Festivaliui baigiantis lapkričio 27-ąją Nacionalinės filharmonijos salėje Ferenco Liszto muziką skambino prancūzų pianistas Roger Muraro. Tai išskirtinis įvykis Lietuvos koncertų padangėje.
Tarptautinių Piotro Čaikovskio, F.Liszto konkursų laureatas atsidėjo prancūzų muzikai. Jo pedagogė Paryžiaus konservatorijoje Yvonne Loriod atskleidė Olivier Messiano muzikos paslaptį. Jos įtaigą klausytojams iki šiol atmena ir Lietuvos klausytojai.
Tačiau pastaraisiais metais R.Muraro stengėsi įžvelgti F.Liszto muzikos filosofijos esmę. Šį lapkričio vakarą Lietuvos klausytojams buvo pateikta neįtikėtina programa: trijose koncerto dalyse perteikta visa keturiasdešimt metų kurta ciklo fortepijonui „Klajonių metai“ muzika! Melika, dramatiški šuorai, kontrastų sankirtos, atlikėjo fizinė ištverė, emocinė valia... Juk pianistas skambino beveik tris valandas!
Antrojoje dalyje F.Liszto kūrybą veikė Rafaelio, Renesanso tapybos meistrų, darbai, Wolfgango Amadeaus Mozarto, Ludwigo van Bethoveno menas. Ir jame F.Lisztas rado romantizmo jausmų raiškos ištakų. Tuo klausytojai įsitikino girdėdami Sonetą Nr. 124. Neaprėpiamoje erdvėje sklendžiantis garsų motyvas... Ir rūko pėdsakas... Materijos neturinti meilė...
Klausantis R.Muraro atrodė, kad jis kuria muziką čia pat. Jo veido išraiška bylojo besikeičiančią emocinę esatį. Jokios fizinės įtampos, tik kūrybos transformacijų kaitos. Tokie subalansuoti pratisos melodijos ir touche patalo santykiai. Tokia skambesio spalvos paletė: nuo sunkaus požeminio gausmo iki padangėse skambančių varpelių...
Pauzė – tarsi laiko šimtmetis, o kartais – tik atsikvėpimas. Muzikoje – dainuškos „Blondinė gondoloje“ ir rūstus Gioachino Rossini operos „Otelas“ atgarsis. O kokia skambėjo tarantela, filosofiška fantazija „Perskaičius Dantę“ ar po jos sekusi skaidraus dangaus nutvieksta „Gondolininko daina“!
Įnešta fisharmonija scenoje sukėlė daug klausimų. Tačiau tai buvo trečiosios „Klajonių metų“ dalies pradžia. Šis kompozitoriaus gyvenimo laikotarpis dvasiškai buvo itin sudėtingas.
Pianisto gebėjimas kurti ryškius poetinius įvaizdžius, kontrastuojančius suokalbius, spalvinius siužetus tapo neįkainojamu dvasinio išgyvenimo potyriu, profesinio tobulėjimo pavyzdžiu ir žmogaus dvasios apsivalymo aktu. Didžiulė klausytojų, jaunimo auditorija skirstėsi kaip po dvasios apsivalymo akto.
