Kristupas Šepkus savo straipsnyje „Emigravęs nusivylimas“ šiek tiek paliečia emigracijos fenomeną, svarsto, ko Vakarų valstybėse, be geresnio uždarbio, ieško emigrantai iš Rytų Europos, kas juos sieja, kodėl jie nelabai sugeba integruotis ir ieško tokių pat kaip ir jie – emigrantų – draugijos. Tema tokia plati, kad ją verta nagrinėti moksliniuose darbuose, atliekant plačiausius tyrimus.
Nevilties piliečiai – taip pavadinčiau daugumą pastaraisiais metais išvykusių žmonių. Tačiau kokį gyvenimą jie atranda svetur, ir kokios galimybės jiems pagreitintu būdu – kaip jie tikisi – pasiekti ne tik materialinę gerovę, bet ir gyvenimiškąją laimę?
Amerikiečiai atliko tyrimą, atskleidžiantį tris pagrindinius laimės komponentus. Receptas labai paprastas, tačiau, net ir tą receptą mokant, laimė pasiekiama ne visiems.
Tyrime dalyvavo Amerikos ir Pietų Korėjos studentai. Jie, gyvenantys tokiose dviejose skirtingose šalyse, buvo du mėnesius vieni nuo kitų visiškai nepriklausomai tiriami ir turėjo pildyti specialų klausimyną, pajutę momentus, kai jautėsi laimingais. Buvo siekiama nustatyti, kokie faktoriai suteikia laimės.
Ir Amerikoje, ir Pietų Korėjoje buvo gautas visiškai vienodas atsakymas – laimė susideda iš trijų komponentų, kurie nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo to, kokiomis aplinkybėmis toji laimė pajuntama, nei nuo šalies, kultūros, tradicijų, nei nuo ko nors kito.
Šios trys laimės sudedamosios dalys, iš pirmo žvilgsnio, yra labai paprastos – tai: jausmas, kad esi kažkokios visuomeninės struktūros dalis, jausmas, kad kažką sugebi daryti gerai ir jausmas, jog esi laisvas.
Šis amerikiečių tyrimas buvo atliktas jau senokai, o per pastaruosius metus atliktos kitos studijos jį tik patvirtino – minėti trys komponentai yra būtini, kad žmogus jaustųsi laimingas.
Jausmas, kad kažkam priklausai, yra būtinybė jaustis didesnės visuomeninės grupės lygiaverčiu nariu – priklausyti šeimai, organizacijai, tautai. Tai jausmas, kad žmogų supa gerai pažįstami, jį pažįstantys bei suprantantys žmonės, kurie jį vertina, gerbia, juo domisi ir brangina. Tai, trumpai tariant, visuomeninio saugumo jausmas.
Jausmas, kad kažką sugebi, yra supratimas, kad atlieki darbą, kurį moki ir kurį padarai tinkamai. Dirbdamas gerai ir sau skirtą darbą, žmogus patiria malonumą, džiaugsmą ir jaučia, kad jo gyvenimas bėga ne veltui, kad jis atrado save ir duoda naudą.
Laisvės jausmas – tai suvokimas, kad gali laisvai pasirinkti, atsižvelgdamas į savo idealus, vertybes ir norus. Tai suteikia pojūtį, kad esi savarankiškas ir unikalus žmogus, ir kad tau laisvai renkantis niekas tavęs už tai nebaus, bet net įvertins už savitumą.
Gyvendamas įprastą gyvenimą, kiekvienas žmogus nuo mažumės susikuria aplink save mylinčių žmonių būrelį. Tai tėvai, draugai, kaimynai, vėliau – kolegos ar kiti gyvenime sutikti žmonės, kuriems pajunti simpatiją. Tarp jų ir randami artimiausi, brangiausi. Tai vadinamasis sociumas, nuo kurio didžia dalimi priklauso mūsų psichinė gerovė ir net sveikata.
Būdami kartu su tais žmonėmis neabejotinai patiriame laimę. Net jei atsiduriame situacijose, kur mūsų nesupranta, kur turime prisitaikyti prie mums nemalonių ar net priešiškų žmonių, iškart atsigauname grįžę pas mums artimus žmones, pasikalbėję su draugais. Taigi įprastomis sąlygomis pirmąjį laimės komponentą galime turėti visi.
Antrasis laimės komponentas – darbo džiaugsmas. Nuo vaikystės imame ieškoti, svajoti apie savo širdžiai mielą profesiją. Galvojame apie tai, ką mums patinka daryti, ką darydami jaučiamės geriausiai, užsimirštame ir neskaičiuojame valandų. Šis laimės komponentas pasiekiamas, jei žinome, ko norime, ir to tikslo siekiame.
Na ir trečiasis komponentas – pojūtis laisvai rinktis, galimybė gyventi pagal savo vertybes. Gal tai ir sunkiau įgyvendinamas dalykas, nes juk visų gyvenimas kupinas kompromisų. Dažnai negali būti savimi, nes bijai prarasti darbą, neįtikti viršininkui, būti nubaustas. Kankinamės, kai pilnatvės nejaučiame su nemylimu sutuoktiniu, bet vis tiek bijome ką nors keisti. Vis dėlto žmonės paprastai neišsižada savo svajonių, idealų, ir nepaisant sunkumų, stengiasi išsaugoti laisvę.
Visi šie komponentai saugioje ir išsivysčiusioje visuomenėje, ten, kur žmogus gerbiamas, vertinamas ir turi socialines garantijas, yra įmanomi.
Pažvelgus į šiuos laimės komponentus emigracijos sąlygomis, aiškėja, kad emigrantams laimė yra sunkiai pasiekiama, arba pasiekiama tik per ilgą laiką ir įdedant nemažų pastangų. Todėl Lietuvoje kol kas dar tebevyraujanti teorija – išvažiavau į užsienį, reiškia, kad automatiškai esu laimingas, yra neteisinga.
Išvažiavęs į kitą šalį žmogus patenka į socialinę tuštumą. Jis praranda artimus žmones, draugus, turi viską susikurti iš naujo. Dažnai – nemokėdamas užsienio kalbos, bendraudamas su kitais tokiais pat imigrantais laužyta svetima kalba, nesugebėdamas išreikšti savo minčių, nesuvokdamas naujos visuomenės įstatymų, taisyklių, nerašytų kodų. Užsienyje daugeliui nėra kito socialinio gyvenimo, išskyrus darbą ir atsitiktinius santykius. Guodžiamasi gaunamais pinigais ir kelionėmis į Lietuvą.
Imigrantą persekioja jausmas, kad jis niekam neįdomus, nereikalingas, niekam nerūpi, ir kad iš viso nėra skirtumo – yra jis, ar jo nėra. Karštligiškai palaikomas ryšys su tėvyne. Rašomi laiškai, skambinama telefonu gimtinėje likusiems artimiesiems, kurių ilgimasi. Gyvenama su kančia.
Tačiau pamažu, ypač ilgiau svetur pagyvenus, ryšiai, jei ir nenutrūksta, tai susilpnėja – juk negali artimo, labai brangaus žmogaus dažniau pamatyti, išgirsti. Šiais laikais tai kompensuojama internetu. Žinau, kad penktadienio vakarą daugelis su vyno buteliu įsitaiso prie kompiuterio – skype’o ir web kameros pagalba bendrauja su tokiu pat draugu, gyvenančiu kitoje šalyje. Bet tai yra tokie bendravimo protezai, kurie tikro bendravimo džiaugsmo atstoti negali.
Atvykėlis puldinėja prie vietinių gyventojų, siekdamas rasti draugų. Pati praėjusi šį etapą supratau, kaip keistai norvegams atrodė mūsų nepasotinamas troškimas bendrauti, ir kodėl jie šitaip mūsų kratėsi. Dabar įsivaizduoju, kiek man pačiai būtų įdomus uzbekas ar mongolas, atvykėlis į Vilnių, bendraujantis laužyta anglų ar rusų kalba ir kiek turėčiau kantrybės su juo bendrauti, jei diena būtų pripildyta man mielų kitų žmonių – savųjų.
Todėl suprantu norvegus, nepuolančius nei į pažintis, nei ypač į draugystes su atvykėliais. Mano draugai norvegai ėmė rastis po 5-10 metų, kai jau gerai kalbėjau norvegiškai, tačiau vis tiek reikėjo įdėti pastangų, norint su jais bendrauti. Kiekvienas kontaktas su jais yra vos ne darbas – susiskambini, skiri laiką po savaitės, dviejų, mėnesio, įsirašai į knygelę-kalendorių. Man didelio džiaugsmo toks bendravimas nekelia, bet prisitaikau prie norvegiškų taisyklių.
Štai, einu gatve Vilniuje – mieste, kuriame gimiau. Viskas man įdomu, ant kiekvieno kampo – prisiminimai iš vaikystės, jaunystės. Žiūriu – eina klasiokas, kurio nemačiau kelerius metus. Sustojame, kalbamės. Viskas įdomu. Kaip jis, kaip kiti mūsiškiai? Einame išgerti kavos. Plepame dvi valandas. Paskui nusprendžiame kartu papietauti. Sutinkame kitų pažįstamų iš jaunystės. Mūsų jau keli, nueiname išgerti alaus – niekaip negalime išsiskirti. Ir susitariame kartu praleisti savaitgalį. Širdyje džiaugsmas, kurio užteks kelioms dienoms.
Aš Osle. Einu gatve. Jau pripratau prie minties, kad gatvėje nesutiksiu jokių pažįstamų. O jei ir sutiksiu, tai pasakysime vienas kitam „hei“ ir geriausiu atveju persimesime keliasi tuščiais žodžiais. Nes jei žmogus eina gatve, tai jis turi kažkokį tikslą, ir jo tikrai nekeis, nors ir sutiko tave. Galbūt tas jo tikslas – eiti namo ir ten žiūrėti televizorių. Tačiau prisipažinti, kad neturi ką veikti, ir tavo užrašų knygelė-kalendorius tuščia, tolygu prisipažinti, kad esi nevykėlis ir niekam nereikalingas. O tai – baisi gėda, geriau jau apsimesti skubančiu ir sėdėti namie vienam nieko neveikiant. Jokio spontaniškumo, jokio išmušimo iš vėžių ir klaiki nuobodybė. O širdyje – nuolatinis kartėlis.
Užsienyje žmogus paprastai patenka iš savo turėto socialinio sluoksnio į daug žemesnį. Turintys aukštąjį išsilavinimą dažnai dirba atsitiktinius, nekvalifikuotus darbus, apsupti kolegų iš kitų pasaulio šalių, su kuriais negali rasti bendros kalbos arba vietinių iš kito, dažnai žemesnio, socialinio ir intelektualinio sluoksnio, nei imigrantas. Vietiniai dažnai imigrantą paslapčia, o kartais ir atvirai niekina bei žemina, apkalba, nes tas prastai kalba jų kalba, nemoka bendravimo ir kitokių nerašytų taisyklių. Karjerą imigrantui padaryti sunku, nes yra arba vyresnis, ir jau per vėlu mokytis kalbos, arba tiesiog neužtenka laiko bei užsispyrimo.
Kalbėjausi su mokytojais, muzikantais, užsienyje priverstais dirbti dažytojais, sandėlio darbininkais, statybininkais.
Visi ilgėjosi intelektualių pokalbių gimtąja kalba, jautė nepasitenkinimą bendraudami su intelektu jiems neprilygstančiais kolegomis, kuriems jie buvo tik uždarbiautojai iš buvusių sovietų. Visi jautėsi atstumti, žeminami, išgyveno depresijas. Labai dažnai profesine prasme emigrantas – bent jau pradžioje - priverstas rinktis darbą, kuris jam ne tik neįdomus, bet ir atgrasus. Pasitenkinimo, kurį suteikia suvokimas, kad dirbi savo darbą, esi geras specialistas, toks darbas duoti negali. Ir reikia didelių pastangų gauti darbą pagal savo profesiją, todėl pasiekusių nėra labai daug. Net ir tuomet visiškas pasitenkinimas ateina ne visada.
Kalbėjausi su psichologu, kuris, dirbdamas Norvegijoje pagal savo specialybę, prasitarė, kad didžiausia psichologinė pagalba reikalinga jam pačiam. Jis patirdavo didžiulį stresą, kai reikėdavo bendrauti su pacientu, kurio jis nelabai suprasdavo, nes norvegai kalba dialektais, kuriuos suprasti prireikia 3 ar net 5 metų, ir dažnai savo darbo su pacientais valandas baigdavo su iš streso permirkusiais nuo prakaito marškiniais. Jis, beje, dabar jau gyvena Lietuvoje.
Taigi negalime rinktis draugų, negalime rinktis darbo – ar belieka kokia nors kita pasirinkimo laisvė?
Pirmaisiais gyvenimo užsienyje metais viską užgožia džiaugsmas, kad gali uždirbti, išgyventi ir dar lieka pinigų. Vėliau pamažu ateina supratimas, kad tikro gyvenimo nėra, tačiau svečioje, bet svetimoje šalyje laiko sutvarkyta buitis, nenoras ką nors keisti, vaikai, kurie integravosi į naują visuomenę. Laisvės rinktis nebelieka.
Belieka blaškymasis. Daugelis žmonių užsienyje, nors ir pasiekia materialinės gerovės, tačiau nėra visiškai laimingi ir tiesiog gyvena ateities viltimis – gal kada nors bus geriau. Ne tik kitiems, bet ir sau šio jausmo nenori pripažinti.
Ieškoma atsitiktinių pažinčių su žmonėmis, kuriems nesi įdomus nei tu, nei jie tau įdomūs, atsitiktinių užsiėmimų, hobių, stojama į draugijas ir organizacijas, nusiviliant ir vėl bandant, žūtbūt stengiantis nepasiduoti ir surasti būdą, kaip jaustis gerai. Kai kurie keliauja, perka brangius daiktus, ima domėtis religija, daug sportuoti.
Žmogui būdinga nepasiduoti, jis bet kokia kaina siekia laimės pojūčio ir kompensuoja jį kokiais nors surogatais, dažnai vistiek nepasiekdamas tikslo.
Kažkodėl peršasi metafora, kad emigranto gyvenimas yra tarsi tam tikras protezas – naujas, gražus pažiūrėti. Su juo gali vaikščioti, bet norint sušokti smagų gyvenimo valsą prireiks kur kas daugiau pastangų.
