Prancūzų muzikos šedevrai Nacionalinės filharmonijos salėje

1902 m. žurnale „Musica“ C.Debussy rašė: „Menas – gražiausia apgaulės forma: įprasmina grožį, kuris nemiršta.“ Šį vakarą klausytojai galėjo jį pajusti. Programą paruošę dirigentai įprasmino C.Debussy siekį „išlaisvinti muziką nuo sunkiasvorės materijos ir vėl tapti prancūzu, muzikos spalvomis atskleisti minties prasmę, galantiškumą“.

„Kas gali įsiskverbti į muzikos gimimo paslaptį? Jūros ošimas, kažkokia horizonto įlenkimo linija, siaučiantis vėjas lapijoje, paukščių klyksmas mumyse telkia įvairiausius įspūdžius. Ir staiga jie suskamba muzikos garsais. Atsiveria širdys“, – 1911 m. „Excelsior“ puslapiuose rašė C.Debussy.

Man pasirodė muzika artima prancūzų poeto, meno kritiko Charles'io Pierre'o Baudelaire'o eilėraščių proza raiškai: „Neapykanta ir žmogiška meilė atrodė tokios pat tolimos, tarsi virš prarajų, po mano kojomis plaukiojo debesys... Mano siela atrodė tokia didelė ir tyra, kaip mane apglobęs dangaus kupolas; žemiškų daiktų atsiminimai mano širdį pasiekdavo išblėsę ir susilpnėję — kaip toli toli, kito kalno atšlaitėse, besiganančios nematomos bandos varpeliai. Sustingusiu ir nuo gelmės juodu nedidelio ežero paviršium retkarčiais pralėkdavo debesies šešėlis, kaip padange skrendančio oro milžino apsiausto atspindys...“

Greičiausiai muzika, poeto manymu, mažiausiai nutolsta nuo idealaus kūrėjo idėjos raiškos plano. Juk žodis paklūsta tam, kas atskiria, kas nutolina siekiamybę, o muzika... Ta ypatinga kalba pažįstama ir atpažįstama iš ritmo ir harmonijų, intymiai ir net paslaptingai skambančios garso kalbos...

Orkestrui atliekant „Noktiurnus“, vieną ryškiausių impresionistinės muzikos opusų, turėjome labai retą progą pajusti didiesiems prancūzų kolektyvams būdingą styginių grupių „alsavimą“, meistriškai, juvelyriškai valdomą dinamiką, visų orkestro grupių neforsuotai kuriamą jautrią spalvinę partitūrą.

Klarnetų ir fagotų paslaptingi sąskambiai, vėl ir vėl plaukiančių debesynų fone suvirpantis anglų rago motyvas. Muzika sukūrė būsenas, į kurias panardino kiekvieną ją girdintįjį. Ir staiga debesynan trumpam pašvietė saulė (epizodas un peu animé). Lengvi skaidrūs dialogai. Anglų ragas ją vėl uždengė. Ir vėl vėjas atnešė styginių dūsavimus...

Antrojoje dalyje puiki anglų rago ir klarneto bravūra klausytojus įtraukė į tarantelos siautulį. Mediniai pučiamieji papuošė šventę. Į ją įsiveržė eitynių ritmai, trimitų fanfaros. Niekas neperspausta, neforsuota, lengvu šuoru pralėkė trimitų, kitų varinių pučiamųjų replikos link debesų valdų, į tolį.

Ten nugrimzdo ir šėlionių pilna šventė. Orkestre daug spalvų, lengvo žaismo, nuotaikų kaitos. Nutolo kaip Ch.P.Baudelaire'o eilėraštyje proza: miesto mugių barakai, kuriuose rengia pasirodymus šokėjai, mimai, gimnastai. Lieka gatvės žibintų šviesos, šešėliai ir minioja klaidžiojantis vienišas žmogus...

Trečioje dalyje „Sirenos“ dalyvavo ir moterų choras (Kauno valstybinis choras, meno vadovas Robertas Šervenikas). Jų vokalinė partija – be teksto, tarsi instrumentinio ansamblio dalis. Puikus sprendimas dainuojančiąsias įtarpuoti į orkestrą. Organiškai garsas kyla toje pačioje akustinėje erdvėje. Klausytojai girdėjo retą šios dalies atlikimą, nes choro traktuotė visada problemiška.

Šiuokart salėje alsavo jūra ir nuo bangų keterų atsklindančių sirenų aimana. Gerai intonuojama vokalo partijų alteracija, efektingi balsų plėtotės efektai, jautrūs duetai su pučiamaisiais, puikiai grojusiomis valtornėmis, subtili atlikimo koloristika sukūrė įspūdingą impresionizmo opusą.

Puikiai įdomų mūsų amžininko H.Dutilleux koncertą su orkestru atliko daug pasaulyje koncertuojantis tarptautinių konkursų laureatas violončelininkas Xavier Phillipsas. Kūrinys turi savitą programą. Ir vėl mus suveda su Ch.P.Baudelaire'o eilėraščiu proza „Paslaptis“. Jo eilutėmis grindžiama kiekviena iš penkių kūrinio dalių. Šiuolaikiška kalba, puikus jos perteikimas. Violončelė raiškiai, kokybišku garsu, įtaigiai skambėjo visuose, ir pačiame aukščiausiame, registruose. Orkestras prasmingai kūrė spalvingą vienį su solistu.

Muzikavimo dvasią perteikė ir šviesus, vilties  kupinas G.Fauré „Requiem“.    Dalyvavo žinoma, populiari mūsų vargonininkė, visada kviečianti klausytojus į vargonų muzikos valandas Šv.Kazimiero bažnyčioje, Renata Marcinkutė-Lesieur. Dainavo Kauno valstybinis choras, solistai – Lina Dambrauskaitė ir Steponas Zonys.

Lengvas muzikos alsavimas, gražūs choro ir orkestro piano epizodai įprasmino šio kūrinio prasmę, amžininkų vadintą „lopšine mirčiai“. Kažin ar nebūtų buvę geriau atsisakyti iš visumos iškritusių, gal nepratusių kokybiškai dainuoti piano solistų ir šiems keliems epizodams pasitelkti choristus?

Šios prancūzų muzikos šventės įspūdžiai išliks ilgam.