Ką reiškia užaugti šeimoje be meilės? Kaip tai veikia jauno žmogaus psichologinę būklę? Kiek mes, kaip visuomenė, esame atsakingi už nusikaltimus, savidestrukciją? Ar galime užbėgti už akių katastrofai?
Vienas įdomesnių Lietuvos teatro režisierių A.Areima ieško atsakymų ne tik į šiuos klausimus. Apie tai kalbėjomės su A.Areima.
– Kodėl pasirinkote P.O.Enquisto „Lūšies valandą“? Tai ne pati pozityviausia pjesė: savižudybė, destrukcija, beprotybės ir normalumo ribos. Temos nepatogios, nežiūroviškos.
– Paraišką spektaklio finansavimui esu teikęs gal 4 kartus. Praėjo kone 6 metai. Medžiaga traukia, tuomet turėjau du katinus, kurie buvo geriausi mano draugai, artimesni net už žmones.
Kitas pasirinkimo momentas – prasmės ir beprasmybės klausimas, meilės stygius, jos nebuvimas, ilgesys, vienatvė. Norėjau apie tai kalbėti, pjesėje visa tai randu. Šioje medžiagoje svarbiausi man yra namai. Herojus vis kartoja: „Aš noriu grįžti namo“. Tie senelio namai yra labai svarbūs, o ir tas katinas.
– Ironizuodamas esate sakęs, jog kas yra žmogus, dievas, neprisimenate. Repetuojant gal jau aiškėja ir atmintis grįžta? „Lūšies valandoje“ vienas personažų yra išsireiškęs, jog dievas gali būti ir rusvas katinas, o meilė – senelio namai. Beje, katinas – vienas tų gyvių, kuris žudydamas patiria malonumą. O kas yra dievas pagal A.Areimą?
– Tai egzistencija, supratimas, kad būtent dievas gali būti ir katinas. Pats nesu religingas, bet tikiu, jog yra aukštesnė jėga, likimas, dievas. Ne tas, kuris stebi, kontroliuoja tavo gyvenimą, o greičiau tas, kuris yra mūsų pasąmonėje, vykdo tam tikrą kryptingumą.
– Koks didžiausias galvos skausmas buvo pradėjus dirbti su „Lūšies valanda“?
– Keliamos temos nepatogios – tas tiesa, bet pjesė greičiau nepatogi sceniškai, ji labai statiška, medžiaga uždara. Čia didžiausias iššūkis, galvojau – išprotėsiu. Pjesė tinkamiausia radijo teatrui. Skaityti įdomu, bet ji ne sceniška, trūksta erdvės, kad galėtum įeiti į pagrindinio herojaus vaikino vidinį pasaulį. Pačioje pjesėje man nepatiko ir tai, kad herojus daug kalba.
Tą mazgą reikėjo išpainioti, šašą nuo žaizdos norėjosi nudraskyti. Kaip pjesę atrakinti, temą dar išplėsti? Tai užtruko. Buvau priėjęs ribą, kai norėjau visko atsisakyti, nes kabojau ant pamišimo ribos – buvau bepasiduodantis, jau atsiprašęs ir aktorių, ir komandos. Bet vienos repeticijos metu supratau, kad pagrindinio personažo žodžiais turi kalbėti ne jis, o katinas. Ir katinas prabilo! Katinas išgelbėjo spektaklį, jis perlaužė linijiškumą ir iškart atsivėrė erdvė. Įvyko lūžis – nutildžius pagrindinį herojų, gimė gyvybė ir tikrumas.
– Spektaklio epicentre – psichiatrinė ligoninė, joje už nužudymą patalpintas vaikinas... Ar čia nėra Stokholmo sindromas, empatija budeliui? Daugelis turbūt pasakytų, kad geriau pasirūpinkime aukomis nei tais, kurie agresiją gimdo, ją spinduliuoja...
– Pats esu autsaideris, lūzeris – esu tai įvardinęs. Man svarbu kalbėti apie paribio žmones – jie galbūt kitaip mąsto, ne taip sklandžiai susikalba su visuomene, bet jie egzistuoja, yra šalia mūsų. Apie juos ir noriu kalbėti. Labai svarbu suprasti kitą. Be žmogiško ryšio kitokį labai greitai atmetame. Nepritapėliai šiam pasauliui nereikalingi.
Tarkim, kalinys įvykdė nusikaltimą, bet man įdomi ne pasekmė, o priežastis, kas žmogų pastūmėjo vienam ar kitam veiksmui. Viskas gali būti labai šalia. Auka yra rezultatas. Mes negalime apsaugoti aukos, nes auka greičiausiai buvo pasirinkta atsitiktinai. Sustabdyti nusikaltėlį reikia atpažįstant priežastingumą, ieškoti, kaip galima šitų dalykų išvengti. Nes dabar psichiatrijoje dažnai kovojama su pasekmėmis, vaistais. Tikslas – žmogų normalizuoti ir grąžinti į sociumą, kad dirbtų ir mokėtų mokesčius, o ne giliai ir iš esmės gydyti traumą.
– P.O.Enquistas 2007 m. apie savo vaikystę yra rašęs: „Jei gimei miškų glūdumoje, tuomet medžiai, žemė ir yra tai, kuo gali pasitikėti. Vietoj draugų ir pramogų turėjau didelį mišką, kuris man buvo viskas. Tai suformavo mano stiprų ir nepalenkiamą charakterį. Nebuvau vienišas. Aš turėjau pušis.“ O kas jus formavo – kaip žmogų, menininką?
– Turbūt vaikystė, santykiai šeimoje, tėvų skyrybos, patirtis. Darė įtaką ir santvarkos, sistemos lūžis – gimiau Sovietų sąjungoje, o paskui – nepriklausomybė, laukiniai Vakarai, Šiauliai, gariūnmetis, prekyba, netikri džinsai. Buvo daug chaoso, bet tuo pačiu vyko tam tikras išsigryninimo, brendimo, savivokos procesas, kuris veikė ir visuomenę. Gera patyriminė terpė, būta ir traumų.
Tai formavo mane ir kaip menininką. Tam tikra prasme tuomet laisvės turbūt būta net daugiau – galėjai viską pačiupinėti pats. Dabar vaikai nepažįsta savo kiemo, o mes pažinojome visą miestą. Sėdi į autobusą ir važiuoji iki galinės stotelės. Dabar tėvams už nepriežiūrą turbūt grėstų baudos.
O ką aiškinasi dabartinė karta, kokios jų vertybės? Matau intensyvų ekshibicionizmą, narcisizmą, pagarbos stoką. Nes viskas labai greitai gaunama, todėl nevertinama. Tarkim, norėdamas gauti muzikos įrašą, turėjai nueiti ilgą kelią, įdėti pastangų, iš Šiaulių tranzuoti į Vilnių, kad įsirašytum. Sunkiai gautas daiktas turi istoriją, pasakojimą. Tai itin svarbu. Ir bibliotekos neteko svarbos. Nebeaišku, kas tikra, o kas ne. Kas yra smurtas, o kas jau nebe, esam labiau pasimetę. Man lengviau buvo tapti kritišku šio pasaulio žiūrovu.
– O koks veikė kultūrinis kontekstas, knygos, filmai, kurie sudėliojo taškus?
– Taškų nesudėliojo, greičiau išmušė iš vėžių. Tuo metu man buvo svarbi televizijos laida „Videokaukas“, Davido Lyncho „Tvin Pyksas“ – paaugliui darė įspūdį.
Vėliau atsirado knygos, nauja leidykla „Kitos knygos“ ėmė leisti visai kitokią literatūrą: J.G.Ballardas, Georges Bataille, Eduardas Limonovas, Charlesas Bukowskis, Jeanas Genet. Bytnikai, postbytnikai. Tai stipriai keitė. Skaitai ir supranti, kad tai yra visai kas kita, nei koks Alberas Camus ar Witoldas Gombrowiczius. Tada aiškiai supratau, jog labai vėluojam. Tiek su teatru, tiek ir su kokiu postmodernizmu. 60-aisiais Europoje – postmodernus teatras, o mes dar ilgai gyvenome kažkokiame metaforiniame teatre.
– Ar teatras turi daryti poveikį visuomenei, kasdienybei? Aš tuo poveikiu labai abejoju. Gal meno galią, prasmingumą pernelyg sureikšminame? Ir apskritai, kurių galų jums tas teatras? Jei nori išspręsti problemą – tą turbūt galima padaryti paprasčiau, o gal ir pigiau?
– Nelabai ir aš tikiu, kad teatras gali esmingai kažką pakeisti, sociumą ar panašiai. Bet jis gali žmogų sujudinti, čia ir yra pokytis. Man patinka Alleno Ginsbergo mintis, kad mūsų galvos todėl ir apvalios, jog mintys galėtų judėti, turėtų kryptį. Panašiai ir teatre. O svarbiausia – teatre tu gali būti su kitais žmonėmis, emociją išgyventi bendrai. Teatras nuo visų kitų menų tuo ir skiriasi.
– Norite pasakyti, kad spektaklį žiūrint vienam ir su 500 žiūrovų – poveikis bus skirtingas?
– Tikiu žmonių energetika, mūsų skleidžiama chemija. Jei publika sunki, tuomet kitaip vyksta ir spektaklis. Tam tikra prasme – žiūrovas irgi kuria. Dalinimosi reiškinys labai įdomus. Kiną žiūrėti salėje ir prie kompiuterio – taip pat didelis skirtumas, čia veikia tie patys dalykai. Tik tiek, kad iš ekrano energetikos negauni, jis plokščias.
Kita vertus, teatras tampa pernelyg aiškus, pernelyg žiūroviškas, bijome netekti žiūrovo, bijome pauzės. Ji ištiktų, bet žiūrovas sugrįžtų. Įvyktų lūžis. Gaji nuomonė, jog jei nesuprantu, vadinasi, kvailas yra kūrėjas. Eina žiūrėti nepasiruošę, nepasidomėję.
Kurti profesionalų, tvarkingą teatrą nėra labai sudėtinga, neįdomu. Man svarbu kelti klausimus, aiškintis ir su žiūrovu pasidalinti. Išmokęs savo amatą, spektaklius gali štampuoti vieną po kito. O kūryba yra klaidos, kūrybos aktas įvyksta tik tada, kai pasimeti pats. Svarbu turėti neaiškumo zoną, pasiklysti kartu su žiūrovu. Žinoti savo tiesą ir ją prikišamai rodyti? Man tai svetima.
– Ar paprastai aiškinatės statomos pjesės kultūrinį kontekstą: žiūrite filmus, ankstesnius pastatymus? Ar į tai jums nusispjaut, imate tekstą ir pats iš jo vyniojate, lipdote savo pasaulį? Tarkim, pagal šią pjesę „Lūšies valanda“ 2013 m. Sørenas Kragh-Jacobsenas yra pastatęs filmą... Kontekstas – privalumas ar stabdis?
– Kartais žmonės kuria nepasidomėję ir matai, kad sąmoningai ar ne atkartoja. Arba vėluoja: taip jau darė, taip buvo. Visi labai originalūs nebūsim, bet žinoti, ką norėjo akcentuoti, į ką kreipė dėmesį ankstesnieji, privalu. Didelių analizių nedarau, bet turiu suvokti, kad nelipčiau ant to paties grėblio, kad žinočiau, kur esu.
– Aktoriai yra išsitarę, jog jautriai ir pagarbiai dirbate tiek su aktoriais, tiek su medžiaga. Pacituosiu Maksimą Tuchvatuliną, kuris vaidina katiną: „Kiek suprantu, Artūras kone visą spektaklio pasaulį sukuria dar prieš pradedant repetuoti.“ Kiek čia tiesos?
– Yra. Bandžiau ir tos vizijos neturėti, norėjau, kad viskas gimtų čia ir dabar, be išankstinių nuostatų, bet tuomet mane ištiko stuporas, išsigandau. Aš taip negaliu. Viską sustabdžiau, turėjau susidėlioti punktyrus, eskizą, kad žinočiau, kur judu. Paprastai turiu paveikslus, logiką, kas iš ko atsiranda – aktoriai tuos paveikslus užpildo. Visgi žinodamas leidžiu sau ir nežinoti, bet saugos rato reikia, kad nenuskęsčiau, išplaukčiau. Kai esu nepasiruošęs, prieš komandą jaučiuosi negerai. „Na, žinote, pabandom... Darom kažką...“ – tai labai neprofesionalu, nepagarbu. Nesu uzurpatorius, čia kolektyvinis darbas. Beje, aktorius turėdamas nuorodas jaučiasi laisviau.
– Pjesės herojus – vaikinas – lyg ir atsako į klausimą, kas yra lūšies valanda, bet labai miglotai: „Ta dvidešimt penktoji valanda tikriausiai jau yra už paros ribų. Tai kokia čia ta valanda? Ar ji šioje, ar kitoje paros pusėje? Gal kur nors netoli.“ Kaip pats aiškintumėte lūšies valandą?
– Lūšies valanda priklauso kažkokiam kvantiniam pasauliui. Terminas ir moksliškas, ir fantastinis. Mes laiką struktūrizavome, bet vis tiek jis juda skirtingai. Laikas nėra paleista strėlė. Jis gali susitraukti, išsiplėsti. Ir para netrunka lygiai 24 valandas. Pasaulis taip nesisuka, todėl turime ir keliamuosius metus. Lūšies valanda – tai būsena tarp sapno ir nesapno, kas realu, bet nepaaiškinama. Čia ryški ir nuoroda į tai, kas galėjo įvykti – juk esama dalykų, kuriais suabejoji, ar jie išties įvyko, vyksta. Tai veikia ir spektaklį – pasaulio imitavimas scenoje man neįdomus.
– Medžioklių esama įvairių: su varovais, išlaukiant, šeriant, brakonieriaujant su kilpomis... O ką ir kaip scenoje medžioja režisierius A.Areima?
– Aš medžioju jausmą. Siekiu, kad scena žiūrovą sujudintų iš esmės, jog jis patirtų, suabejotų, iškiltų kausimų. Ir kad tai išreikštų su keiksmažodžiu lūpose, stipriai: ... , kas čia buvo, kas čia įvyko?“. Kai išmuši pagrindą, žiūrovui tampa įdomu – jis priverstas dar pasėdėti, pasibūti, kad suprastų, kas jį suerzino. Jei tai įvyko, vadinasi, savyje dar kažko neišsprendęs. Beje, dabar tai padaryti vis sunkiau.
– Koks jūsų santykis su tekstu, kalba, pjese? Mano subjektyvia nuomone, ryški tendencija – su tekstu gali daryti, ką nori, neretai pjesė tampa kažkokiu protezu, forma, karkasu, o kalba eliminuojama... Greičiausiai būsiu apšauktas kalbos davatka, bet nieko tokio. Kaip matytumėte šią situaciją?
– Daug esu galvojęs, koks teatro ir kalbos santykis. Tekstas tampa vis mažiau reikalingas. Aplinkui visi ir taip daug šneka. Išties man labai patinka beteksčiai spektakliai. Iškart prisimenu kad ir Dimitrį Papaioannou, šiuolaikinį šokį. Man tai atveria platesnį horizontą nei pliurpalai. Psichologinis teatras man neįdomus, geriau tekstą tiesiog skaityti ir viskas. Kitaip nėra jokios kūrybos, neišmuša ta lūšies valanda, kuri sprogdintų.
Tiesa, dabar tekstui jaučiu didesnę pagarbą nei anksčiau. Visgi tekstas ir scena yra skirtingi dalykai, skirtingas jų judėjimas. Ir dramaturgas be scenos yra niekas. Pjesės tikslas – atsidurti scenoje, kitaip ji bevertė, pjesė nėra baigtinė, kaip kad romanas ar eilėraštis. Kitas aspektas – dalis klasikinių tekstų yra nebeaktualūs, tada kai kurias vietas tiesiog kupiūruoji. Kas numirė, tai numirė, nebūtina tų vaiduoklių prikelti. Abejoju, ar dabar kas nors 7 valandas žiūrėtų 5 veiksmų „Karalių Lyrą“.
* * *
A.Areimos spektaklio „Lūšies valanda“ premjera Vilniaus senajame teatre įvyks sausio 31 d. 18.30 val.˙˙
Kūrybinė grupė: režisierius – Artūras Areima, scenografijos dailininkas – Oles Makukhin, kostiumų dailininkė – Valdemara Jasulaitytė, videomenininkas – Kristijonas Dirsė, šviesų dailininkas – Julius Kuršys, kompozitorė – ? (Monika Poderytė), instrumentalistas – Julius Bučinskas, režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva.
Spektaklyje vaidina: Artūras Aleksejevas, Saulius Ambrozaitis, Eglė Grigaliūnaitė, Eglė Špokaitė, Maksim Tuchvatulin.
Spektaklis rodomas lietuvių kalba.
Sceninių teisių agentūra – „Nordic Drama Corner“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
