„Lūšies valandos“ kelias į sceną nebuvo lengvas. Anot režisieriaus A. Areimos, spektaklį išgelbėjo ne kas kitas, o prabilęs katinas.
Tarp sveiko proto ir beprotybės
Režisieriaus Artūro Areimos spektaklis pagal Pero Olovo Enquisto pjesę „Lūšies valanda“ (šved. I Lodjurets timma) – tai sielos drama, analizuojanti, kas yra beprotybė, tikėjimas, kas yra žmogus ir ką jis gali, žmogaus psichikos, pasąmonės tyrinėjimas, žmogaus identiteto ir jį supančios moralinės, religinės, politinės, mitinės, informacinės ir kultūrinės žmonijos aplinkos studija.
Spektaklyje ryški intencija analizuoti ir nusikaltimo prigimtį, psichikos sutrikimų kilmę, suteikti žiūrovui galimybę permąstyti savo įsitikinimus, baimes bei paskatinti dialogą. Bandoma ir atsakyti į klausimus – ar vaizduotės pasaulis gali būti toks pat tikras, o galbūt net tikresnis už realybę, kokią kainą tenka mokėti už išankstines nuostatas ir kaip svarbu jautriai žiūrėti į žmogų.
Užribio žmogus
Pjesė „Lūšies valanda“ buvo sukurta 1988 m. ir nagrinėja sunkius tikėjimo, atgailos ir žmogiškosios moralės klausimus. P. O. Enquisto kūryba dažnai pasitelkia uždaras aplinkas, atspindinčias gimtojo miestelio izoliaciją ir religines nuostatas. Šioje pjesėje veiksmas vyksta uždaroje psichiatrijos klinikoje, kur paauglys-žudikas bei kiti veikėjai susiduria su savo vidiniais demonais ir bandymais suvokti žmogiškumą. Paauglys nužudo pagyvenusią porą be jokio paaiškinimo ir motyvų. Mokslininkų komanda su šio skyriaus pacientais vykdo eksperimentą – daliai jų leidžia auginti naminius gyvūnus ir jais rūpintis. Pagrindinis pjesės herojus sužino, kad eksperimentas nutraukiamas – iš jo atims geriausią draugą katiną.
A. Areima akcentuoja, jog jam svarbu kalbėti apie paribio žmones: „Jie galbūt kitaip mąsto, ne taip sklandžiai susikalba su visuomene, bet jie egzistuoja, yra šalia mūsų. Apie juos ir noriu kalbėti. Labai svarbi empatija, suprasti kitą. Be žmogiško ryšio kitokį labai greitai atmetame. Nepritapėliai šiam pasauliui nereikalingi.“
Šiandienos diskusijos apie psichinę sveikatą įgauna pagreitį ir bus tik aktualesnės. Vaikų, paauglių agresyvumas, depresyvumas, nerimas dažniausiai susijęs su tėvų, artimųjų meilės ir rūpesčio stoka. Jei kaltė, gėda, bejėgiškumas, pažeidžiamumas, nesaugumas, agresija yra „negydomi“, persikelia ir į suaugusio žmogaus gyvenimą.
Artūras Areima: „Svarbiausi man yra namai“
Mintis pastatyti šią pjesę brendo ilgai, nebuvo tam tinkamų sąlygų, finansavimo. Motyvas imtis sunkios medžiagos buvo – prasmės ir beprasmybės klausimas, meilės stygius, jos nebuvimas, ilgesys, vienatvė. A. Areima: „Norėjau apie tai kalbėti, pjesėje visa tai randu. Šioje medžiagoje svarbiausi man yra namai. Herojus vis kartoja: „Aš noriu grįžti namo“. Tie senelio namai yra labai svarbūs, o ir tas katinas.
Vienas įdomiausių Lietuvos teatro režisierių A. Areima į teatrą siekia grąžinti sapnų, fantazijos žaismą, idant leistų atitrūkti nuo tikrovės: „Lūšies valanda“ gali suteikti unikalią perspektyvą, skatinančią empatiją ir supratimą. Spektaklio forma – sapniška, siurreali, mistiška. [...] Scenoje kurdami ir žiūrovui rodydami žmogaus žiaurumą, bandydami dekonstruoti žiaurumo logiką, motyvus, susiformavimą, saugiu būdu sukuriame galimybę mokytis tą žiaurumą pastebėti ir realybėje, o kartu ir jį laiku sustabdyti, transformuoti.“
Procesas. Spektaklį išgelbėjo katinas
Spektaklyje vaidina Artūras Aleksejevas, Saulius Ambrozaitis, Eglė Grigaliūnaitė, Eglė Špokaitė, Maksimas Tuchvatulinas. Paklausti apie spektaklio kūrimo eigą, aktoriai neslėpė procesu besimėgavę. Visgi tam tikru laikotarpiu režisierius buvo priėjęs ribą, kai norėjo visko atsisakyti, buvo bepasiduodantis, jau atsiprašęs ir aktorių, ir komandos, nes tiesiog pjesė sunkiai „atsirakino“ – pjesė nepatogi sceniškai, labai statiška, medžiaga uždara, joje trūko erdvės, jog įeitum į pagrindinio herojaus vidinį pasaulį.
A. Areima: „Vienos repeticijos metu supratau, kad pagrindinio personažo žodžiais turi kalbėti ne jis, o katinas. Ir katinas prabilo! Katinas realiai išgelbėjo spektaklį, jis perlaužė linijiškumą ir iškart atsivėrė erdvė. Įvyko lūžis – nutildžius pagrindinį herojų, gimė gyvybė ir tikrumas.“
Kada išmuša lūšies valanda?
P. O. Enquistas pjesės herojaus lūpomis lyg ir atsako į klausimą, kas yra lūšies valanda, bet labai miglotai: „Ta dvidešimt penktoji valanda tikriausiai jau yra už paros ribų. Tai kokia čia ta valanda? Ar ji šioje, ar kitoje paros pusėje? Gal kur nors netoli.“
Režisieriaus supratimu lūšies valanda priklauso kažkokiam kvantiniam pasauliui: „Terminas ir moksliškas, ir fantastinis. Mes laiką struktūrizavome, bet vis tiek jis juda skirtingai. Laikas nėra paleista strėlė. Jis gali susitraukti, išsiplėsti. Lūšies valanda – tai būsena tarp sapno ir nesapno, kas realu, bet nepaaiškinama. Čia ryški ir nuoroda į tai, kas galėjo įvykti – juk esama dalykų, kuriais suabejoji, ar jie išties įvyko, vyksta. Tai veikia ir spektaklį – mimetiškumas, pasaulio imitavimas scenoje man neįdomus.“
P. O. Enquistas: „Nebuvau vienišas. Aš turėjau pušis“
Vieno garsiausių švedų rašytojo, dramaturgo, daugelio premijų laureato P. O. Enquisto (1934–2020) kūryba versta į keliolika kalbų. Lietuviškai yra išleisti jo romanai „Kapitono Nemo biblioteka“, „Išguitas angelas“, „Asmens gydytojo viešnagė“, „Blanša ir Marija“. Jis yra ir keleto kino scenarijų autorius, jo pjesės bei romanai ne kartą buvo ekranizuoti. 1975 m. debiutavo teatre su drama „Tribadų naktis“, po kurios pasirodė keletas reikšmingų pjesių. Viena jų – „Lūšies valanda“, kuri sulaukė pasaulinio pripažinimo ir buvo plačiai statoma. Pagal šią pjesę yra pastatytas ir filmas (rež. Søren Kragh-Jacobsen, 2013).
Dramaturgas apie tai, kas jį formavo kaip rašytoją, kaip žmogų yra rašęs: „Jei gimei miškų glūdumoje, tuomet medžiai, žemė yra tai, kuo gali pasitikėti. Vietoj draugų ir pramogų turėjau didelį mišką, kuris man buvo viskas. Tai suformavo mano stiprų ir nepalenkiamą charakterį. Nebuvau vienišas. Aš turėjau pušis.“
A. Areimos premjera į Vilniaus senojo tetaro sceną grąžina vieną įdomiausių ir dažniausiai statomų šiuolaikinės skandinavų dramaturgijos tekstų. Šis pastatymas – Vilniaus senojo teatro ir AAT | Artūro Areimos teatro bendradarbiavimo rezultatas.
* * *
Kūrybinė grupė: režisierius – Artūras Areima, scenografijos dailininkas – Oles Makukhin, kostiumų dailininkė – Valdemara Jasulaitytė, videomenininkas – Kristijonas Dirsė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys, kompozitorė – π (Monika Poderytė), instrumentalistas – Julius Bučinskas, režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva.
