Koncerte pasirodys visi ansamblio nariai: Vytenis Gurstis (fleita), Ugnius Dičiūnas (obojus), Karolis Kolakauskas (klarnetas), Andrius Puplauskis (fagotas), Gediminas Abaris (valtorna), Kristijonas Pūtys (smuikas), Tomas Savickas (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė), Povilas Jacunskas (violončelė), Marius Dominykas Sakavičius (violončelė), Dainius Rudvalis (kontrabosas), meno vadovas Alexanderis Paley (fortepijonas).
Prieš artėjantį Vilniaus debiutą buvo smalsu pakalbinti ansamblio meno vadovą, kompozitorę, ansamblio direktorių Karolį Kolakauską bei keletą ansamblio narių ir sužinoti daugiau ne tik apie koncerto programą, bet ir apie tai, kuo gyvena ansamblis.
– Karoli ir Alexanderi, ansamblis „Paleasis“ sausio 25 dieną debiutuos Vilniuje, LVSO koncertų salėje. Ką ansambliui reiškia šis debiutas?
Karolis Kolakauskas: Šis debiutas, kaip ilgai brandintas vynas, – pagaliau atkimšime butelį (šypsosi).
Alexanderis Paley: Ansamblis gyvuoja jau beveik tris metus, per kuriuos koncertavome visoje Lietuvoje, o taip pat ir mano gimtinėje Moldovoje bei Prancūzijoje. Debiutas Vilniuje, vienoje ryškiausių Lietuvos koncertų salių, mums yra išties reikšmingas ir labai lauktas įvykis, tačiau jo neskubinome – laukėme, kada subręsime, kaip ansamblis, o tai svarbus procesas.
– Loreta, kaip gimė koncerte skambėsiančio Jūsų kūrinio idėja?
Loreta Narvilaitė: Su Alexanderiu Paley šiemet švęsime pažinties 20-metį. Beveik prieš porą metų pianistas prasitarė, kad nori surengti neseniai suburto ansamblio „Paleasis“ debiutinį koncertą atnaujintoje LVSO koncertų salėje ir pasiūlė man parašyti kūrinį specialiai šiai programai. Decimetas, t. y. fortepijonas ir didelės sudėties kamerinis ansamblis (medinių pučiamųjų kvintetas ir styginių kvartetas su kontrabosu) – tokia buvo jo pasiūlyta instrumentinė sudėtis.
Su šiuo kūrybiniu sumanymu kreipiausi į Lietuvos kompozitorių sąjungą ir gavau finansinę paramą kūrybai. Pagalvojus apie A. Paley ir būsimą kūrinį, man pirmiausia suskambėjo W. A. Mozartas, nes labai daug valandų buvo praleista su pianisto interpretuojamais jo fortepijoniniais koncertais. Todėl savo partitūroje leidau trumpam į svečius užklysti W. A. Mozarto fortepijoninio koncerto motyvui. Šis kūrinys – tai kelionė muzikos garsais, stebint ir reflektuojant savo ir kitų įmintas pėdas, kurias greitai užkloja smiltys, nuolat pustomos vėjo. Vyrauja minimalistinė stilistika, dažnas melodinių ir ritminių segmentų kartojimas – tarsi kasdienybės rutina. Mirgančios būsenos statika leidžia įsiklausyti į neskubią garsų tėkmę, kuri pabaigoje netikėtai prasiveržia solisto pasažais, tarsi staigaus vėjo gūsio sukeltomis bangomis nuplaudama pėdas ir smiltis. Lieka tik prisiminimai, kad čia buvai atėjęs...
– Alexanderi, papasakokite apie L. Narvilaitės kūrinį iš atlikėjo perspektyvos.
Alexanderis Paley: Su Loreta esame pažįstami jau seniai, grojau daug jos muzikos, kuri man visada patiko. Visgi šiame kūrinyje Loreta – visai kitokia, nei anksčiau, jame ryškus neoromantinis stilius, atskleidžiantis ypatingą kompozitorės dvasinę būseną ir nepaprastą decimeto struktūrinę pajautą.
– Mariau, įdomu sužinoti kuo išskirtinė violončelės partija L. Narvilaitės kūrinyje?
Marius Dominykas Sakavičius: Loretos Narvilaitės kūrinyje violončelė yra tarytum tarpinėje erdvėje, kadangi akordo pagrindo vaidmenį dalinasi su dar tvirtesnį pagrindą atliekančiu kontrabosu, o solines melodijas reikia dalintis su kitais instrumentais. Visgi tos kelios solinės frazės parašytos labai violončelistiškai ir aiškiai išsiskiria iš solinių melodijų parašytų kitiems instrumentams.
– Alexanderi, artėjančiame koncerte klausytojai taip pat turės galimybę išgirsti XX a. vengrų kompozitoriaus Ernsto von Dohn?nyi Sekstetą bei austrų romantiko Franzo Schuberto „Forelių kvintetą“. Kas lėmė šių kūrinių pasirinkimą?
Alexanderis Paley: Koncertų programų sudarymą laikau atskira meno šaka, tai mano hobis (šypsosi). Šiame koncerte skambėsiantys kūriniai atskleidžia ansamblį trijuose skirtinguose amplua – romantinio, XX amžiaus ir šiuolaikinės lietuvių muzikos. Koncerte pasirodysime visi, violončelės partijas kūriniuose atliks trys ansamblio violončelininkai Marius Dominykas Sakavičius, Povilas Jacunskas ir Rokas Vaitkevičius. Kalbant apie kūrinius, E. von Dohnanyi Sekstetas įdomus savo sudėtimi ir retai atliekamas, o F. Schuberto „Forelių kvintetą“ laikau vienu nuostabiausiu muzikos kūriniu istorijoje.
– E. von Dohnanyi Sekstetas skirtas neįprastai fortepijono, klarneto, valtornos, smuiko, alto ir violončelės sudėčiai. Gediminai, kuo dar šis kūrinys išsiskiria bei kokią vietą jame užima valtorna?
Gediminas Abaris: Taip, iš tiesų, sudėtis nėra standartinė, tačiau įdomiausia tai, kaip genialiai ji yra panaudota muzikai atskleisti – vietomis kamerinis ansamblis suskamba kaip pilnas simfoninis orkestras. Šis Sekstetas buvo paskutinis kompozitoriaus kamerinis kūrinys ir jame iš tiesų yra visko – nuo dramatiško lyrizmo iki vaikiško giocoso. Kalbant apie valtornos vaidmenį, E. von Dohnanyi Sekstete valtorna naudojama tikrai dažnai, partija yra labai sunki, bet parašyta logiškai, gerai išmanant instrumento specifiką.
– Skambėsiantis F. Schuberto „Forelių kvintetas“ taip pat netradicinės sudėties – jame išgirsime ir kontrabosą. Dainiau, kuo Jūsų instrumentas praturtina kūrinį?
Dainius Rudvalis: Kontrabosas F. Schuberto „Forelių kvintete“ suteikia kūriniui gylio ir harmoninės pusiausvyros. Jo žemas tembras ne tik stiprina bendrai skambančią harmoniją, bet ir suteikia pagrindą likusiems instrumentams. Kontrabosas papildo žemesnį garsų spektrą, sukurdamas kontrastą su aukštesnių registrų partijomis, tokiomis kaip smuikas ir fortepijonas. F. Schubertas, įtraukdamas kontrabosą vietoje įprasto antrojo smuiko, sukūrė unikalų balansą, kuris išskiria šį kvintetą iš kitų.
– Tomai, altas skambės visuose kūriniuose, tad pasidalinkite repeticijų užkulisiais – kaip atlikėjams sekėsi ruoštis koncertui, su kokiais atradimais ar iššūkiais susidūrėte?
Tomas Savickas: Ruošdamiesi koncertui, turėjome galimybę gilintis į kiekvieną kūrinį, ieškoti unikalių interpretacijų ir kartu augti kaip atlikėjai. Repeticijose daug dėmesio skyrėme detalių šlifavimui, ansamblio dermės kūrimui ir emocinei kūrinių išraiškai. Be abejo, iššūkių netrūko – kai kurios techninės vietos reikalavo ypatingo susikaupimo ir darbo, o kai kurie kūriniai skatino išeiti iš komforto zonos ir eksperimentuoti. Tačiau kartu tai buvo ir didžiausias atradimas – supratimas, kiek daug galime pasiekti dirbdami kaip komanda ir atsiduodami muzikai.
– Kartu su įrašų kompanija „MAMA Studios“ 2024 m. pabaigoje ansamblis išleido debiutinį CD „Čia buvai atėjęs“, kuriame užfiksuotas koncerte skambėsiantis L. Narvilaitės kūrinys bei dvi Onutės Narbutaitės kompozicijos. Kadangi naujasis CD išleistas dar visai neseniai, Alexanderi, Loreta, papasakokite apie jo koncepciją ir kūrybinį procesą.
Alexanderis Paley: Onutės Narbutaitės ir Loretos Narvilaitės kūryba viename CD man pasirodė kaip labai įdomi koncepcija. Šių dviejų kompozitorių kūrybinis braižas labai skirtingas – O. Narbutaitei būdingas savitas stilius, sunkiai priskiriamas vienai mokyklai ar krypčiai, o L. Narvilaitės pastarojo meto kūryba apibūdinama kaip „būsenų muzika“, kuriai būdinga minimalistinė raiška ir neoromantinė ekspresija. CD skambantys O. Narbutaitės kūriniai „Mozartsommer 1991“ (1991) ir „Rudens riturnelė. Hommage a Fryderyk“ (1999) yra išties sudėtingi, tad jų repeticijos užtruko ilgai. Džiaugiuosi, kad tiek O. Narbutaitė, tiek L. Narvilaitė jose dalyvavo ir mes galėjome geriau suprasti jų sumanymus.
Loreta Narvilaitė: Kompaktinės plokštelės koncepciją sugalvojo A. Paley. Sužinojus, kad mano kūrinys šiame leidinyje skambės šalia O. Narbutaitės kūrinių, pirmiausia pastebėjau, kad sutampa mūsų pavardžių pirmieji skiemenys: NARbutaitė ir NARvilaitė. Dar porą bendrumų įžvelgiau ir mūsų kūrybinėse biografijose: abi (nors skirtingu metu) baigėme Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pas tą patį profesorių, kompozitorių Julių Juzeliūną, Onutė po baigimo kelis metus dirbo Klaipėdoje, iš kurios aš esu kilusi ir čia gyvenu.
– Karoli ir Alexanderi, pokalbio pabaigoje smalsu paklausti tad koks yra ansamblio „Paleasis“ tikslas, misija? Bei kur planuojate pasirodyti netolimoje ateityje?
Karolis Kolakauskas: Muzikoje, kaip ir kituose menuose, mintis – valdovė, jai tarnauja viskas. Mūsų tikslas scenoje kalbėtis, dalintis mintimis, kuriomis kalba mūsų atliekama muzika, ir siųsti jas klausytojams jei ne į širdį, tai bent tiesiai į veną. O misija – edukuotis ir edukuoti, plėsti pažįstamo pasaulio ribas, priminti apie tuos aukštus idealus, kurie nuskęsta kasdienybės materijoje, apie kuriuos neretai pamirštama pasikalbėti konfliktiškame pasaulyje.
Alexanderis Paley: Visuomet svajojau suburti taip pat mąstančius ir muzika gyvenančius muzikantus, todėl labai džiaugiuosi, kad tai pavyko padaryti būtent Lietuvoje. „Paleasis“ ansamblio sudėtis – išskirtinė, suteikianti galimybę atlikti labai įvairų repertuarą, groti ne tik pilnoje sudėtyje, bet ir mažesnėmis grupėmis. Svarbiausias mūsų tikslas – augti, kaip muzikantams, ir niekada nesustoti.
Vasario 6 d. kartu su G. Abariu, K. Kolakausku, U. Dičiūnu, A. Puplauskiu ir pianiste Pei-Wen Chen (JAV) koncertų salėje „Organum“ užbaigsime ciklą „Mozartiana“. Vasario 21 d. „Organum“ atliksime Lietuvoje retai skambančią F. Liszto simfonijos „Haroldas Italijoje“ Hectoro Berliozo transkripciją altui ir fortepijonui bei Alexanderio von Zemlinskio Trio klarnetui, violončelei ir fortepijonui. Kovo 15 d. Palangos Kurhauzo koncertų salėje pristatysime konceptualią F. Chopino ir O. Narbutaitės kūrinių programą, o kovo 30 d. kartu su ansamblio nariais T. Savicku, M. D. Sakavičium, K. Kolakausku bei svečiu smuikininku Raimondu Butvila tęsime 5 koncertų ciklą „Amadeus“, skirtą W. A. Mozarto kamerinei kūrybai.
