Videonaujienose žiūrėkite reportažą apie Draučius.
Lygiai prieš dešimt metų – 1998 metų vasario 15-ąją – buvo išžudytas kone visas penkių sodybų Draučių kaimas. Atrodė, kad jis niekada neatgis. Tačiau keliose sodybose vėl varstomos durys, girgžda grindys, tarška indai, amsi šunys. Namų šeimininkai nieku gyvu nesutiktų, kad nedidelis, vos 4-5 hektarų ploto, kaimas – miręs.
Prie pirmosios sodybos stovi keturi automobiliai. Iš už jų išnyra vyras, atsmaukta kepure, dantyse smilkstančia cigarete. Iš pažiūros jam duotum ne daugiau kaip trisdešimt metų. Prisistatęs supranti tik patvirtinęs jo įtarimus – į kaimą, kaip kiekvieną vasarį, vėl užklydo nežinia ko – tragiškų likimų ar tariamų vaiduoklių – ieškantys žurnalistai.
Nuo jų pavargę kaimo gyventojai žurnalistams parenka ne visai švelnių epitetų. Ir nebijo jų išrėžti tiesiai į akis: „Visokie „dalbajobai“ atvažiuoja vaiduoklių ieškoti, prisigalvoja nesąmonių“. Įtikinėjimai, kad nesame „vaiduoklių medžiotojai“, nepadeda: „Eikite pas tėvą. Jei sutiks, tegul jis ir kalbasi“.
Tėvą randame už namo esančiame ankštame garaže. Susirietęs tepaluotomis rankomis rakinėja variklį. Net pasilabinus į mus nežiūri, pasitaiso akinius ir toliau įninka į darbą.
„Ką čia pasakoti? Kiek jau kartų čia buvo tie žurnalistai. Niekada tiesos neparašo. Va, viena programa čia „vaizdelius“ filmavo. „Dalbajobai“, visiškai išsigalvojo. „Fuflo“ kažkoks. Pas mus net tokio namo nėra, kur jie filmavo“, - pykčio nelaiko vyras. „Vaizdeliais“ jis vadina vaiduoklius.
Kaime gyvos kelios trobos
Kai pagaliau atsilenkia ir žvilgteli, atpažįstu: tai pirmasis naujakurys Draučiuose po žudynių. Į kaimą Josifas Denis kartu su žmona Nadežda Rybakova ir penkiais vaikais atsikraustė metai po tragedijos. Tuomet įsigijo išžudytos Vrubliauskų šeimos sodybą. Kurti naują gyvenimą ėmėsi atvykęs iš Vilniaus, kur po 25 metų tarnybos vidaus reikalų sistemoje dar darbingo amžiaus buvo išleistas į pensiją.
Bet prisiminti pirmųjų metų Draučiuose jis nelinkęs, niekaip neatlyžta pyktis dėl „vaizdelių“ žurnalistų, todėl nesileidžia į kalbas: „Tai gal tegu dar į Aleksandriją nuvažiuoja, ką? Nieko nepasakosiu. Duokite man tiesioginį eterį, tuomet išsakysiu, ką galvoju“. Už nugaros stovintis jo sūnus pusbalsiu kartoja, kad žurnalistų vizitai jau labai įgriso. Paklaustas, kaip sekasi gyventi dabar, tėvas tik burnoja. Ir vėl – tik dėl tų pačių „vaiduoklių medžiotojų“.
Išsiliejęs J.Denis nusišypso ir glostydamas barzdą paaiškina, kad tiek darbo, jog net nėra kada šerių nusiskusti: „Susitvarkysiu šitą, - mosteli ranka į variklį. – Bent keletą kilometrų nuvažiuosiu. Juk ne milijonierius, naujos nenusipirksiu“.
Pagaliau pora žodžių taria ir apie kaimynus. Šalia gyvena Draučių žudiko Leonardo Zavistonovičiaus brolis: „Visai šaunus vyras“. O toliau – kaimo pabaigoje - pastatyta nauja troba, jos viduje dar vyksta remonto darbai. Namo savininkas, pasak J.Denio, „iš profesijos – menininkas“.
Tačiau nė vieno kaimyno aptikti nepavyko, visi išvykę savo reikalais.
Šaudė į beginklius žmones
Bet prieš dešimt metų vasario 15-osios pavakarę savo namuose buvo visi Draučių gyventojai.
Tik keturi vyrai - Mindaugas Kalibatas su sūnumis Viliumi ir Tadu bei uošviu Antanu Raudeliūnu – buvo išėję į mišką rinkti išvartų. Salininkų miestelyje gyvenanti Kalibatų šeima pas Dalios Kalibatienės tėvus Raudeliūnus į Draučių kaimą važiuodavo beveik kiekvieną savaitgalį.
Tragedija prasidėjo apie 16 valandą ir tęsėsi daugiau kaip pusvalandį. 58 metų ūkininkas Leonardas Zavistonovičius ėjo iš vienos sodybos į kitą ir savo legaliai turėtais ginklais – medžiokliniu šautuvu IŽ-12 ir čekišku karabinu ZKK-601 – šaudė į beginklius žmones.
L.Zavistonovičius nušovė atokiausioje Draučių sodyboje gyvenusius Joną Bareiką (g. 1958 m.), keleriais metais vyresnę jo draugę Marytę Rutkauskienę, kurie prieš ketverius metus buvo persikėlę iš kito Širvintų rajono kaimo į Draučius. Vyras buvo nušautas lovoje, o moteris tuo momentu rišo šluotą.
Žudikas nušovė ir vienišą ūkininką Leoną Garbutavičių (g. 1942 m.). Atėjęs į Vrubliauskų sodybą, L.Zavistonovičius nušovė šeimininkės sūnų Vytautą Vrubliauską (g. 1960 m.) ir sužeidė šeimininkę Jadvygą Vrubliauskienę (g. 1922 m.) bei į svečius atvažiavusią jos dukterį Zofiją Vrubliauskaitę (g. 1956 m.), dirbusią Širvintų rajono mokesčių inspekcijoje. Po operacijos Z.Vrubliauskaitė mirė Širvintų ligoninėje. J.Vrubliauskienė dėl savo gyvybės kovojo dar savaitę, bet šią nelygią kovą pralaimėjo.
Atėjęs į Raudeliūnų sodybą L.Zavistonovičius kamaroje nušovė ten ūkio darbus dirbusias moteris – šeimininkę Vandą Raudeliūnienę (g. 1932 m.) ir jos dukterį Dalią Kalibatienę (g. 1950 m.), gyvenusią Vilniaus priemiestyje Salininkuose. D.Kalibatienė dirbo Krašto apsaugos ministerijoje.
Nesuprato, už ką muša
Iššaudęs visus kaime buvusius žmones, žudikas pasislėpė pasaloje prie artimiausio kaimyno A.Raudeliūno namo ir laukė dar keturių iš miško grįžtančių žmonių. L.Zavistonovičius įsitaisė už akmenų krūvos. Vėliau toje vietoje buvo rastas senas čiužinys – žudikas, matyt, nenorėjo gulėti ant šlapios žemės.
Miške buvę vyrai, išgirdę šūvius, iš pradžių pamanė, kad šaudo brakonieriai, bet galiausiai nusprendė grįžti.
„Šūviai aidėjo lyg iš po žemių, atrodė, kad šaudo visai čia pat. Už akmenų pastebėjau pasislėpusį žmogų. Jis taikėsi į mus. Pradėjau rėkti: „Ką tu darai!“ Aš gi atpažinau jį – mūsų kaimyną L.Zavistonovičių. Tačiau jis žvelgė į mus paklaikusiomis akimis, tuomet mes dar nežinojome, kad jis, iššaudęs visą kaimą, laukia mūsų“, - tuomet „Lietuvos rytui“ pasakojo M.Kalibata.
Į grįžtančius vyrus žudikas šaudė daug kartų, nors jie jam įvairiomis kalbomis šaukė, kad jis liautųsi.
„Sūnus Vilius pasislėpė už medžio, o L.Zavistonovičius, ginkluotas dviem šautuvais, pradėjo eiti jo link. Sūnus slapstėsi už medžio, kad jis nepataikytų. Aš puoliau į priekį. Staiga pajutau skausmą krūtinėje ir nugriuvau ant žemės“, - sakė M.Kalibatas.
L.Zavistonovičius taikė M.Kalibatui į širdį. Tačiau vyriškis spėjo pasisukti, todėl liko gyvas. Kulka krūtinės šone jam išplėšė gabalą mėsos: „Pargriuvęs pradėjau rėkti Viliui, kad ir jis kristų ant žemės. Tuo metu aš jau buvau priekyje sūnaus. Vilius nubėgo slėptis už manęs, už kito medžio. Vėl pasigirdo šūvis, žiūriu – ir Vilius krinta“.
17 metų sūnus Vilius buvo Vilniaus A.Vienuolio vidurinės mokyklos vienuoliktokas. Jis mirė pakeliui į ligoninę.
Po to šūviai baigėsi. M.Kalibatas sakė nežinąs, ar užpuolikui užsikirto šautuvas, ar baigėsi šoviniai. Sužeistas tėvas pakilo nuo žemės ir puolė užpuoliką. M.Kalibatas stvėrė už L.Zavistonovičiaus šautuvų. Užpuolikas bandė išsivaduoti. Tuo metu pribėgo M.Kalibato sūnus Tadas. Jis ėmė rėkti ant L.Zavistonovičiaus, kelis kartus smogė užpuolikui į veidą. Po smūgio į tarpkojį L.Zavistonovičius paleido šautuvus ir ėmė rusiškai rėkti: „Kodėl jūs mane mušat?“.
„Aš jam jau nieko nebesakiau. Rankose turėjome iš jo atimtus šautuvus: aš – vieną, sūnus Tadas – kitą. Ir trenkėm jam šautuvų buožėm, nes neturėjom, ką daryti“, - pasakojo M.Kalibatas.
Motina nesuprato, kur dingo sūnus
Uošvis, užgriuvęs kūnu, prispaudė užpuoliką. Draučių kaime telefono nėra, todėl M.Kalibatas sūnų pats nuvežė į ligoninę. Vėliau apie įvykį pranešė ir policijai. Pareigūnai palyginti greitai atvažiavo į Draučių kaimą ir išsivežė L.Zavistonovičių.
Ligoninėje medikai bandė padėti ir jam. Pasak gydytojų, jis buvo labai smarkiai sumuštas. Labiausiai buvo sužalota jo galva. Medikai bandė reanimuoti L.Zavistonovičių, tačiau 3 valandą 50 minučių sustojo jo širdis. Jo mirties priežastis – sumušimas.
Be atvykusiojo M.Kalibato ir jo sūnaus Tado, gyvi liko tik du šio penkių sodybų kaimo gyventojai – Antanas Raudeliūnas ir žudiko motina Juzefa Zavistonovič (g. 1916 m.). Ji dar ilgai negalėjo suprasti, kodėl namo negrįžta jos sūnus, ir kur dingo kiti kaimo gyventojai. Gyva likusi moteris teigė negirdėjusi jokių šūvių, o kur jos vyresnysis sūnus, ji teigė nežinanti. „Vakar vakare Lionia kaip išėjo, tai šiandien negrįžo. Kur jis galėtų būti?“, - tuomet klausė žudiko motina.
Tragediją primena koplytstulpis
Po visą Lietuvą sukrėtusios tragedijos iškilo daugybę klausimų, svarbiausias – kodėl žudė?
Atlikus pomirtinę ekspertizę pripažinta, kad 25 metus medžiotoju buvęs L.Zavistonovičius buvo psichiškai nesveikas. Tų pačių metų gegužę baudžiamoji byla nutraukta, nes vyras pripažintas nepakaltinamas. Iš pomirtinės ekspertizės paaiškėjo, kad žudiko elgesį lėmė lėtinė progresuojanti psichikos liga – organinis kliedesinis sutrikimas, panašus į šizofreniją.
Vėliau pasirodė vis daugiau detalių iš L.Zavistonovičiaus gyvenimo. Apie jo keistą ir neprognozuojamą charakterį pasakojo artimieji.
Netilo pyktis, kaip psichiškai nesveikam žmogui buvo teisėtai išduotas šaunamasis ginklas. Net paaiškėjo, kad L.Zavistonovičius ne kartą buvo gydomas psichiatrijos ligoninėse.
Po šios tragedijos buvo sugriežtinta ginklų išdavimo tvarka. Vyriausybė skyrė pinigų nutiesti naujiems keliams iki atokiai esančio kaimo.
Prie įvažiavimo į Draučių kaimą pastatytas širvintiškio J.Girdziuškos išdrožtas ąžuolinis koplytstulpis. Prie šio tragedijos aukoms atminti skirto koplytstulpio sustojusius žurnalistus smalsiai, o gal net piktai nužiūri naujakuriai.
