Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 7-ąją vyks kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus 80-mečiui skirtas koncertas „Tarp tikrovės ir sapnų“.
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, ir ispanų smuikininkas Javieras Comesana Barrera atliks G.Kuprevičiaus 2018-aisiais sukurtą „Simfoniją be FP“ ir naują, Lietuvoje dar neskambėjusį koncertą smuikui ir orkestrui „Keturi barono Miunhauzeno sapnai“. Koncerte taip pat bus atliktos Edvardo Griego ir Einojuhani Rautavaaros kompozicijos.
– Kalbamės jūsų solidaus jubiliejaus proga. Kokį motyvą, elementą pats išskirtumėte kaip svarbiausią, jungiantį jūsų įvairių žanrų, formų ir stilių kūrybą? – paklausiau G.Kuprevičiaus.
– Šis klausimas man labai naujas, aš jam nepasiruošęs, be repeticijų. Sunku atsakyti, bet atsigręžęs į praeitį matau, kad visuomenės dėmesį labiausiai atkreipia tie kūriniai, kurie turi ypač stiprų emocinį užtaisą, kurie yra susieti su mūsų, kaip tautos, būtimi.
Pavyzdžiui, jaunoji karta Klaipėdos muzikiniame teatre panūdo dar kartą pastatyti operą „Prūsai“. Man tai buvo nelaukta, netikėta. Matyt, čia suveikė operos partitūros paantraštė „Išnykusių atminimui, nykstančių perspėjimui“, kažkoks jų pasąmoninis nerimas. O galbūt choras „Ant kalnelio“ ar fantastiška, jau legenda tapusi Virgilijaus Noreikos Herkaus personažo interpretacija.
Gana aktyvų gyvenimą gyvena „Devynbėdžiai“, ypač Skalno daina „Skriski, skriski Lietuvėlėn“. Yra tokia nerašyta taisyklė: jeigu bent viena arija iš operos ar miuziklo yra dainuojama, kūrinys gyvas, nemiręs.
Kita vertus, mano kūrybinė veikla smarkiai susieta su sociumu. Aš nesu tas grynasis kompozitorius – visuomet aktyviai bendravau su visuomene: buvo „Muzikiniai antradieniai“ Kauno viešojoje bibliotekoje, „Kontrapunktas“ televizijoje, autorinių radijo laidų ciklas „Audiologai“.
Kai manęs nebus, galbūt mano kūryba nebus niekam įdomi, bet tai natūralu. Sunku užsitikrinti sau paminklą, ypač kai staiga ateina kultūros ministras ir jį nugriauna. Tikiu, kad vienokią ar kitokią žymę lietuvių muzikinėje kultūroje paliksiu, o kaip ją supras ar atras kiti – negaliu surežisuoti. Dorai atlieku savo misiją, kaip ją suprantu. Viskas, taškas.
– Neatsiejamas jūsų kūrybos elementas – teatras, teatrališkumas. Kuo teatras jus sužavėjo?
– Teatras buvo neatsiejama mano tėvų gyvenimo dalis. Tėtis buvo muzikinės dalies vedėjas Kauno jaunojo žiūrovo teatre, mama dirbo dailininke dekoracijų ceche. Mano kūdikystė ir vaikystė praėjo teatre.
Galiausiai teatro bacila persikėlė į namus – staliai padarė dėžę, iš kurios buvo sukurtas mano asmeninis teatras. Buvo vaidinamos dramos, komedijos, operos ir baletai. Mano nelaiminga teta sėdėdavo tris ar keturias valandas, kol aš kurdavau teatrą. Iš plastilino buvo lipdomi penkių centimetrų dydžio personažai, įrengtas apšvietimas, keitėsi dekoracijos, kurias piešiau pats, rašiau libretus. Dalis šių juokingų dalykų dabar yra nukeliavę į Lietuvos literatūros ir meno archyvą.
Vėliau teatru užsikrėtė ir mano pusbrolis – ir jis pasidarė teatrą, keisdavomės gastrolėmis: iš vienų namų į kitus keliaudavo tos dėžės, vaikams rodydavome spektaklius kieme. Teatrališkumas persikėlė į mano muzikinę kūrybą. Pagaliau galiu girtis, kad esu rekordininkas: muzikologas Jonas Bruveris suskaičiavo visų lietuvių kompozitorių muzikinio teatro veikalus – pasirodo, pagal jų skaičių aš esu pirmoje vietoje.
– Filharmonijoje skambės „Keturi barono Miunhauzeno sapnai“ – koncertas smuikui ir orkestrui, kurio pavadinimas taip pat sufleruoja teatro elementus. Kaip jie skleidžiasi šiame kūrinyje?
– Šįkart teatro elementas išreikštas netiesiogiai – mes žinome, kad baronas Miunhauzenas yra reali figūra. Jis buvo aktorius, vaidino savo etiudus, improvizacijas. Kiek byloja legendos, jis tai darė labai talentingai, turėjo pasakotojo talentą.
Jei mes kalbame apie pusiau legendą – tai jau savaime yra teatras, o ir visos jo istorijos yra labai teatrališkos. Pagaliau ir jo gyvenimas buvo labai teatrališkas – jo nuotykiai, vedybinės peripetijos.
Ir pati figūra, matyt, buvo labai teatrališka.
Dar įdomu ir tai, kad XX a. prancūzų avangardo režisierius Georges’as Melies’as sukūrė filmą apie Miunhauzeną ir pavadino jį „Miunhauzeno haliucinacijos“. Filme yra scena, kurioje Miunhauzenas miega, o tuo metu jam kažkas groja smuiku. Šis kadras ir tapo man pagrindiniu atspirties tašku, jo atvaizdą net įdėjau į kūrinio partitūros viršelį.
– Koncerto idėją pasiūlė smuikininkas Borisas Livschitzas. Ar dažnai kūrinius įkvepia atlikėjai? Kaip įvyksta tokie kūrybiniai susitikimai?
– Su B.Livschitzu mus sieja sena draugystė. Jis yra išvažinėjęs visą pasaulį, grojęs su daugybe įvairių muzikantų, retsykiais atvažiuoja koncertuoti ir į Lietuvą.
B.Livschitzas savotiškai perėmė smuikininko Aleksandro Livonto estafetę, tas buvo labai didelis lietuviškos muzikos smuikui skatintojas – sukurti naujas kompozicijas jis išprovokavo ir Eduardą Balsį, ir Balį Dvarioną, ir Vytautą Barkauską, ir daugybę kitų.
Mano „Septyni tekstai smuikui“ taip pat atsirado B.Livschitzo dėka, jis groja ir mano „Kadišą“. B.Livschitzas pasiūlė man parašyti ir koncertą smuikui Miunhauzeno tema, tikriausiai turėjo galvoje Miunhauzeno pasakojimus.
Man pasirodė, kad muzika iliustruoti tuos pasakojimus būtų labai tiesmuka, – juk negali jų nei parodyti vizualiai, nei dar kartą papasakoti. Tad kilo mintis, kad bus sapnai, – tai leidžia klausytojams nutolti nuo Miunhauzeno pasakotų istorijų ir susikurti savas.
Keturios kūrinio dalys – ryto, nakties, popiečio ir gilios nakties sapnai – yra skirtingos. Koncerto premjera įvyko Kišiniove, Moldovoje, gegužę. Grojo pats B.Livschitzas, Kišiniovo radijo ir televizijos simfoninis orkestras, koncertą transliavo per radiją ir televiziją, dalyvavo Lietuvos ambasadorius, skambėjo ir daugiau mano kūrinių. Toks jubiliejaus koncertas man buvo netikėtas.
O Vilniuje „Keturis barono Miunhauzeno sapnus“ gros kitas smuikininkas – J.Comesana Barrera, jo aš nepažįstu, bet įdomu, kaip mano kūrinį traktuos jaunosios kartos ispanas.
– Dauguma kompozitorių aktyviai dalyvauja repeticijose. Negi jūs esate išimtis?
– Repeticijose nedalyvauju, toks mano principas. Jei nekyla kažkokių katastrofų ir nereikia partitūrų dėl kokių nors priežasčių koreguoti, niekuomet netrukdau muzikantams ieškoti savų interpretacijų, juolab šiuo atveju pasiruošimo procesui vadovauja Modestas Pitrėnas, o juo pasitikiu. Nežinau atvejo, kad muzikantai ruoštų kūrinį siekdami parodyti blogiausias jo savybes, taip tiesiog nebūna. Aš parašau kūrinį, ir viskas – mano darbas baigtas. O kaip atlikėjai jį interpretuoja – jau jų kūrybinis darbas, savo įsitikinimų jiems primygtinai nesiūlau.
– Ar nenutinka taip, kad atlikėjų interpretacijos labai nutolsta nuo jūsų idėjos?
– Kai kada mano kūrinių interpretacijos būna labai netikėtos, mane patį nustebina, bet galiausiai ramiai pasėdžiu, pagalvoju ir prieinu prie išvados, kad gali būti ir toks sprendimas. Juk mes visi toje pačioje muzikoje girdime labai daug skirtingų niuansų.
Palyginimui – visiems puikiai pažįstamas Fryderykas Chopinas: vieni groja kaip saloninę muziką, kas tikriausiai yra arčiausiai tiesos, o kiti vis dėlto jo muzikoje atranda daug gilios filosofijos, tai irgi yra įdomu. Priklauso nuo to, kokia yra konkretaus atlikėjo meistrystė, o kūrinio tempas, dinamika – smulkūs niuansai. Jei sėdėsiu repeticijose šaukdamas „greičiau!“ ar „garsiau!“, bus tikra nesąmonė. Manau, kad kompozitoriai, kurie nori, kad jų muziką interpretuotų tiksliai taip, kaip jie sugalvojo, patys savo kūrinį nužudo. Muzikoje dalyvauja trys – kompozitorius, atlikėjas ir klausytojas, tokia yra jos prigimtis. Tad leiskime visoms grandims būti laisvoms.
– Koncerte taip pat skambės jūsų „Simfonija be FP“ – „Simfonija be fortepijono“. Pavadinimas skamba kaip pokštas, nes juk simfonijoje fortepijonas įprastai ir nedalyvauja. Kokia šio kūrinio idėja?
– Idėja atėjo iš svetur. Amerikoje turiu bičiulį Rogerį, nedidelio miestelio muzikos mokytoją. Jis yra didelis mano kūrybos gerbėjas, įkūrė tokį savotišką „Ugnies medžioklės su varovais“ klubą – niūniuoja miuziklo motyvus visai nežinodami nei kas aš, nei iš kur aš. Rado šį miuziklą internete ir užmezgė su manimi kontaktą – vis perklauso mano kūrinius, rašo savo įspūdžius.
Rogeriui pasigirdo, kad mano Sonata fortepijonui Nr.2, sukurta 1970-aisiais, skamba labai simfoniškai. Po kiek laiko pats pagalvojau – joje tikrai yra įdomių dalykų, kodėl gi nepažaidus ir neperrašius visos sonatos simfoniniam orkestrui? Žinoma, be fortepijono. Taip ir atsirado pavadinimas – „Simfonija be FP“. Fortepijono nebėra, nes jis išsiskaidė į simfoninį orkestrą.
– Šiemet jau įvyko gana daug jūsų jubiliejui skirtų koncertų, kurių organizaciniuose etapuose pats dalyvavote saikingai arba kartais jūsų dalyvavimas apsiribojo tik atliekamų kūrinių siūlymu. Koks būtų jūsų jubiliejinis koncertas, jei turėtumėte galimybę jį nuo pradžios iki pabaigos surengti pats?
– Pasiūlyčiau atlikti ne tiktai savo, bet ir savo profesoriaus E.Balsio bei savo mokinių kūrybą. Man svarbu publikai parodyti ir kitokią lietuvišką muziką, o jeigu tai man skirtas koncertas – parodyti tokią, kuri siejasi su manimi.
Kai kuriuose mano jubiliejui skirtuose koncertuose ši idėja buvo iš dalies įgyvendinta: pavyzdžiui, Rumšiškėse skambėjo Zitos Bružaitės ir Antano Jasenkos kompozicijos, kurias tiesiogiai įkvėpė mano kūryba. Būtų labai įdomu, jei šalia skambėtų taip retai atliekamos E.Balsio „Dramatinės freskos“ ar „Portretai“, kuriuose jis pagerbė lietuvių profesionaliosios muzikos klasikus, ar jau mūsų pasaulį palikusių mano mokinių Vidmanto Bartulio ar Fausto Latėno kompozicijos.
Deja, dažniausiai tokie jubiliejiniai koncertai daromi iš pareigos kultūrai, juose akcentuojama ne jubiliejų mininčio kūrėjo filosofija, bet jo metai. Manau, kad vertėtų pasukti galvą, kaip tokius jubiliejinius koncertus išnaudoti bendrosios kultūros stiprinimui.
– Jūsų jubiliejui skirtų koncertų gana daug – ar į visus spėjate?
– Gaila, kad nėra galimybės savęs klonuoti, kad ir trumpam padaryti antrininką. Ši jubiliejinė LNSO ir J.Comesanos Barreros atliekama programa Vilniuje ir Kaune skambės tuo pat metu, kai vyks ir mano miuziklo „Devynbėdžiai“ premjera Panevėžio muzikiniame teatre.
Sunku viską sekti, nepavyks ir visur dalyvauti, teks rinktis.
O pabaigoje pateiksiu „raziną“ – ruošdamasis savo jubiliejiniam koncertui Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje padariau išdaigą ir parašiau trumpą pjesę, kurios koncerto programoje nėra. Ji vadinasi „Kalnas“.
Tai autofilosofinis kūrinėlis – mes, vargšiukai, visą laiką lipame į kalną, belipdami pamatome, koks gražus ten, viršuje, pasaulis, o tuomet nusiritame žemyn. Bet nusiritame į slėnį. Slėnis irgi yra gerai, nes tai yra erdvė, kurioje visko labai daug. Savo didžiąją gyvenimo dalį gyvename slėnyje, ir Lietuva yra slėnis.
Pjesės finale yra mano autografas, akustinis parašas. Šis autografas bus išgirstas iš anksto apie jį nepranešus. Tai štai, belaukdamas vieno savo jubiliejinių koncertų pridariau fokusų. Smalsu, kaip į juos reaguos publika.
