C.Orffas kantatos „Carmina Burana“ (1935, 1936 m.) muzikai panaudojo 24 lotyniškai arba senąja vokiečių kalba parašytus viduramžių rankraščiuose rastus tekstus. Pasaulietiniai chorai, berniukų choras, didelį balso diapazoną turintys solistai – sopranas, tenoras (kontratenoras), baritonas ir simfoninis orkestras pasakoja apie sėkmės kerus, nuokalnes, jos efemeriškumą ir gyvenimo išdaigas.
Atsiminimuose – susitikimai su svečiais iš įvairių šalių, tarp jų – ir iš Lietuvos. Aukštas, pasitempęs, bet judrus „Carmina Burana“ autorius su visais pašnekovais buvo nuoširdus, empatiškas. Mėlynos skvarbios akys skenavo pašnekovą. Jo garbingas amžius nebuvo juntamas nei mąstymo viražuose, nei kūrybinėse diskusijose. Dėmesys kiekvienam žmogui, platus, blaivus požiūris į pasaulio įvykius, kūrybą.
Labiausiai C.Orffas išgarsėjo savo sukurta muzikos pedagogikos metodika, pavadinta „Schulwerk“. Apie tai jis kalbėdavo su didžiule meile vaikui, įsitikinimu dėl kryptingo darbo sėkmės. Viltingai, nes matė jo rezultatus ir tikėjo, kad bus pritaikyta daugelio pasaulio šalių mokyklose. Muzikinio ugdymo metodikos tikslas – meno kalba ugdyti visavertę asmenybę.
Ir Lietuvoje bandyta šiai produktyviai metodikai atverti kelius. „Viskas prasideda nuo ritmo... Vėlesniame mano „Schulwerk“ leidinyje galite pastebėti, kad mano kūryboje girdimas dėmesys ne tik ritmo įvairovei, jo reikšmingumui, bet ir kitam svariamų meno, kalbos elementui – žodžiui“, – yra sakęs C.Orffas.
Verčiu „Carmina Burana“ partitūrą. Išties – sudėtingi junginiai, besikartojantys ritminiai dariniai ir duota valia žodžiui: giedotinė deklamacija, savita rečitacija, arijetė, spalviniai, artikuliuoti žodžių dariniai.
„Tačiau mano kūrybinio kelio pradžioje buvo teatras. Kaip žinome, kalbos pradmenys – muzikoje. Gal todėl ir savo kūryboje aš tai siekiau įprasminti, – rašė C.Orffas.
C.Orffas rado Johanno Schmellerio parengtą leidinį. Antraštė skelbė: „...kartu su instrumentais ir magiškais vaizdais atliekamos pasaulietinės dainos solistams ir chorams". Originalūs tekstai datuojami XI, XII, XIII amžiais. Atrinktų lotynų, senąja vokiečių kalbomis kantatos tekstų tema – likimo deivės Fortūnos valdomas žmogaus likimas. Rastą senąjį rankraštį puošė miniatiūra – besisukantis Fortūnos ratas. Idėja kompozitorių sužavėjo.
„Carmina Burana“ pirmą kartą buvo pastatyta 1937 m. birželį Frankfurto operoje (dirigentas Berlis Wrtzelsbergeris, režisierius Oskaras Waterlinas). „Nuo „Carmina Burana“ prasideda mano tikroji kūrybinė biografija“, – pasakė C.Orffas.
Kompozitorius puikiai jaučia kontrastų dinamiką ir pasiekia stiprių efektų paprastomis, bet gerai apgalvotomis priemonėmis. Todėl „Carmina Burana“ patraukia ir didžiai išprususį klausytoją, ir eilinį „gražios muzikos“ mėgėją. Daug kontrastais įveiklintos intrigos, daug įelektrinančio ritmo.
Pasaulyje ir Lietuvoje kantata atlikta daugybę kartų. Žinomas šmaikštus puikaus režisieriaus Jeano Pierre'o Ponnelle`io darbas, kantatą daugybę kartų atliko Filharmonijos, vėliau Nacionalinis simfoninis, Valstybinis simfoninis orkestrai, dainavo Kauno valstybinis choras, įvairių kartų solistai. Jiems tai labai kietas riešutėlis.
Įdomus darbas buvo parodytas Klaipėdoje: videografinis spektaklis senajame elinge. Savaip instrumentavusios pirmąją dalį, kantatą atliko netgi įvairios populiarios muzikos grupės: „Enigma“, „Era“, „Trans-Siberian Orchestra“, KMFDM, „Overkill“, „Therion“, „Vital Remains“, daugelis kitų.
„Carmina Burana“ įsitvirtino kaip tarptautinio klasikinio repertuaro dalis. Muzikoje žaižaruoja grįžtančio pavasario džiaugsmas ir trumpalaikiai malonumai, kuriuos teikia girtavimas, gausus maistas, azartiniai žaidimai ir kūniška meilė.
Savitai įdomią kantatos versiją solistams, chorui, dviem fortepijonams (yra groję pianistai Motiejus ir Mykolas Bazarai) ir mušamiesiems 1956 m. aranžavo C.Orffo mokinys Wilhelmas Killmayeris. Taip pat girdėjome Lietuvoje.
Na, ir pilnutėlė Valstybinio simfoninio orkestro salė. G.Rinkevičiaus traktuotė ypatingą reikšmę suteikė ritminei pulsacijai, ekspresijai, kontrastams („Reie“, „Ratelis“ tarsi prašėsi ramesnės, andante poco jausenos). Visi laukė jau žinomo žodžio – Fortūna! Jis skambėjo galingai ir prasmingai.
Betgi C.Orffo partitūra prašo kontrastų. Choro piano pasislėpė per dideliame orkestro šešėlyje ir dingo orkestro partitūros garsiavaizdyje. Bet tai gal akustikos pokštai? Moterų chorams momentais pristigo intonacinio tikslumo („Florit silva nobilis...“ ir kt.).
Žavėjo du solistai. Baritonas M.Sedlevičius puikus ne tik dėl gražaus tembro, bet ir dėl kokybiškai skambančio plataus diapazono, didžiulių šuolių, tikslios išdainuotos melizmatikos („Diesnox et omnia...“). Kompozitorius būtų patenkintas dėl prasmingų frazių, turiningo libero („Ego sum abbas“).
A.Bagdonavičius ne tik puikiai padainavo ypač sunkią tenoro partiją (aukštas registras), bet ir įkūnijo C.Orffo teatrinio mąstymo idėją. Į sceną įėjo jau įsijautęs į fantasmagoriško paukščio būseną. Puikiai skambėjo įprasmintos frazės aukštame registre.
Deja, L.Bendžiūnaitei sunki jos partija nesuteikė prasmingos statisfakcijos. C.Orffas ją rašė lyriniam sopranui („kad būtų daugiau įtampos“). Tačiau „Dolcissime“ piano dainuoti antrojoje oktavoje ne visoms leidžia meistrystė arba tos dienos balso situacija.
Gerai grojo orkestras, muzikavo fleitininkė, mušamaisiais – Pavelas Giunteris. Koncertas buvo puikiai klausytojų sutiktas, o C.Orffo muzika nuteikė viltingai: suteikė geros energijos ir apmąstymų apie Fortūnos apsilankymų gyvenime prasmę.
