„Kai mane nuvedė į muzikos mokyklą, mažų kontrabosų nebuvo, būsimi muzikantai pradėdavo nuo violončelės. Kadangi groti violončele sekėsi puikiai, tad ir likau su šiuo instrumentu“, – paprastai savo karjeros vingius sudėlioja muzikantas.
Gruodžio 22-osios vakarą P. Jacunsko violončelė kalbėsis su dar keturiomis – muzikantas dalyvauja ypatingame koncerte, kurį penkmečio proga rengia violončelių ansamblis „Cello Club“.
Modernioje LSVO salėje skambės ir pačių muzikantų pamėgti, ir publikos laukiami, ir visiškai nauji, duris į naują kvinteto etapą atveriantys kūriniai. Spalvų koncertui suteiks šviesų menininkas Arvydas Buinauskas.
Prieš pasirodymą pasikalbėjome su violončelininku P. Jacunsku.
– Jūsų tėtis grojo kontrabosu, kontrabosu norėjote groti ir jūs vaikystėje. Argi nebuvo maišto? Neturėjote galimybių rinktis visiškai kito kelio?
– Mano tėtis yra profesionalus kontrabosininkas, vaikystėje nuolat girdėjau jį grojantį. Jis vesdavosi mane į filharmoniją ir į repeticijas. Norėjau groti kontrabosu, kaip tėtis. Nors pats šito nepamenu, tėvai pasakojo, kad mažas stabtelėdavau prie plakato, besdavau pirštu į jį ir sakydavau: „Čia groja Povilas Jacunskas.“ Tuomet dar nesuvokiau, ką iš tiesų reiškia groti, kiek darbo reikės įdėti ir kiek valandų praleisti prie instrumento, bet noro buvo, lyg projektuočiau savo ateitį.
Pirmaisiais metais, kai pradėjau lankyti M. K. Čiurlionio menų mokyklą, sekėsi puikiai, antraisiais – pradėjau tinginiauti. Tada tėtis pasakė: arba susiimk, arba keliausi į mokyklą Lazdynuose, prie pat namų. Susiėmiau ir nuo tada viskas prasidėjo. Tėtis stengdavosi nesikišti į mano grojimą, kartais bandydavo patarti, bet aš sakydavau, kad turiu violončelės mokytoją ir klausysiu tik jo. Tiesą sakant, jokių dvejonių dėl pasirinkimo nebuvo.
– Violončelininkų yra daug, tačiau karjeros aukštumų pasiekia tik vienetai. Ar žinote sėkmės formulę?
– Ji susideda iš daugybės komponentų. Visų pirma, svarbu žinoti, ko nori ir ko sieki. Toliau – labai daug darbo, daugybė valandų grojant. Sėkmė, žinoma, taip pat svarbi, kaip ir tavo asmeninės savybės. Koks esi žmogus, kaip komunikuoji, kaip sugebi prieiti prie kitų.
Aš niekada nemokėjau, o ir dabar nemoku savęs siūlyti, taigi, stengiausi groti taip gerai, kad manęs norėtų ir kviestų. Paauglystėje aiškiai žinojau savo tikslą, taigi, grodavau nuo ryto iki vakaro klasėje užsidaręs.
– Panašias istorijas pasakoja daugybė sėkmingų muzikantų. Galbūt tokia aistra muzikai ar bet kam kitam paauglystėje yra būdas išvengti paklydimų?
– Negaliu sakyti, kad neturėjau paauglystės. Turėjau. Ir draugų turėjau. Tačiau man pasisekė, kad mokiausi profesijos, kad mano pasirinkimus tėvai ir mokytojai formavo nuo pirmosios klasės, kad žinojau, suvokiau savo kryptį, vėliau jau pats sau nebeleidau eiti į šonus. Taigi, paauglystę sėkmingai išgyvenau.
– Ar galima nubrėžti ribą, kai įvyko jūsų karjeros lūžis?
– Apie savo karjerą rimčiau pradėjau galvoti 9-oje klasėje, kai mano šviesaus atminimo mokytojas Arūnas Palšauskas pirmą kartą iškėlė klausimą apie ateities planus ir studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mokykloje tapau „reprezentaciniu“ violončelės veidu – kiekvienas koncertas, kiekvienas pasirodymas buvo ne tik iššūkis, bet ir motyvacija siekti daugiau, tobulėti, nesustoti vietoje. Tuo metu supratau, kad muzika ne tik lydės mano gyvenimą, bet ir taps pagrindiniu jo tikslu.
Muzikos akademijoje iš manęs buvo reikalaujama daugiau, nei numatyta studijų programoje – buvo akivaizdu, kad profesorė Silvija Sondeckienė matė mano potencialą. Trečiame kurse dalyvavau net keturiuose tarptautiniuose konkursuose ir laimėjau porą iš jų.
Nuo tada, kai profesorė S. Sondeckienė paliko akademiją, studijas tęsiau pas docentą Edmundą Kulikauską – tai buvo mano meninės brandos etapas. Ankstesni dėstytojai daugiau dėmesio skyrė technikai, o docentas E. Kulikauskas atskleidė mane kaip menininką ir interpretatorių. Jo paskatinimai neabejoti savo meniniais sprendimais ir pasitikėti savimi tapo labai svarbūs mano kelyje.
Visi koncertai ir konkursai buvo man reikšmingi, o vasarą, kai daugelis draugų ilsėdavosi, aš keliaudavau po pasaulį, meistriškumo kursuose pas garsiausius violončelininkus tobulinau savo grojimo įgūdžius. Visa tai nebūtų buvę įmanoma be didžiulio tėvų supratimo ir jų finansinės paramos, kurią gavau nuo pat pradžių.
– Muzika jau seniai yra tapusi jūsų profesija, darbu. Kaip pavyksta padalyti save tarp to, ką mėgstate, prie ko linksta širdis ir to, ką privalote daryti?
– Turiu tris svarbias darbines pareigas: esu Valstybinio simfoninio orkestro ir Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro narys, taip pat dėstau Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Visi šie darbai reikalauja daug laiko ir pastangų, tačiau kiekvienas jų praturtina mano gyvenimą. Darbas orkestruose yra labai komandinis – kiekvienas turi tiksliai atlikti jam paskirtas užduotis.
Koncertmeisterio pareigos – dar viena svarbi darbo sritis, ir tikrai reikšminga. Nuo koncertmeisterio priklauso visos violončelių grupės skambesys orkestre. Jis tampa grupės mentoriu, koučeriu ir lyderiu, su kuriuo žmonės nori dirbti ir mokytis.
Įdomu, kad studijų metais sakiau, jog orkestre niekada nedirbsiu, būsiu solistas. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip: nors turėjau galimybę išvykti į užsienį, nusprendžiau likti Lietuvoje. Atsirado nuolatinių darbų, šeima, įleidau šaknis. 2022 metais tapau Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro violončelių grupės koncertmeisteriu – turbūt, tai viena geriausių pozicijų, tačiau to neužtenka. Kūrybos ambicijos išlieka, o jas įprasmina darbas kameriniuose ansambliuose.
Nuo 2006 metų esu fortepijoninio trio „FortVio“, su kuriuo 2015 metais gavome Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją, narys. Džiaugiuosi ir kolektyvu „Cello Club“, kuris yra tikras fenomenas. Kiekvienas iš mūsų čia turi galimybę realizuoti savo sumanymus ir bendradarbiauti, kad sukurtume kažką įdomaus. „Cello Club“ muzikantai atstovauja beveik visiems Vilniaus miesto kameriniams ir simfoniniams orkestrams.
Prisimenu, kai studijavau akademijoje, nuolat jautėme konkurenciją ir supriešinimą – skirtingos mokyklos, skirtingos nuomonės. Apie konkurenciją girdėjome ir iš kolegų, kai kūrėme „Cello Club“. Tačiau mums atrodė kitaip – mes siekėme vieno tikslo: kurti įdomius, naujus dalykus. Žinoma, kartais nuomonės išsiskiria, tačiau visi esame patyrę kitų kolektyvų nariai ir žinome, kaip įvairias nuomones paversti grupės stiprybe. Esame ne tik kolegos, bet ir geri bičiuliai, ir kiekviena repeticija mums tampa švente. Ansamblyje viešpatauja demokratija ir darna, o tai užtikrina sklandų ir kokybišką darbą.
– Ar konkurencija Lietuvos muzikos lauke yra didelė?
– Gana intensyvi, sakyčiau. Kaip ir bet kurioje kitoje srityje egzistuoja įvairios simpatijos ir antipatijos, taip pat įvairūs požiūriai į kainodarą. Vien tik būti geru muzikantu ne visada pakanka – svarbu ir gebėjimas save pristatyti. „Cello Club“ ansamblyje stengiamės palaikyti vieni kitus: jei aš negaliu groti, visada siūlau kolegą.
– Klasikinės muzikos koncertuose dažnai matome vyresnę publiką. Ar amžius turi įtakos tam, kokios muzikos klausome?
– Kadangi koncertai būna skirtingi, dažnai toje pačioje salėje matau ir skirtingą publiką. Jei koncertų vertinimo kriterijus būtų lankomumas, džiaugiuosi, kad žmonės vis labiau atranda klasikinę muziką ir kad salės yra pilnos. Be to, per pastaruosius metus tendencijos tik gerėja: prieš dvidešimt metų surinkti pilną salę būdavo iššūkis, o šiandien klausytojas jaučia, kokio lygio koncertas jo laukia.
Klasikinei muzikai gana sunku konkuruoti su populiariosios muzikos žanru – įtraukti, sudominti ir išlaikyti publiką yra tikras iššūkis. Tik labai nedaug klasikinės muzikos atlikėjų sugeba užpildyti arenas.
Klausymosi pasirinkimus dažnai lemia amžius, patirtis ir asmeninė bei emocinė branda. Pavyzdžiui, aš gana retai klausau klasikinės muzikos automobilyje – kasdien ja gyvenu, tad norisi atitrūkti nuo jos. Žinau ir muzikantų, kurie vairuoja tyloje, nes bet kokie garsai juos erzina.
Pastebėjau, kad kuo anksčiau vaikai pradeda lankytis klasikinės muzikos koncertuose, tuo anksčiau išsivysto gebėjimas ir noras klausytis šio žanro. Tačiau jei žmogus pirmą kartą į klasikinį koncertą nueina būdamas trisdešimties, tikėtina, kad tai nesukels didelio poreikio klausytis tokios muzikos dažniau.
Nepaisant to, gyva muzika kuria tikrą stebuklą – po klasikinės muzikos koncertų žmonės dažnai jaučiasi pakylėti ir ilgai nešiojasi tokį emocinį įspūdį.
– Dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip apibūdintumėte naująją violončelininkų kartą? Kokie jos lūkesčiai ir kokia muzikinė erdvė jiems čia atsiveria?
– Nors šiuo metu kai kuriems studentams gali trūkti motyvacijos ir tik vienas kitas yra užsibrėžęs aiškų tikslą, tikiu, kad tai gali pasikeisti. Gaila, kad kai kurie, pasiekę savo tikslų, dažniausiai renkasi karjerą užsienyje, tačiau tai rodo, kad mūsų akademijoje įgytos žinios ir įgūdžiai yra labai vertinami tarptautiniu mastu.
Būdamas orkestro grupės koncertmeisteriu pastebiu, kad Lietuvoje violončelininkų trūksta, tačiau tikiu, kad investuodami į jaunosios kartos ugdymą ir suteikdami jiems reikalingą paramą galime šią situaciją pakeisti. Matau daug potencialo ir vilčių, kad mūsų šalies muzikantai taps stipria bendruomene, kurioje kiekvienas gali augti ir tobulėti.
Jubiliejinis violončelininkų kvinteto „Cello Club“ koncertas LVSO salėje Vilniuje – gruodžio 22 dieną, 18 val. Koncerto vedėjas – Julijus Grickevičius. Šviesų dailininkas – Arvydas Buinauskas.
