Galimas daiktas, senasis šachmatininkas tai jaučia visais savo instinktais. Pravartu pastebėti dar tai, kad, nepaisant savo išskirtinių nuopelnų, didžiulio autoriteto, įtakos ir neeilinių žaidėjo sugebėjimų, V.Landsbergis vis tik neturėjo galios stumdyti arba, kitaip tariant, daryti esminės įtakos buvusiems prezidentams pagal savo įnorius. Tačiau galbūt štai ir stojo tas laikas, kai galima sužaisti didingą partiją, išnaudojant (kvazi)karalienės figūrą.
D.Grybauskaitei V.Landsbergio parama yra reikalinga, kaip džiovininkui kalnų oras. Žiū, kai prezidentę palaiko ir užsistoja užgrūdintu antikomunistu vadinamas žmogus, JE komunistinė praeities faktai tarsi ir praranda prasmę arba bent jau ne taip skaudžiai bado akis. Taigi, V.Landsbergis yra kaip tik tas žmogus, kuris, kaip niekas kitas, gali pasitarnauti prezidentės įvaizdžio išskaistinimo reikalui. Regis, tai supranta tiek prezidentė, tiek pusiau mitiniu personažu jau tapęs, bet visada budrus V.Landsbergis. Be to, žinoma, niekas negali uždrausti žmonėms jausti vienas kitam paprasčiausią simpatiją.
Prezidentė neabejotinai suvokia tai, kad V.Landsbergio parama yra didelė sėkmė ir brangintina dovana. Kita vertus, kaip atrodo, paties V.Landsbergio prasikišančio užsiangažavimo neįmanoma paaiškinti vien tik suinteresuotumu išsaugoti partijos pozicijas (parama prezidentei mainais už prezidentės paramą A.Kubiliaus Vyriausybei). Toks įspūdis, kad įprastos politikos fizikos, siekiant pagauti esmę, čia nepakanka, taigi reikia pasiduoti į metafizikos pusę.
Iš tiesų, Vasario 16-osios minėjimo koncerte šie iškilūs asmenys (D.Grybauskaitė ir V.Landsbergis) sėdėjo šalia vienas kito kaip simbolio vertę įgijusi, aureole pasidabinusi valstybės šeima (tėtis ir dukra), kaip poroje susikibusi Lietuvos atmintis ir Lietuvos viltis. Jaudinantis idėjos įvaizdinimas!
Gerbtinas, nepaprastai nusipelnę Lietuvai žmogus yra V.Landsbergis, tačiau, kaip atrodo bent man, vienas iš pagrindinių moderniosios Lietuvos kūrėjų valdžią visad suprato kaip labai konkretų dalyką, kurį galima ne tik pačiupinėti, bet, pavyzdžiui, net įsidėti į kišenę.
Turiu galvoje išties ne tai, ką galbūt paskubėjo pagalvoti skaitytojas; ginkdie, didžiausia bjaurastis būtų net užuomina, kad neva V.Landsbergis galėjo pasinaudoti valstybės ištekliais savo naudai.
Turiu galvoje tai, kad kaip tik V.Landsbergis, kaip niekas kitas, sugeba įtakingus pareigūnus paversti kišeniniais personažais. Žinome graudžią istoriją apie kišeninį prokurorą, taigi nesunku įsivaizduoti, kad, susiklosčius palankoms aplinkybėms jis sugebėtų pasigaminti net kišeninį prezidentą.
Senasis šachmatininkas susirenka išmėtytas figūras ir nueina. Uždanga.
