– Gautier, pirmą kartą Lietuvoje lankėtės 2017-ais metais. Ar dar pamenate, kokį įspūdį Jums tuomet paliko Vilnius?
– Žinoma, kad pamenu! Prisimenu labai gražų ir žavingą miestą, kuriame, deja, turėjau labai mažai laiko. Buvo labai liūdna, kad tuomet negalėjau daugiau pasivaikščioti po Vilnių. Todėl labai laukiu, kada galėsiu sugrįžti čia vėl, sausio pabaigoje, ir groti kartu su orkestru. Tikiuosi, kad turėsiu šiek tiek daugiau laiko atrasti Jūsų nuostabų miestą.
– LVSO koncertų salėje pasirinkote atlikti E. Elgaro Koncertą violončelei. Gal galite kiek plačiau papasakoti apie šį kūrinį mūsų skaitytojams?
– E. Elgaro Koncertas violončelei – labai svarbus violončelės repertuaro kūrinys. Šį kūrinį atradau dar būdamas labai jaunas, klausydamasis didžiosios Jacqueline du Pré įrašo – iki šiol šis koncertas man yra susijęs su ja ir jos grojimu. Pamenu, kai pirmą kartą išgirdau jos įrašytą E. Elgaro Koncertą violončelei, mano akys buvo pilnos ašaros. Nerandu tinkamo žodžio tai išreikšti Tiesiog buvau užvaldytas emocijų. Šis kūrinys visada buvo labai brangus mano širdžiai. Praėjusių metų pabaigoje jį įrašiau su Londono simfoniniu orkestru, diriguojamu Antonio Pappano. Tai – labai emocionalus kūrinys. Be galo džiaugiuosi ir nekantrauju atlikti jį Vilniuje.
– Spaudoje esate pasakojęs, kad Jūsų tėvai nėra muzikantai, tačiau visi trys vaikai – Jūs, Jūsų vyresnė sesuo ir brolis grojate instrumentais. Ar niekada nekilo abejonių, kad muzika, violončelė yra Jūsų pašaukimas?
– Taip, mano tėvai nėra muzikantai. Istorija tokia, kad iš pradžių pianinu pradėjo groti mano sesuo, kuri už mane vyresnė dešimt metų. Kiek vėliau smuiku ėmė groti mano penkeriais metais vyresnis brolis. Taip mano tėvai tapo dideliais muzikos mylėtojais (šypsosi). Kai aš gimiau, namuose visada skambėjo muzika – sesuo ir brolis repetuodavo, tėvai klausydavosi įrašų, vesdavosi mus į koncertus... Muzika iš tiesų yra mano gimtoji kalba.
Pirmąją violončelę gavau, kai man buvo ketveri su puse. Visiškai ją įsimylėjau, tikriausiai net anksčiau nei pačią muziką. Būdamas vaikas net neįsivaizdavau, kiek daug vėliau man tai reikš. Niekada nekėliau sau klausimo, ar noriu būti profesionalu. Tai net nebuvo klausimas – tiesiog žinojau, kad violončelė visada bus mano gyvenimo dalis. Pasakyčiau dar daugiau – mano kūno dalis. Tai tikrai nepaprastai stiprus ir tvirtas ryšys. Nebuvo taip, kad vieną dieną nubusčiau galvodamas: dabar turiu priimti sprendimą. Tiesiog ėjau į priekį su savo violončele. Ir tai buvo mano gyvenimas.
– Profesionalaus muzikanto kelias už scenos šviesų ir plojimų slepia daug sunkaus darbo. Kaip įprastai atrodo Jūsų dienotvarkė?
– Taip, Jūs visiškai teisi. Kai matome muzikanto gyvenimą iš išorės, jis atrodo labai ryškus: kelionės po pasaulį, koncertai gražiose salėse, lankymasis didžiuosiuose miestuose. Bet, žinoma, yra ir kita veidrodžio pusė – daug sunkaus darbo. Manau, taip yra bet kurioje gyvenimo srityje. Gali būti talentingas, bet jei neįdėsi daug sunkaus darbo, negalėsi savo talento išvystyti. Gyvenime reikia daug dirbti – muzikoje mes pradedame labai anksti. Kartu tai – labai vienišas gyvenimas, kuris ne visada būna lengvas. Galbūt vieniems pavyksta lengviau, kitiems – sunkiau, manau, visi galiausiai priprantame.
Toks gyvenimo būdas labai vargina kūną, nes reikia daug keliauti. Nors visada yra ir geroji to pusė. Kelionės leidžia atrasti skirtingas kultūras, ragauti skirtingą maistą – tiesiog nepaprasta, kad galime visa tai tyrinėti ir pažinti. Kita vertus, nuvykus į tokias fantastiškas vietas, kaip Vilnius, vos spėji jomis pasimėgauti, nes turi pailsėti. Taip pat reikia repetuoti: ruoštis ne tik tam koncertui, kurį atvykai groti, bet ir sekančiam, nes dažniausiai kitame mieste būna kitas repertuaras. Tai toks jaudinantis gyvenimas. Jaučiuosi labai dėkingas, kad galiu save išreikšti violončele, dalintis muzika ir savo emocijomis su kitais. Manau, kad tai – tikra privilegija. Diena iš dienos žinau, kad niekada nebaigsiu mokytis, nes kiekviena diena yra nauja galimybė būti įkvėptam kitų žmonių, kitų muzikantų. Gyvenimo neužtektų išmokti viskam, ką įmanoma išmokti. Bet taip, toks gyvenimas yra kupinas iššūkių.
O kalbant apie kasdienę rutiną, mano manymu, labai svarbu, kaip ir profesionaliems sportininkams, stengtis turėti kuo sveikesnį santykį su miegu. Miegas yra labai svarbus, todėl prieš koncertus visada gerai pasiilsiu, pamiegu popiečio miego, kad pasikraučiau energijos. Maistas, sveika mityba, mano nuomone, taip pat yra ypatingai svarbu. Daug bėgioju – tai laikas, kurį praleidžiu tik su savimi: tuo metu neturiu telefono, neduodu interviu, nėra jokių pokalbių. Tai trumpos akimirkos, kuomet galiu apgalvoti daugybę dalykų. Bėgimas man yra savotiška meditacija, ypač, kai turiu galimybę bėgioti gražiomis vietovėmis kur nors gamtoje. Žinoma, kai neturiu daug laiko, bėgioti po miestą ir jį tyrinėti taip pat puiku. Dabar esu Šveicarijoje, Liucernoje, ir ką tik valandą bėgiojau palei ežerą – jis toks gražus! Tokia yra mano kasdienė rutina.
– Esate pasiekęs muzikos Olimpą. Koks dabar didžiausias iššūkis, būnant scenoje?
– Ne, nemanau, kad ką nors pasiekiau. Manau, kad gyvenimas yra pilnas galimybių mokytis, ir jaučiu, kad vis dar noriu tiek daug išmokti ir pasiekti, grodamas violončele. Man patinka iššūkiai – šiame sezone turiu daug naujų, puikių projektų, bendradarbiauju su įvairiais kompozitoriais, menininkais. Daug dirbu su savo fondu „Fondation Gautier Capucon“, kurį įkūriau 2022-aisiais metais, kad galėčiau padėti jauniems muzikantams. Žinoma, vienas iš didžiausių iššūkių – suderinti laiką išvykose ir laiką namuose su šeima. Šioje vietoje sunku išlaikyti tinkamą balansą, bet tikiuosi, kad vieną dieną pavyks jį atrasti. Dabar stengiuosi daugiau būti namuose. Kartu jaučiuosi laimingas ir privilegijuotas, galėdamas dalintis muzika su puikiais žmonėmis ir puikiais menininkais. Kartais man labai sunku pasakyti „ne“. Taigi kasdien stengiuosi išmokti vis ko nors daugiau (šypsosi).
– Kas Jums svarbiau muzikoje: technika ar jausmas? Esate racionalus žmogus ar daugiau vadovaujatės jausmais ir intuicija?
– Oho!.. Technika yra labai svarbu, nes technika yra įrankis, kurio reikia, kad galėtumei išreikšti jausmus. Todėl kuo geriau įvaldysi techniką, tuo geriau galėsi išreikšti savo jausmus, o muzika ir yra jausmai. Ar esu racionalus, ar jausmingas? Priklauso nuo to, kur. Kai esu scenoje, būnu visiškai paniręs į jausmus ir intuiciją, klausausi jų – taip jaučiu muziką. Žinoma, daug dirbu ir repetuoju, bet manau, kad tai, ką jauti, yra nepaprastai svarbu. Scenoje mes pasakojame istoriją – kompozitoriaus istoriją. Mes turime įrankį perteikti tai, ką parašė kompozitorius. Jausmai yra nepaprastai svarbūs, kaip ir intuicija – ką jaučiame scenoje, ką jaučiame, būdami su kitais atlikėjais, ir, žinoma, ką jaučiame su klausytojais.
– Kaip manote, kokios savybės Jums labiausiai padėjo atsidurti ten, kur dabar esate? O ką būtumėte daręs kitaip?
– Nesu žmogus, kuris gyvena gailėdamasis dėl ko nors. Visada manau, kad viskas, kas vyksta, vyksta dėl tam tikros priežasties – todėl visada yra priežastis mokytis, geriau pažinti save. Kartais mes tos priežasties nerandame, nebūtinai ją suprantame iš karto. Kartais atsakymas ateina daug vėliau, bet tikiu, kad priežastis visada yra. Manau, labai svarbu išlikti nuolankiam. Mes atliekame neįtikėtinų, genialių kompozitorių darbus, esame tam, jog dalintumėmės emocijomis. Taigi nuolankumas yra labai svarbus.
– Jūsų koncertų tvarkaraštis nepaprastai intensyvus. Gal turite kokias taisykles, kurios padeda Jums neperdegti?
– Kasdien mokausi pažinti savo kūno ribas – man patinka iššūkiai. Dabar pažįstu save daug geriau nei prieš 20 metų. Prieš kelerius metus peržengiau savo ribas, ir tai buvo puiki pamoka, nes dabar žinau, kur yra ta riba ir ko man reikia, kad galėčiau apsaugoti save. Manau, kad scenoje labai svarbu jaustis fiziškai gerai. Kasdien mokomės, kas mums yra gerai, o kur jau yra riba.
– Ką patartumėte, norintiems eiti profesionalaus meno keliu?
– Labai svarbu būti savimi – ypatingai jauniems muzikantams šių dienų pasaulyje, kuriame gausu informacijos, skirtingų garso ir vaizdo įrašų. Kiekvienas turime pasakyti kažką skirtingo, esame savitos asmenybės. Manau, kad būtent tai noriu išgirsti, kai esu koncerte kaip klausytojas – noriu išgirsti istoriją, nes man tai ir yra gražiausia.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncertas su pasaulinio garso violončelininku Gautier Capuconu įvyks 2025 m. sausio 31 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Bilietus platina LVSO koncertų salės kasa ir Bilietai.lt. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.
