Kaip ir šarkos, menininkas pasižymi smalsumu, lanksčiu mąstymu ir nenuspėjamumu. Tad ir šis mūsų pokalbis – neįprastas ir savitas. Kaip ir pats Benas Šarka. Jo asmenybė skleidžia ypatingą energiją, traukiančią aplinkinių dėmesį. Benas Šarka nuolat juda, ieško ir atranda, kas leidžia jam nuolat atsinaujinti ir praturtinti savo kūrybą naujomis spalvomis.
Vieno sekmadienio popietę susitikome su Benu Šarka šalia Klaipėdos muzikinio teatro. Turiu bėdą, nes sunkiai prisimenu žmonių veidus, todėl bijojau, jog galiu jo neatpažinti. Stebėjau praeivius ir galvojau, kuris gi jų bus Benas. Palaukiau. Netrukus pamačiau vyrą, išsiskiriantį iš minios – juoda skrybėlė, batai aukštesniu aulu, tvirta eisena ir tarsi ore tvyranti kitokia nei paprasto žmogaus energija. Labai greitai supratau, jog tai – ponas Šarka. Benas manęs paklausė – kas gi man davė tokią užduotį su juo pasikalbėti?
Atsakiusi į šį klausimą, pradėjau pastebėti: atsidūriau savotiškame monospektaklyje – pokalbio vairą valdau ne aš, o Benas Šarka. Nežinojau, kur mes einame. Benas Šarka kada nori, sustoja, dažnai nori apsikeisti vietomis su manimi. Bandžiau gaudyti jo žvilgsnį iš įvairių kampų. Kai išsirinkome lauko kavinę, išsakiau pastebėjimą, jog jis kiek nenustygstantis vietoje. Jis šį komentarą sulygino su prūdu – jeigu niekas jame nevyks, jis tiesiog apžels. Nors mūsų požiūriai ir išsiskyrė, nes manau, kad kuomet vanduo nejudinamas, galima skaidriame vandenyje išvysti dugną ir aiškiai suprasti mintis, bet tikiu, jog jie abu teisingi. Užsisakiau arbatos puodelį, o Benas – dvigubą espreso ir pradėjome „oficialų“ pokalbį.
– Ar nėra baimės, kad kiti nesupras jūsų paties ir jūsų minčių?
– Nebūtina suprasti. Nesistenk kalbėti suprantamai, tiesiog kalbėk. Gautamai Sidhartai, Budai nerūpėjo mokyti, jo mokiniais nebuvo nei vienas varguolis. Jo mokiniai buvo tik aukštuomenės ir karališkos giminės.
– Norisi daugiau sužinoti apie jus, o ne apie Budą.
– Aš nieko nei noriu, nei nenoriu.
– Jūs pasukate klausimą kita linkme.
– Visos pasakos apie tai. Yra trys keliukai: eisi tuo – žūsi, eisi tuo – prapulsi...
– Ar tai gali būti bandymas save apsaugoti, nepasakoti daug apie save ir jausmus?
– Čia kaip vanduo, kuris pats ištrykšta, jį gali gerti ir džiaugtis, blogai, kai vanduo tapo preke. Užteršti vandenynai tik atspindi žmonių dvasinę nešvarą.
* * *
– Įsivaizduokite, kad esate prūdas. Koks vanduo jame?
– Koks nori. Kokį nori, tokį ir pasidarai.
– O kokio norėtumėt? Dabar, šiuo momentu.
– Visokį, kokį nori. Nori – būni šaltinis, nori – būni vandenynas, nori – būni jūra ar prūdas.
– Bet ar jis ramus, ar skaidrus, koks jūs esate prūdas?
– Koks nori. Čia nėra stabili būsena. Čia tas pat, kas paklausti, kas yra Budos būsena.
* * *
– Ar Klaipėda – gera vieta kurti?
– Visos vietos yra geros.
– Kitur neįsivaizduojate savęs?
– Manau, kad niekas nepasikeistų.
– Ar buvote kada ribojamas Klaipėdoje? Nesulaukėtė draudimų ar prašymų ko nors nedaryti?
– Tai yra normalu. Kur yra žmonės, ten visą laiką bus taip.
– Kodėl jūs taip dažnai išsirengiate per savo pasirodymus? Žiemą ar vasarą – jūs dažnai beveik be rūbų.
– O tu paklausi savęs – kas tave įkišo į šitą laikiną kūną? Tavo veidas, akys, lūpos – tai ne tu. Tai tas pat kaip nukritę lapai. Ir ar tas klausimas bus, kai tu neteksi savo kūno? Po to tave vėl įkiš kitur. Arba išvis neturėsi kūno. Į tai žiūrėk kaip į kokį kompiuterinį žaidimą.
– Neperšąlat?
– Pilna mano draugų, kurie niekada neišsirengia, bet vis tiek serga. Aš rūkau, bet aš bronchitu nesergu ir gyvenime nesirgau. Draugai, kurie nerūko – serga.
– O kaip manote, nuo ko tai priklauso?
– Užsigrūdinti neįmanoma, tu sukuri kaitrą, jos nelaikai visą laiką, sukuri ją kada reikia. Tiesiog, tai yra kvėpavimas. Be kvėpavimo neišbūsi nė dviejų minučių, o be vandens gali tris paras. Niekas tavęs nemokė gerti, tu gimei ir iš karto išmokai. Niekas nemokė, kaip funkcionuoja skrandis, kaip nepaspringti...
* * *
– Ar turite dienos rutiną? Labai sunku įsivaizduoti jus tiesiog „skrolinant“. Ką veikiate, kai neturite jokių planų?
– Galima nieko neveikti.
– O kas yra nieko neveikimas?
– Nieko neveikimas yra tai, kad mūsų protas mus apgaudinėja. Pagauk save darant mažus ar didelius sprendimus. Pagalvoji, kad vėl suklydai, vėl ne su tuo žmogumi susidėjai, nors jautei, kad tai neteisinga. O kodėl taip yra? Čia taip pat, kaip meditacijoje. Tu niekada nesustabdysi savo proto, jis yra ir be tavęs – tu viską prisimeni, todėl ir yra sakoma – nebendrauk su rūgštiniais žmonėmis, nežiūrėk kvailų filmų, nes tavo smegenys absoliučiai viską prisimins ir pastoviai tau tą grąžins. Vienus tas „skrolinimas“ įklampina, o kitiems jis – lyg praskriejantys lapai. Pas labai daug jaunų žmonių interesai yra kaip šuns, o pas kitus – grojimas, dainavimas, nes tai yra visatos kalba.
– Ar pilnai tikite tuo, ką sakote? Juk irgi turite žalingų įpročių.
– Tai jau yra kita kalba. Ką galima Marsui, to negalima jaučiui.
* * *
Pokalbio metu vyrauja ilgos, bet jaukios pauzės. Benas Šarka atsakingai pagalvoja apie klausimus ir savo atsakymus. Pripažinsiu: gal ir iki galo nesuprantu visų išsakytų minčių, bet neslėpsiu, jas išsiaškinti ir viską stebėti iš šono – be galo įdomu. Šiaip aš ir pačių šarkų kaip paukščių iki galo nesuprantu ir turbūt niekada nesuprasiu, bet tai netrukdo mūsų buvimui kartu.
Vėliau kalba pasisuko apie sapnus ir kitus nepaaiškinamus dėsnius. Bandžiau Beną Šarką įtikinti, kad sapnuose nėra įmanoma sukurti nematyto veido ir kad sapnas yra pasąmonės atspindys, dienos įspūdis, emocija. Benas Šarka į visus šiuos reiškinius žiūri kiek plačiau.
– Žmogus negali sugeneruoti sau nematyto veido sapnuose.
– Tu šito nežinai. Tu kažkada irgi neturėjai veido.
– O reinkarnacija tikite?
– Tas pats, kas pasakyti, ar tiki, jog iššokusi parašiutu, liksi gyva? Aišku, yra tų, kurie tai bando, užsideda plėves, kurios padeda sklandyti, bet priartėjus pavojingai prie žemės vis vien yra išskleidžiamas parašiutas saugiam nusileidimui, o tu šok be parašiuto ir sklandyk.
– Ko apie jus niekas nežino?
– Apie Budą niekas nieko nežinojo, jis buvo užmirštas 500 metų.
– Bet jūs juk ne Buda.
– Buda nėra žmogus. Buda yra būsena.
– Koks jūsų tikslas?
– Aš neturiu jokio tikslo. Šitas gyvenimas neturi jokios prasmės. Yra tiktai esmė.
– Jus tai džiugina ar liūdina?
– Nei džiugina nei liūdina. Pasakai – nuostabu. Prasmės nieko apriboti negali.
* * *
– Ne taip seniai pristatėte premjerą Justino Mikučio atminimui. Kuo jis jums artimas?
– Čia tas pat, kas paklausti, kodėl tu gimei Lietuvoje, o ne Japonijoje. Kodėl tu gimei savo šeimoje, o ne alkoholikų? Yra toks pasakymas, kad Dievai dabar stovi eilėje, kad pakliūtų į žmogaus kūną, bet ne į bet kokį, o į tą, kuriame juo rūpinsis. Kaip kompiuterinis žaidimas. Kodėl yra ta neteisybė, kodėl yra tiek kūdikių, kurie gimsta su kraujo vėžiu ar su auksiniu stafilokoku? Čia tie patys klausimai ir jie niekada neišnyksta. Kas tu esi? Tat tvam asi. (liet. „tu esi tai“)
– O kokia buvo jūsų šeima?
– Viskas tvarkoje, manimi rūpinosi, viskas nuostabiausia.
– Ar turite brolių ar seserų?
– Viskas yra nuostabu. Jeigu neturėčiau, lygiai taip pat pasakyčiau. Vis tiek jauni yra kvaili. Manau, mokykloje yra įvairių pavyzdžių. Viena auga, tėvai neturi pinigų žaislams, tai juos pati darosi, iš pagaliukų, virvučių, bando sukurti sau žaislus. Kitai – viską perka: barbes, motorolerį, po to važinėja su kokiu ferariu. Aš pats žinau tokią šeimą, kur viską turėjo. Po to dukra išvažiavusi į universitetą verkė ir skambino tėvams sakydama: ką jūs su manimi padarėte? Aš nemoku savarankiškai gyventi. Jūs padarėte mane silpna. O tėvams vėl buvo kaltinimai, nors jie viską jai suteikė. Todėl vienintelis tikslas – vaiką paruošti savarankiškumui, savarankiškam mąstymui, tai yra didelė atsakomybė. Tėvai yra mokytojai.
– O jūs nuo vaikystės buvote toks maksimalistas?
– Ne. Čia ne nuo tėvų priklausė, nežinau, nuo ko. Atsimenu, man buvo 9–eri. Buvau vonios kambaryje ir pažiūrėjau į veidrodį. Mane nusmelkė mintis – tai, ką matau veidrodyje, esu ne aš.
– O kas?
– Tiesiog teiginys, kad ne aš.
* * *
– Ar gerai perprantate žmones?
– Žmonių nereikia norėti perprasti. Čia tas pats kaip perprasti gulinčius lapus.
– O pagal ką draugus atsirenkate?
– Draugas nėra sustingęs cementas. Tai yra tokia pati būsena, kaip Budos. Atsiranda draugas – dingsta draugas.
* * *
– Kaip įsikūrė Gliuknamis?
– Mes jį gavome 1990 metais, bet mums valdžia patiems jį davė. Tais laikais buvo vienas kiemas ir ten nelegaliai pasistatėme pastatą. Valdžia jį pamatė, liepė nugriauti. Mes atsisakėmė. Prašėme, kad duotų mums patalpas. Jie išsigando mūsų ir patys jas surado. Sakė, kad mes neturime pinigų nugriauti mūsų vietos. Susitarėme, jog jie mums duos pastatą, jei patys savo vietą nugriausime.
– O ką jūs ten veikdavote?
– Visa filosofija prasideda nuo dykaduoniavimo.
– Kaip jūs suprantate dykaduoniavimą?
– Pavyzdžiui, yra muzikinis instrumentas – kol derini stygas, gali pradėti groti. Tu gali ką nori groti. Gali pasidėti gitarą ir negroti. Čia panašiai kaip tie, kurie mokosi kardo valdymo meno ir aukščiausias pasiekimas yra tapti geriausiu kardo valdytoju, bet niekada gyvenime neišsitraukti jo kovai. Bet kokia pradėta kova ar ginčas yra pralaimėjimas. Vienintelė laimėta kova yra nepradėta. Visas tas dykaduoniavimas ir yra mokymasis nekovoti.
– Kodėl Gliuknamio pastatas dingo?
– Buvo banditizmo laikas, neliko tai neliko.
– Būdavo vagysčių?
– Vienu metu tau gali pasirodyti, kad tai yra vagystė, o kitą kartą pagalvoji, kad taip ir turėjo būti, nes tai tave moko, kad viskas ankščiau ar vėliau dingsta. Neįkainojamą vertę turi tik tai, ko neįmanoma pavogti.
– O ką vogdavo?
– Įvairiai. Dingdavo juostos, magnetofonai, kaupiamos kolekcijos... Na, dingo, tai dingo.
– Ar buvo dar kokių iššūkių Gliuknamyje?
– Ten buvo tikrai nepaaiškinamų dalykų. Pasilikau ten vienai nakčiai. Buvo garsus žingsnių laiptais lipimo garsas iki durų, aš staigiai atidarau duris, o ten nieko nėra. Ir taip pusę nakties. Užlipa kažkas laiptais, be garso nulipa ir vėl garsiai lipa, po kokio dešimto karto jau nebežiūrėjau, ar yra kas nors, ar nieko nėra.
– Nejaučiat tos bendruomenės trūkumo, nėra noro padykaduoniauti?
– Dykaduoniavimas neturi ryšio nei su žmonėmis, nei su pastatu.
– Ar egzistuoja koks nors klausimas, kurį norėtumėte išgirsti, bet žurnalistai niekada to neklausia?
– Galima ir neužduodant klausimų sužinoti. Kaip sako zen meistrai – laikyk tą „nežinau“ būseną.
– Ar nežinomybė negąsdina?
– Čia kaip tik nuostabu. Neaprėpiamybė. Tik neaprėpiamybę žmonės sau panaikina vieni kitus žudydami, žudydami patys save, versdami žmones vergais, tiesiog užsikabindami už to – su žmogumi galima daryti, ką tik nori. Tai klausimas; ar visi žmonės yra žmonės? Kas yra žmogus?
* * *
Aktorius ir režisierius Benas Šarka gimė 1963 metais. 1988 m. baigė režisūrą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete ir Klaipėdoje įkūrė „Gliukų“ teatrą. „Gliukų“ teatras neturėjo pastovios trupės, galima sakyti, kad šį teatrą sudarė vienas žmogus – aktorius ir režisierius Benas Šarka. Vėliau Benas Šarka įsikūrė apleistame pastate, kurį aplinkiniai pavadino Gliuknamiu.
Kurdamas spektaklius, B.Šarka kviečia bendradarbiauti įvairius aktorius ir menininkus. Benas Šarka sukūrė kelias dešimtis teatro ir judesio spektaklių ir projektų, dalyvavo daugiau nei trisdešimtyje tarptautinių teatro, gatvės teatro ir eksperimentinio meno festivalių.
„Benas Šarka ir jo kūryba iš esmės egzistuoja Lietuvos teatro meno paraštėse, – rašė teatro kritikė Goda Dapšytė. – Ne tik todėl, kad jis daugiausia kuria Klaipėdoje, nuo pagrindinio šalies kultūrinio centro Vilniaus nutolusiame uostamiestyje, bet ir todėl, kad jo kuriami spektakliai ir performansai neatitinka tradiciškai suvokiamo teatro.
Savo teatrinę veiklą Šarka pradėjo 1988 m. spektakliu „Kukučio baladės“ pagal to paties pavadinimo Marcelijaus Martinaičio balades. Tais pačiais metais jis įkūrė ir neformalųjį savo teatrą, kurio pavadinimas, patyręs keletą transformacijų, apsistojo ties mįslinguoju teatro trupai „Gliukai“. Ir šiandien gyvuojantį teatrą iš esmės sudaro vienas žmogus – jo įkūrėjas, aktorius ir režisierius Benas Šarka.
Režisieriaus Beno Šarkos estetika neretai apibūdinama kaip „bjaurumo estetika“, kuriami spektakliai – „saviveikla“ ar „diletantizmu“, o pats B.Šarka – kaip „marginalus“ kūrėjas. Teatro režisūrą tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabartinis Klaipėdos universitetas) studijavęs B.Šarka, regis, niekada ir nesiekė pritapti institucinėje teatro sistemoje. Greičiau atvirkščiai – jai priešinosi.
Jo spektakliai pasižymi netradicine struktūra, juose naudojamos netikėtos raiškos priemonės, padedančios sukurti vien šiam režisieriui būdingą, įvairių daiktų perpildytą sceninį pasaulį. Netradicinės spektaklių erdvės, iš buities atėjusių daiktų sceninės transformacijos – vieni ryškiausių režisieriaus kūrybos bruožų. Beno Šarkos spektakliai, kuriuose režisierius vaidina vienas arba kartu su į pagalbą pasikviečiamais įvairiais aktoriais, vyksta apleistuose namuose, gatvėse, kiemuose, pajūryje. (...)
Norint suvokti Beno Šarkos spektaklių savitumą, reikia juose „dalyvauti“, ne vien juos stebėti – o gal net gurkštelti spektaklyje „Topor sosi“ jo parduodamos „pigiausios Europos Sąjungoje“ degtinės ir užsitraukti pasiūlytos „jūros kopūstų“ suktinės dūmą.“
