Kadenciją baigęs prezidentas, ekspremjeras Algirdas Brazauskas 75-ąjį jubiliejų papuošė nauju savo opusu “Ir tuomet dirbome Lietuvai”, kuriuo be užuolankų siekia visiems įrodyti, jog būdamas aukštas kompartijos pareigūnas dirbo ne sovietų okupantams, o Lietuvai.

Lrytas.lt skaitytojams - A.Brazausko minčių perlai iš 3000 egzempliorių tiražu išleistos knygos.

* * *

Apie kalbą

Prasidėjus Atgimimui, kuriam postūmį suteikė Michailo Gorbačiovo paskelbta perestroika (liet. “pertvarka”), ir atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę į mūsų kalbą ėmė sparčiai plūsti tarptautiniai žodžiai. Okupacijos metais lietuviškojo žodžio grynumą puoselėję kalbininkai turėjo stoti į kovą su politikais ir laisvosios rinkos ekonomikos kūrėjais, karo ir meno žmonėmis, su pasimėgavimu savo kalbas ir straipsnius marginusiais iki tol plačiajai visuomenei negirdėtomis sąvokomis. Daugiausia jų atkeliavo iš anglų kalbos žodynų ir žinynų. Mums atsivėrę Vakarai buvo patrauklūs ir paslaptingi viskuo, taip pat ir menedžeriais, sponsoriais, reketu, auditu, instaliacijomis, rokeriais, perfomansais, shitais, fuckais, wowais (5 p.)

Apie darbą okupantui

Absoliuti vadinamųjų kolaborantų dauguma nematė reikalo atgailauti. Okupacijos metais jie dirbo Lietuvai būtiną ir naudingą darbą (...) XX a. antrosios pusės negandų metais mūsų šalis toli gražu nebuvo užsikonservavusi, žmonių išsilavinimu ir jų profesiniais gebėjimais, mokslo raida pernelyg neatsiliko nuo laisvų Europos tautų (...). Visa tai buvo pasiekta iš esmės teisėtomis priemonėmis, naudojantis okupacinės valdžios sukurtomis struktūromis ir materialinių išteklių planavimo tvarka.” (7 p.)

Nori ar nenori, teko kolaboruoti. Tai jokia naujovė, taip elgiasi visos į ilgametę priespaudą patekusios tautos.” (8 p.)

Šiandien viską žinome apie komunistinio totalitarizmo esmę ir jo pasekmes: vykdytą genocidą, visuotinę piliečių veiksmų ir minčių kontrolę, kitaminčių persekiojimą, “socialistinių tautų susiliejimo” politiką. Žinome apie lietuvių tautos patirtas kančias, materialinius ir dvasinius nuostolius. Esame laimingi, kad visa tai praeityje, ir tikime, kad nebepasikartos. Tačiau būtų neišmintinga ir atrodytų kaip išvirkštinis bolševizmas, jeigu mes vardan pigios politinės konjunktūros nubrauktume ir visa, kas iš tais metais sukurtų dalykų turi išliekamąją vertę, kuo šiandien naudojamės. (8 p.)

Kas didesnis patriotas: ar tas, kuris okupacijos sąlygomis kelis dešimtmečius stiprino kaimo ūkį, ar tas, kuris per porą nepriklausomybės metų pavertė jį griuvėsiais, žemdirbius paliko likimo valiai?” ( 10 p.)

Apie sporto pergales

Pamenu, kai diktorius visam stadionui pranešė, kad moksleivis Brazauskas iš Kaišiadorių pasiekė pirmąjį spartakiados rekordą, maloni banga užliejo krūtinę: smagu laimėti, smagu pirmauti. (16 p.)

Apie energetiką

Energetika yra viso materialiojo gyvenimo pamatas. Tarybiniais metais čia buvo atliktas – nebijau šių žodžių – milžiniškas darbas. Žibalinės lempos laikus per gerą dešimtmetį pakeitė elektros epocha. Tačiau vartydamas tų metų spaudą apie kai kurių melžėjų primelžtą pieną ar traktorininkų suartus dirvos hektarus randu kur kas daugiau informacijos negu apie visos Lietuvos elektrifikavimą.

Žmogaus prigimtis tokia, kad jį pirmiausia domina galutinis, ypač vartojimo, produktas, sakykim, baldas, drabužis, šokoladinis saldainis, o ne gamyklos cechai ar elektra, dėl kurių tas produktas atsiranda. Štai kodėl laikau savo pareiga papasakoti apie didelį dabar jau užmirštų arba beveik užmirštų žmonių darbą, kurio vaisiais šiandien daug nesusimąstydami naudojamės. (41 – 42 p.)

Apie darbą

Į objektus ne toliau kaip už šimto kilometrų važiuodavau motociklu. Nugyvenau net dvi vadinamąsias “emkes” – motociklus M-106 su lopšiu.

Ir vėjo perpučiamame automobilyje, ir ant motociklo darganotu oru ar žiemą būdavo šalta, vėjas nugairindavo veidą, sugrubdavo rankos. Paprastai mūvėdavau šiltesnes kelnes, vilkėdavau šimtasiūlę, ant galvos – kepurė ir apsaugos šalmas. Kartais namo parsigauti pavykdavo tik savaitgaliais, tada pasikeisdavau baltinius, išsimaudydavau. Pirmadienį dar nakčia – vėl į darbą.

Pagrindinis, niekada nenutrūkstantis mūsų darbas buvo aukštos įtampos linijų statyba. (44 p.)

“Otelas ir Dezdemona”

(Skyriuje, skirtame elektrinių statytojui Jonui Velaniškiui, A.Brazauskas taip aprašo “elektrinių statytojo” pažintį su būsima žmona): “Asmeninį Jono gyvenimą pakeitė svarbus įvykis, kuris pagerino ir jo buitį, sustabdė beatodairišką sveikatos alinimą.

1954 m sausį parvykęs atostogų į Kauną, apsigyveno pas brolį Povilą. Kartą brolienę aplankė jos draugė. Pakviestas susipažinti, nenoriai nulipo laiptais, bet, pamatęs jau išeinančią juodbruvę merginą, suskato ją lydėti. Lydėjimą pratęsė pasimatymas, pasimatymas virto karšta meile. Kaip Otelas Dezdemoną sužavėjo patirtomis kančiomis, taip Jonas studentę Liudą – savo juodu darbu ir vargana buitimi Rusijos tolybėse. Atostogoms baigiantis juodu susituokė ir prie Volgos grįžo jau dviese.” (67 p.)

Apie statybas

Gyvenime visa ko pradžia yra statyba: gyvenamojo būsto, gamyklų, kelių, tunelių, tiltų, užtvankų ir šachtų. Ji duoda “gyvenimo kelialapius” energetikai, pramonei, infrastruktūrai, paslaugoms, sportui, menui. Pati statyba taip pat yra menas, nors architektūra į septynių antikos mūzų olimpą nepateko. (84 p.)

Apie kyšius

Kiekviename darbe tenka susipažinti su reikalingais žmonėmis, po kurio laiko atsiranda asmeninės simpatijos, atsiskleidžia bendri požiūriai. Galiu paminėti daugybę atvejų, kai ne tik mes, vykdami į “centrą”, ką nors nusiveždavome, bet ir iš ten atvykę žmonės įteikdavo kokią nors rusišką “naujovę” – arba ypatingos vodkos buteliuką, arba retesnį kaklaraitšį, arba Tolimųjų Rytų raudonosios žuvies konservų dėžutę, o gal net retenybę – “Mallboro” cigarečių bloką. (87 p.)

Apie pažangius kolchozus

Kolūkinė sistema buvo socialistinės totalitarinės sistemos produktas, tačiau didelių ūkių vystymas, kooperacija nebuvo bolševikų išradimas. Šių vertybių pranašumas prieš mažą ūkį yra seniai įrodytas. Esama įvairiausių kooperacijos formų, visos jos paremtos žmonių savanoriškumu, didesniu ar mažesniu kilnojamojo ir nekilnojamojo turto kooperavimu. (110 p.)

Apie aštrius ašmenis

Vieną lapkritį smarkiai pakilo Dabikinės upelio vanduo, jis grasino užlieti klinčių karjerus, kuriuose stovėjo technika. Buvo savaitgalis, darbininkai išsivaikščioję. Kovoti su stichija nuoširdžiai ėmėsi kaliniai, kai kurie netgi aukojo šimtasiūles – pripildę jas žemių, statė pylimą. Su potvyniu buvo susidorota, tačiau žmonės kiaurai peršlapo, suprakaitavo. Supratingas Akmenės gydytojas Veisas tarė: vieną pavojų įveikėme, bet gresia kitas – pradės sirgti kaliniai. Vaistų tokiam kiekiui ligonių nėra, tad pagelbėti gali tik alkoholis. Kur jo gauti? Prisiminė, kad netoliese, Kivyliuose, yra spirito varykla. V.Staponavičius su vyrais nuvažiavo ten ir ėmė direktorių maldauti parduoti spirito. Tas dievagojosi neturįs teisės niekam parduoti, dėl to išlėksiąs iš darbo, o gal ir būsiąs teisiamas. Tada vyrai susimerkė, direktorių paguldė ant ilgo suolo, pririšo virve ir iš sandėlio pasiėmė tiek spirito, kiek reikėjo. Prie lagerio buvo sukurtas laužas, visi be jokios užkandos gavo išgerti, ir ligų buvo išvengta. O nuvargusį Vladą (V.Staponavičių – red. past.) labai anksti rytą prikėlė rajono saugumo įgaliotinis Safonovas ir iš karto nuvežė jį į Vilnių, į LKP Centro Komitetą. A.Sniečkus buvo įniršęs:

- Tave į Akmenę nusiuntėme kaip gabų žmogų dirbti, o tu užsiiminėji banditizmu, plėšikavimu. Tribunolo užsigeidei?

V.Staponavičius, po kovos su potvyniu dar dorai nenusiprausęs, emocijų taip pat netaupė: kas svarbiau, ar išgelbėtas karjeras, žmonių sveikata, ar keli litrai spirito ir kvaila tvarka? Čia įsiterpė tuometis LKP CK Pramonės skyriaus vedėjas:

- O gal tas jaunuolis ir teisingai pasielgė?

Sekretorius tik metė frazę: “Žinokitės”, ir išbėgo. Štai kokiais aštriais ašmenimis tekdavo vaikščioti. (124 p.)

Apie sovietinį planavimą

Šiandien galime Plano komitetą kritikuoti, kaip ir visą tarybinį socializmą, tačiau pagal buvusią tvarką jis atliko milžinišką darbą. Čia triūsė daug patyrusių ir talentingų specialistų, kurie, deja, dingo anonimiškumo jūroje, ir niekas jiems net bendro paminklinio akmens nepastatys.

Tačiau ir laisvoji rinka neatmeta strateginio planavimo būtinybės. Tokia filosofija vadovaujasi labiausiai patyrusios ir pačios galingiausios pasaulio šalys. Gal tokią būtinybę kada nors suvoks ir Lietuva.

Visa, kas okupacijos metais buvo pastatyta, įrengta, pirmiausia yra Plano komiteto darbuotojų proto ir jausmų, atkaklumo, išradingumo, jų ilgų ir sekinančių komandiruočių į Maskvą derinti investicijų ir materialinių išteklių rezultatas. (161 p.)

Apie išvykas pas draugus Maskvoje

Kai kas gali įsivaizduoti, kad tie Maskvoje praleisti mėnesiai planuotojams buvo pusiau poilsis, pažintis su Rusijos sostinės teatrais, muziejais. Nieko panašaus – tai buvo tikra kankynė, ypač vasarą, kai įkaisdavo Maskvos šaligatvių asfaltas, kai pėsčiomis reikėdavo nukulniuoti ne vieną kilometrą.

Vakare grįžus iš varginančio darbo TSRS valstybiniame plano komitete apie poilsį nebuvo kada ir svajoti – reikėdavo per naktį, dažnai iki ketvirtos valandos ryto, atlikti paskaičiavimus, kad devintą valandą vėl būtume atitinkamą gamybos sritį globojančio darbuotojo kabinete. Kad miegas neimtų, kai kurie vyrai prisileisdavo pilnus dubenis šalto vandens ir juose mirkydavo kojas, kad nuvytų miegą. Iki vidurnakčio šalia esančiame atstovybės konsultantų kambaryje neretai budėdavome ir A.Drobnys, ir aš, kartu tikrindavome, patardavome. (167 – 168 p.)