„Tokie įvykiai kaip Sausio 13-oji turėtų būti mūsų tautos genuose, kaip ir mūsų kultūra. Tik kaip suteikti šiems genams gyvybės, kaip tą kultūrą žmoguje pažadinti?
Šiame kūrinyje nėra nei tankų, nei verkimo, nei garantuotai publiką sugraudinančio mažų vaikų choro. Nenaudojau ir citatų iš laikraščių ar užrašytų prisiminimų.
Užtat „Amžinojoje šviesoje“ atsirado Antanas Maceina – mūsų tautos sąžinė. Su juo į oratoriją atėjo visai kitas lygmuo“, – tvirtino G.Kuprevičius.
Autorius pabrėžė, kad jo kūrinys – ne apie mirusiuosius, o apie gyvuosius: „Amžinoji šviesa – tai ne ta pomirtinė, apie kurią mes nieko tikro nežinome, o gyvoji šviesa, kuri visą laiką turėtų mus lydėti.
Suradau poeto Antano Jasmanto eilutę, kviečiančią dar pabūti kartu kaip bendruomenei, tautai, visuomenei, sudarytai iš labai skirtingų požiūrių žmonių, dabar gyvenančių, turinčių savo vaikų ir anūkų. Toji šviesa turėtų būti orientyras, kad neprarastume bendrumo.“
LNOBT scenoje G.Kuprevičiaus oratoriją „Amžinoji šviesa“ atliko operos solistai Lina Dambrauskaitė ir Liudas Mikalauskas, smuikininkas Dainius Peseckas, trimitininkas Arvydas Barzinskas, LNOBT orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos, ir teatro choras (meno vadovas – Česlovas Radžiūnas).
