Garsaus muzikos vadybininko, kultūros veikėjo, pianisto Gintauto Kėvišo (70 m.) atsiminimų knyga „Baltais marškiniais – be skiriamųjų ženklų“ (išleido „Sofoklis“) nukelia skaitytojus į muzikos pasaulio užkulisius, kuriuose atsiskleidžia garsiųjų muzikų charakteriai, pomėgiai, intrigos ir paties impresarijaus G.Kėvišo manevrai bandant suvilioti vieną ar kitą žvaigždę.
Pateikiame ištrauką iš šios G.Kėvišo knygos.
Tikrasis LNOBT proveržis
Tikrasis tarptautinis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) proveržis įvyko netikėtai ir spontaniškai, kaip ir daug kas mano gyvenime. Impulsą jam suteikė nuobodoka konferencija Barselonoje.
Ten skaitinėjant teatrų planus mano akis užkliuvo už kino garsenybės Anthony Minghellos pavardės – jis rengėsi statyti Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ Anglijos nacionalinėje operoje.
Supratau, kad „Oskarų“ laureato debiutas operoje gali sulaukti didelio atgarsio. Niekada nebuvau didelis kino vertintojas, bet A.Minghellą žinojau, – mano sūnus Martynas tuo metu dirbo jo biure Londone. Baigęs medijų studijas tarptautiniame Estijos universitete „Concordia“ Martynas pasuko į kino verslą ir tapo stažuotoju pas A.Minghellą.
Daug nelaukdamas per konferenciją priėjau prie Anglijos nacionalinės operos vadovo Johno Berry ir pasiūliau kurti „Madam Baterflai“ drauge. Nors ir be didelio entuziazmo, jis pažadėjo pasitarti su A.Minghella.
Aš perspėjau sūnų būti pasirengusį pokalbiui su Anthony apie Vilniaus operą. Jie abu neblogai sutarė – Martynas kartais gyvendavo A.Minghellos bute, kai jis su žmona išvykdavo darbo reikalais.
Atomazgos ilgai laukti nereikėjo – netrukus Martynas surengė mano susitikimą su A.Minghella Londono biure. Bendravome spontaniškai ir be scenarijaus: mūsų pokalbis ėmė suktis ne apie „Madam Baterflai“, bet apie Johanną Sebastianą Bachą ir jo fenomenalų atlikėją, kanadiečių pianistą Glenną Gouldą. Netrukus paaiškėjo, kad abu jais žavimės. A.Minghella ypač mėgo režisieriaus François Girard’o „Thirty Two Short Films About Glenn Gould“ (liet. „Trisdešimt du trumpametražiai filmai apie Gleną Gouldą“). Jis taip pat stebinamai gerai išmanė J.S.Bacho muziką.
Mūsų susitikimui skirtas laikas prabėgo nepastebimai. Taip ir nesuspėjus pakalbėti apie bendrą projektą aš paklausiau: „Tai imsimės „Madam Baterflai“?“, ir Anthony trumpai atsakė: „Yes.“
Netrukus Martynas iš A.Minghellos gavo užduotį surinkti informaciją apie geišas ir parašė apie tai visą traktatą. Režisierius nuo jo neslėpė, kad ši tema ir apskritai operos žanras jam yra mažai žinomi. Tačiau Martynas jau tada tikėjo būsimo darbo sėkme ir pačiam A.Minghellai pasakė, kad jo „Madam Baterflai“ bus vienas gražiausių sceną kada nors išvydusių operos spektaklių. Ir jis neapsiriko.
Apie viešnagę Vilniuje
Vilniuje A.Minghella buvo tik kartą – 2006-ųjų kovą, prieš „Madam Baterflai“ premjerą sudėlioti paskutinių spektaklio štrichų. Daugiausia čia dirbo jo žmona operos režisierė ir choreografė, iš Honkongo kilusi Carolyn Choa – miela, romantiška, truputį išsiblaškiusi moteris.
Jiems būnant Vilniuje radome laiko ir ilgam vakarui mūsų namuose, dalyvaujant Jungtinės Karalystės ambasadoriui J.E.Colinui Robertsui ir mūsų sūnui Martynui. A.Minghella tuo metu buvo užsiėmęs savo nauju filmu „Šaltasis kalnas“, nuolat kalbėdavo telefonu, bet rasdavo laiko ir operos repeticijoms.
Sklandų, ramų, įkvepiantį šeiminio dueto darbą LNOBT trupė prisimena iki šiol. Irena Zelenkauskaitė Čio Čio San vaidmeniu šiame spektaklyje geriausia prasme pranoko save – niekas neįsivaizdavo, kaip giliai ir įtikinamai ji gali įkūnyti šį personažą. Už darbą operoje „Madam Baterflai“ solistė buvo įvertinta aukščiausiu teatralų apdovanojimu Auksiniu scenos kryžiumi.
A.Minghella sukūrė įspūdingiausią LNOBT istorijoje spektaklį, kurį vargu ar kam nors pavyks pranokti tiek grožiu, tiek kokybe.
Buvęs ilgametis LNOBT vadovas operos legenda Virgilijus Noreika irgi sakė, kad gražesnio spektaklio mūsų teatre nėra buvę.
Ši pirmoji LNOBT koprodukcija buvo pati sėkmingiausia tarptautiniu mastu. Netrukus, jau po Vilniaus premjeros, spektakliu susidomėjo Niujorko „Metropolitan Opera“. Jo premjera 2006-aisiais savo erą šiame teatre pradėjo generaliniu direktoriumi tapęs Peteris Gelbas. „Metropolitan Opera“ scenoje A.Minghellos režisuota opera pradėjo savo 123-iąjį sezoną.
Visose reklamose figūravo ir LNOBT kaip koprodiuseris. Pagrindiniai JAV dienraščiai skelbė, kad lietuviai šį spektaklį pamatė anksčiau už amerikiečius. „Madam Baterflai“ premjerą Niujorke, be 3,8 tūkstančio teatro lankytojų, išgirdo dar dešimtys tūkstančių žiūrovų – spektaklis buvo transliuojamas į ekranus „Times Square“ ir Linkolno centro aikštėje.
O teatre publika kūrinį sutiko audringai – stovėdama kėlė ovacijas, ilgai šaukė „Bravo!“ spektaklio komandai.
Pažintis nenutrūko
Į premjerą Niujorke režisierius atvyko su savo tėvais. „Metropolitan Opera“ sezono atidaryme dalyvavo Niujorko verslo, meno, mados pasaulio elitas.
Mano žmona Rūta ir aš buvome pakviesti tarp ypatingų svečių, kuriuos teatras per pertrauką iš visų aukštų stebėjo. Šalia sėdėjo pagrindinio vaidmens filme „Šaltasis kalnas“ atlikėjas Jude’as Law. Paskelbus pertrauką, eidamas tarp kėdžių beveik primyniau aktorės Siennos Miller prabangią suknelę. Man buvo malonu, kad ir Rūta sulaukė iš aplinkinių komplimentų dėl savo efektingo įvaizdžio.
Niujorke gyvenanti lietuvių kilmės verslininkė Audrey Gruss mus supažindino su Donaldu Trumpu, būsimuoju JAV prezidentu, tuomečiu verslo pasaulio rykliu. Po bendros nuotraukos juokais jį pakviečiau atvykti į Lietuvą, jis taip pat juokais kvietimą priėmė.
Įvairūs pobūviai ir priėmimai nuo nepriklausomybės pradžios man buvo įprasta ir neretai maloni socialinio gyvenimo dalis. Be Prancūzijos prezidento J.Chiraco ir jo rinktinių svečių, kartu su Rūta Prezidento V.Adamkaus kvietimu esame dalyvavę iškilmingose vakarienėse su Anglijos karaliene, Japonijos imperatoriumi, įvairių šalių prezidentais.
Bendravimas man nekėlė didelės įtampos – esu visuomeniškas žmogus, kalbu angliškai. Ypač įdomu būdavo bendrauti su pasaulio išrinktaisiais, neabejingais kultūrai.
Kartą Prezidentas V.Adamkus specialiai pasodino Rūtą ir mane prie Belgijos karalienės, nes pastaroji labai domėjosi baletu. Su karaliene kone visą vakarą prakalbėjome apie žymų amerikiečių choreografą Johną Neumeierį.
Per „Madam Baterflai“ užmegzta pažintis su P.Gelbu nenutrūko iki šiol. Konstruktyvaus mąstymo Peteris – neabejotinai ryški asmenybė. P.Gelbo atėjimas į „Metropolitan Opera“ tapo reikšmingu įvykiu: legendinį teatrą jis atvėrė viso pasaulio publikai – šio vadovo pradėtos „Metropolitan Opera“ spektaklių kino transliacijos įsitvirtino daugiau kaip 70 pasaulio šalių.
P.Gelbas visada buvo atviras įvairioms idėjoms. Ne kartą kalbėjomės apie bendradarbiavimo galimybes. Vis dėlto skirtinga mūsų vadovaujamų teatrų specifika neleido daryti skubotų žingsnių.
„Metropolitan Opera“ vadovas buvo atvykęs ir į Lietuvą, kai jo žmona dirigentė Keri Lynn Wilson koncertavo Vilniaus festivalyje.
Ne sykį ir aš lankiausi „Metropolitan Opera“, kartą šalia generalinio direktoriaus ložėje sėdėjo šio teatro primadona, kartvelų mecosopranas Anita Rachvelišvili, dainavusi Vilniuje 2012-ųjų kovą Giuseppe Verdi „Requiem“ kartu su Violeta Urmana. Anita iškart prisiminė pasirodymą Vilniuje ir savo nedidelę klaidelę „Agnus Dei“.
Peteris maloniai pakvietė: „Kada tik atvyksite į Niujorką, būsite mano svečias.“
Mano ir P.Gelbo veiklos masteliai ir kontekstai gerokai skyrėsi, bet abu – kiekvienas savaip – kūrėme sėkmės istorijas.
Į plačius vandenis
Netikėta 54-erių A.Minghellos mirtis 2008-ųjų kovą visiems sukėlė šoką.
Išgyvenome su Martynu skaudžią netektį: jis – savo mentoriaus, aš – talentingo partnerio.
Nors mačiau režisierių vos kelis kartus, jis man imponavo savo nuoširdumu ir šiluma, grožio pojūčiu, meniška siela. A.Minghella išplukdė mūsų teatrą į plačius vandenis – apie mus sužinojo pasaulis, mumis ėmė domėtis įtakingų užsienio leidinių žurnalistai ir kritikai, turizmo agentūros. Jo apsilankymas ir darbas LNOBT įkvėpė pasitikėjimo eiti toliau, priimti kitus iššūkius.
A.Minghella dar puoselėjo idėją statyti J.S.Bacho, kurį taip mėgo, „Mato pasiją“. Neabejoju, kad tai būtų buvęs dar vienas žymiojo meistro šedevras.
Po „Madam Baterflai“ premjeros tą patį pusmetį teatre įvykusi Richardo Strausso operos „Salomėja“ premjera, režisuota amerikiečio Davido Aldeno, sulaukė recenzentų iš svetur. Tai buvo originalus, specialiai mūsų scenai sukurtas spektaklis, naujas žodis teatre ir pirmasis D.Aldeno prisilietimas prie šio veikalo.
„Salomėja“ sudomino „International Herald Tribune“ korespondentą, kuris niekam nežinant atvyko į Vilnių ir parašė palankų straipsnį apie premjerą ir apie teatrą.
O „Madam Baterflai“ pasiekė net Kiniją, kuri tada vėrėsi mūsų menui kaip didžiulė, perspektyvi rinka. Tiesa, pirmosios patirtys Kinijoje nuteikė gana pesimistiškai – jos parodė, koks dar tolimas kinams aukštasis Vakarų menas.
Per smuikininko Gidono Kremerio ir „Kremerata Baltica“ orkestro mano rengtas gastroles šioje šalyje 2002-aisiais publika koncerte ir valgė, ir trukdė muzikantams nuolat plodama.
Vėlesniais metais per Roberto Šerveniko diriguojamo Prahos simfoninio orkestro koncertą parke kinai rengė pikniką.
Vis dėlto situacija pamažu keitėsi į gera, ir ilgainiui kinai išsiugdė didžiulę klasikinės muzikos mėgėjų auditoriją.
Padedant seniems mano partneriams 2012 metais Kinijoje įvyko „Madam Baterflai“ gastrolės. Rodėme spektaklius Guangdžou teatre, kuris buvo neseniai pradėjęs savo veiklą.
Derybos dėl šių gastrolių truko pusantrų metų, su nelauktais vingiais. Kinai – sunkiai prognozuojami partneriai, ne visada suprantantys, dėl ko derasi.
Pavyzdžiui, užsakovams buvo iškilusi mintis perstatyti antrąjį „Madam Baterflai“ veiksmą, nes šis pasirodė jiems „nuobodus“.
Po „Madam Baterflai“ sėkmės ėmėmės naujų pastatymų kviesdami prisijungti ir kitus teatrus. 2015 metų Jules’io Massenet operos „Manon“ koprodukcijos su San Fransisko ir Izraelio teatrais pirmoji premjera įvyko Vilniuje.
Tai vienas sėkmingiausių mano darbo LNOBT metais pastatytų spektakių, įkūnijęs tikrąją prancūzų operos estetiką ir dramą.
