojau tokio, kurio nebūtų bent kartą užpuolę, kurių nebūtų apiplėšti, primušti.

- Ne, aš nesakiau, kas blogesnis: komunizmas ar kapitalizmas. Aš sakiau, kad jie yra daugmaž vienos ir tos pačios lazdos du galai. Kuriuo beužduosi – skauda. Dar galima pridėti, kad dabartinis vadinamasis kapitalizmas iš tiesų yra labai iškreipta kapitalizmo forma, kažkoks mutantas. Aš sakyčiau, kad jis turi gal net daugiau panašumų su komunizmu, negu mes paviršutiniškai žiūrėdami galime pamatyti.

Aš apie B.Obamą nė girdėti nenoriu, nė galvoti, nė kalbėti. Man dabar Amerikoje kaip lyg ir išvis nėra jokio prezidento. Toks prezidentas kaip B.Obama - tai tiesiog pasityčiojimas iš visos šito krašto per 200 metų istorijos. Kaip čia mano viena pažįstama, škotų kilmės amerikietė, kartą pasakė, šitos valstybės tėvai-įkūrėjai – Washingtonas, Jeffersonas, Madisonas, Franklinas ir kt. – tiksliau jų kaulai, dabar, turbūt, savo kapuose po žeme iš nevilties vartosi, kai štai šitoks prezidentas JAV vadovauja.

Kaip žinoma, Jeffersonas buvo labai aiškiai parašęs, jog juodieji vergai turėjo būti išlaisvinti, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad juodi ir balti žmonės čia galėtų gyventi vienoje valstybėje.

Baisiausia man yra B.Obamos kilmė ir kad jį išrinko. B.Obama yra lyg koks simbolis baisaus mūsų civilizacijos nuopuolio, kuris įvyko per pastaruosius 50 metų. Prezidentas su šitokia pavarde yra tarsi koks pasityčiojimas iš Amerikos.

- Prieš pora dienų mes buvome nuvažiavę paslidinėti prie Oregone esančio Kraterio ežero. Tai vienas gražiausių gamtos kampelių ne tik Amerikoje, bet turbūt išvis pasaulyje. To ežero tai tiesiog nenusakomas grožis. Tačiau yra jis Amerikoje. Na tai ką, išeitų, kad ir jo tada nekenčiu? Myliu čionykštę gamtą, nes didesnės gamtos įvairovės negu Amerikoje pasaulyje niekur daugiau nėra. Tačiau miestai čia šlykštūs, miestų tai aš nekenčiu, ypač tokių kaip Niujorkas, Los Andželas, Čikaga ir kiti didmiesčiai. Tačiau net ir miestuose juk šlykštu yra ne gatvės ar pastatai, o jų gyventojai.

Pagrindiniuose Amerikos didmiesčiuose balti amerikiečiai yra mažuma, o miestų ateitis išvis bus juoda. Kada gyventojų dauguma ne balti, tai iškart ir pasidaro lyg Afrikoje, t.y. baisi kriminalinė padėtis, šiukšlynai. Žodžiu, lyg trečiasis pasaulis. Amerikos didmiesčiuose normaliam žmogui dabar gyventi jau beveik neįmanoma.

Kodėl aš iki šiol neišvykau gyventi į kitą šalį? Tam buvo ir tebėra įvairių priežasčių. Visų pirma, nežinau, kur galėčiau išvykti. Nenorėčiau vėl būti emigrantu ir imigrantu. Aš esu JAV pilietis ir čia jau daugmaž apsipratęs, o kitur vėl tektų viską pradėti iš naujo.

Europoje nusikalstamumas taip pat lyg ant mielių kyla. Prieš dešimt metų aš dar tikėjau, kad Europoje viskas geriau negu Amerikoje, net planavom persikraustyti. Paskui pagyvenau šiek tiek tai vienur, tai kitur, ir taip nusivyliau, kad tiesiog net staugti norėjosi.

- Lietuvoje ir bet kur kitur Europoje (ar kaip mes vadinam „Eurabijoje“) už tokius pasisakymus kaip mano galima būtų susilaukti daug nemalonumų. Gal net ir pasodintų. Kaip kad anais laikais KGB disidentus sodindavo. Amerikoje dar vis šiek tiek daugiau laisvės. Todėl aš čia ir sėdžiu. Europoje tai turbūt jau seniai sėdėčiau kalėjime.

Manau, kad dar ir pasėdėsiu. Sovietiniame kalėjime pasėdėt neteko, tai turbūt teks kokiame nors „demokratiniame“. Aš, tiesą pasakius, jau seniai susitaikiau su ta mintimi, kad vis tiek, anksčiau ar vėliau, bet kada nors teks atsidurti už savo veiklą kalėjime. Netapau politiniu kaliniu prie komunistų, tai dabar pasodins „demokratai“. Tiktai nežinau, kur tai bus - gal čia Amerikoje, gal kur nors Europoje, o gal netgi ir Lietuvoje, jeigu kada nors į ten gyventi sugrįžčiau...

- Na, į moteris mano požiūris tikrai geras, labai man moterys patinka. Tik ne kokios feministės ar lesbietės.

Dėl žydų. Geriausia būtų pagalvoti apie tai, kodėl būtent jų, žydų, visi visur taip nekenčia? Juk per porą tūkstančių metų jau turėjo suprasti, kad jeigu visi ir visur jų nekenčia, tai reiškia, kad matyti tikrai kažkas juose pačiuose yra blogo. Aš visada būtent tai ir pabrėžiu, kad kinų pasaulyje dabar yra net pusantro milijardo, o žydų – apie penkiolika milijonų, tačiau jeigu man kas nors lieptų išvardyti bent dešimt labai blogų kinų, tai vienintelė pavardė, kur iškart galvon ateitų, būtų tik Mao Zedongas. Jeigu reikėtų išvardint labai blogus žydus, tai tiesiog per kelias minutes ne tik kad dešimt pavardžių užrašyčiau, bet net šimtą ar tūkstantį.

Dėl juodaodžių sunkiau atsakyti. Nieko prieš juos gal ir neturėčiau, jeigu jie gyventų ten, kur jiems gamtos ir buvo skirta gyvent. Žinoma, ne savo noru jie iš Afrikos į Ameriką atkeliavo, juos kaip vergus į čia atvežė.

Juodaodis juodaodžiui nelygus. Yra tarp jų visokių žmonių. Tačiau nepaneigiamas faktas, kad iš visų žmonijos rasių juodoji rasė yra labiausia atsilikusi, galima sakyti, net beveik visai necivilizuota. Ypač tie, kur gyvena savo natūralioje aplinkoje, Afrikoje. Jei tiki visokiais absurdiškais burtais, prievartauja kūdikius, tačiau tai yra jų pačių reikalas ir mums nereikėtų dėl to rūpintis ar tuo labiau kištis. Kol jie gyvena Afrikoje, tai jų elgesys mūsų paprasčiausia neliečia.

Kada jie lygiai taip (ar bent jau labai panašiai) elgiasi ir gyvendami čia Amerikoje, tada jau visai kas kita.

- Kas iš viso yra rasizmas? Mano paaiškinimas būtų toks, kad rasizmas, tinkamai suprastas, yra niekas kitas, kaip tik paprasčiausiai objektyvių, biologinių skirtumų tarp rasių tikrovės pripažinimas.

Tai ir yra būtent rasinis realizmas ar rasializmas ir todėl aš labiau ir esu linkęs naudoti būtent šį terminą (rasializmas), kai noriu apibūdinti savo pažiūras. Rasizmas, tinkamai suprastas, taip pat yra pripažinimas, kad visiškai normalu ir teisinga mėgti savos rasės žmones labiau negu kitų rasių. Tai lygiai taip pat natūralu, normalu ir teisinga, kaip kad suteikti pirmenybę savo šeimai, savo draugams, savo tautai.

- Nepakankamai gerbiama? Tai pernelyg švelniai pasakyta! Tradicinė šeima išvis miršta. Baisiausia, kad Europos tautos apskritai liovėsi atsinaujinusios, todėl europiečių ir apskritai Vakarų šalių gyventojų skaičius dabar staigiai mažėja. Turiu galvoje baltuosius gyventojus. Dabartinė krizė grasina tiesiog sunaikinti baltąją rasę.

Šiandien daugumoje Europos šalių mirtingumas jau gerokai viršija gimstamumą, karstai ten reikalingi kur kas dažniau negu lopšiai.

Kodėl tai vyksta? Kodėl baltos moterys šiandien turi mažiau vaikų negu turėjo jų motinos, arba neturi išvis? Kodėl tiek daug jų remia, motinos Teresės žodžiais tariant, „karą prieš vaikus“? Viena priežasčių, be jokios abejonės, - neomarksizmas, neokomunizmas, Frankfurto mokyklos įtaka, pasireiškianti šiandien daugiausia per radikalųjį feminizmą, pasireiškiantį šeimų griovimu.

- Dar 1950 metais skyrybos buvo tolygios skandalui, „pagrindų supurtymui“, ir siejamos daugiausia su visuomenės atmatomis. Abortas buvo laikomas nusikaltimu, o homoseksualizmas – „meile, nedrįstančia save taip pavadinti“. Šiandien pusė visų santuokų baigiasi skyrybomis, vietoj šeimyninio gyvenimo labiau linkstama kalbėti apie „santykius“, o „meilė“, kuri kažkada „nedrįso savęs taip pavadinti“, dabar griausmingai skelbia apie save iš visų pakampių. Niekur tradicinės moralės žlugimas nėra pastebimas taip aiškiai, kaip požiūryje į homoseksualumą.

Mano giliu įsitikinimu, ir homoseksualumas, ir biseksualumas, ir transseksualumas, lygiai kaip ir pedofilija, nekrofilija, zoofilija, skatofilija ir t.t., visa tai yra ne kažkoks „alternatyvus gyvenimo būdas“, o tiesiog seksualiniai iškrypimai, aiškūs žmogaus nukrypimai nuo biologinės normos.

Man yra tekę matyt tuos gėjų paradus Niujorke ir San Franciske. Tai buvo toks šlykštus vaizdas, tiesiog atvira iškrypimo ir ištvirkimo propaganda. Kai aš pamačiau tokią įžūliai nepadorią jų demonstraciją San Franciske, tikrai buvo vienas vienintelis noras paimti liepsnosvaidį ir paskandint visą tą jų orgiją liepsnose.

- Lietuvos dabartis tikrai nenuteikia optimizmui. Ateitis tuo labiau. Aš nesu linkęs pernelyg akcentuoti ekonominių problemų. Esama daug baisesnių problemų. Lietuva vykdo valstybinę ir tautinę savižudybę. Lietuva ir taip užima pirmą vietą pasaulyje pagal savižudybių skaičių, negana to, valstybės oficiali politika irgi tokia, kad lyg tyčia stengiamasi prarasti kuo daugiau žmonių. Praras lietuvius, o jų vietą paskui, aišku, užims kokį nors iš Afrikos atsikraustę juodaodžiai.

Kai kas sako, kad po poros šimtų metų Lietuvoje jau ir išvis nebebus lietuvių, nė šimto tūkstančių neliks. Lietuvių tauta nebesulauks XXIII amžiaus. Priežastis – visi iki vieno jos atstovai išmirs maždaug iki 2170-ųjų.

- Ne, nedalyvauju ir vargu ar kada dalyvausiu. Nors kad ir kokia Lietuva dabar būtų, vis tiek ji yra ir bus man, poeto Jono Strielkūno žodžiais tariant, „vienintelė laukti žadėjus tėvynė“, kurios, deja, taip, aš negalėjau su savimi ant batų padų pasiimt, bet taip pat negaliu ir pats iš emigracijos į ją realiai sugrįžti. Būtent dėl to, kad daug kas Lietuvoje pasikeitė ir iš tų dabartinių pasikeitimų daug kas man yra visiškai nepriimtina.

Į Lietuvą jau grįžta „seni geri“ sovietiniai laikai. Bus tuoj kaip sovietinėje santvarkoje – pasakysi (ar internete kur nors parašysi), ką nors prieš valdžią ar prieš žydus, tai po valandos į duris pasibels saugumiečiai ir „supakuos“. Sulaukė lietuviai štai tokios „laisvos demokratinės“ Lietuvos. Kuo gi ne Stalino laikai? Na, apskritai lietuvių tauta dabar tiek į mėšlą sumurkdyta, kad jau niekad, manau, ir neatsities.

- Gyvename Oregono valstijoje. Persikraustėme čia iš rytinės pakrantės prieš 16 metų, kai pajutome, kad ten dėl multirasinės ir multikultūrinės įvairovės jau darosi visai neįmanoma gyventi. Nenorėjome, o ir bijojome, kad dukra augtų tokioje aplinkoje. Ilgai ieškojom vietos, kur galėtume ilgesniam laikui apsigyventi. Svarbiausiu pasirinkimo kriterijumi buvo tai, kad būtų kaip galima mažiau aplink tos rasinės, etninės ir multikultūrinės įvairovės. Norėjome, kad būtų daugmaž vien tik balti žmonės.

Esu vedęs, su žmona iš Lietuvos atvykome kartu. Šiemet rudenį švęsime sidabrines vestuves. Dukra gimė Niujorke. Ji po poros mėnesių baigia universitetą ir iškart išvyks gyventi į Lietuvą. Nors gimusi ir užaugusi Amerikoje, o Lietuvoje lankėsi tik keturis kartus, ji visada jautė, kad ne Amerika yra jos tikroji tėvynė.

Dukra planuoja specializuotis šiaurės Europos tautų senovės istorijoje ir norėtų tyrinėti istorinius baltų ryšius su normanais. Svajoja atlikti Lietuvoje archeologinius tyrinėjimus, rašyti knygas.