Artėjant šiems išskirtiniams pasirodymams kalbame su Vilniaus senojo teatro operos ir muzikos kuratore Ana Ablamonova apie šio sezono naujoves, teatro vaidmenį muzikos kultūros sklaidoje ir tai, kaip šie koncertai prisideda prie teatro ateities vizijos.
– Šis sezonas Vilniaus senajame teatre išsiskiria naujomis kryptimis – teatras tampa ir muzikinių pasirodymų scena. Kaip šie muzikos pasirodymai ir koncertai susiję su teatro istorija ir tradicijomis?
– Vilniaus senajame teatre nuo 1948 m. iki pat 1974 mveikė operos ir baleto teatras. Galima sakyti, kad beveik ketvirtį šio pastato amžiaus jo turinį formavo išskirtinai muzikinės krypties repertuaras. Ir nors šiuo metu repertuaro dominantė yra dramos teatras, Vilniaus senojo teatro scena visada buvo atvira įvairiems pavieniams muzikiniams renginiams: nuo šiuolaikinių ir barokinių operų pastatymų iki organiškai su šio teatro erdve susigyvenusio „Vilnius Jazz“ festivalio ar kitų iniciatyvų. Teatro architektūra ir aplinka yra labai tinkami tokios krypties turiniui. Čia yra ir nedidelė orkestro ložė, o erdvės dydis ir akustika yra idealūs daugeliui opusų, kuriems dažnos Lietuvoje esančios muzikos teatrų scenos yra tiesiog per didelės arba akustiškai per sausos. Taigi, muzikos teatro, muzikos krypties įvykiai čia nėra naujiena. Tiesiog dabar jiems norima skirti daugiau dėmesio, kryptingai sustiprinant tam tikrus Lietuvoje iki šiol tinkamo infrastruktūrinio palaikymo neturėjusius reiškinius ir atverti Vilniaus senąjį teatrą naujai muzikos, operos klausytojų auditorijai, pasiūlant jai didesnę įvairovę.
– Kaip ši nauja kryptis įsilies į 111-ojo sezono programą ir kokie pagrindiniai būsimų muzikinių pasirodymų akcentai?
– Ši kryptis Vilniaus senajame teatre atsiras palaipsniui. Nors teatro aktorių trupės muzikalumas yra neabejotinas ir išties aukšto lygio, visgi atrasti organišką trupės įsitraukimą ir muzikinės išraiškos galimybes dar reikia laiko. Šiuo metu muzikos renginiai užims nedidelę repertuaro dalį, bus formuojami bendradarbiaujant su įvairiais Lietuvos ir užsienio partneriais, stengiantis visuomenei pasiūlyti įdomius ir išskirtinius pasirodymus.
Pagrindinis 111-ojo sezono muzikinis akcentas – G. F. Händelio operos „Acis ir Galatėja“ pastatymas, kurio muzikiniu vadovu mielai sutiko būti britų senosios muzikos legenda, klavesinininkas ir dirigentas maestro Trevoras Pinnockas. Operą režisuos Gintaras Varnas, buriama tarptautinė atlikėjų komanda, taip pat dalyvaus Vilniaus miesto savivaldybės kolektyvai – Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir choras „Jauna muzika“. Prisijungs ir Vilniaus senojo teatro aktoriai. Šiame etape siekiant supažindinti visuomenę su atlikėjais, o patiems atlikėjams suteikiant galimybę kūrybiškai susipažinti, rengiama koncertų „Endless Pleasure“ serija.
Barokas yra viena iš krypčių, kuria norėtume judėti, remiantis puikia Vilniaus senojo teatro architektūra ir akustika. Suprantama, ši kryptis bus ne vienintelė.
– Lapkričio pabaigoje Vilniaus senojo teatro scenoje įvyks ypatingas koncertas „Endless Pleasure“, kuriame skambės W. A. Mozarto ir G. F. Händelio kūriniai. Kodėl buvo pasirinkti šie kompozitoriai ir kaip jų kūriniai atskleidžia koncerto idėją?
– Pagrindinis šios koncertinės programos tikslas – supažindinti Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą su maestro Trevoru Pinnocku, ruošiantis G. F. Händelio operos pastatymui, o taip pat patyrinėti pučiamųjų instrumentų ansamblio, valdančio šį stilių, subūrimo galimybes. Tad natūralu, kad programoje atsirado G. F. Händelio kūryba. Maestro T. Pinnockas yra geriausiai žinomas kaip nuo 1972 m. gyvuojančio ankstyvosios muzikos orkestro „The English Concert“ įkūrėjas ir ilgametis (iki 2003 m.) jo vadovas, originalių instrumentų ir istoriškai tikslaus atlikimo šiuolaikinėje scenoje pradininkas. Maestro koncertuoja su ryškiausiais pasaulio orkestrais, garsiausiose scenose, bendradarbiaudamas su „Deutsche Grammophon“ įrašė daugybę klavesino solo ir kamerinės muzikos plokštelių. Didelį dėmesį skiria ne tik senajai muzikai, bet ir Mozartui, taip pat neaplenkia šiuolaikinių autorių kūrybos.
Taigi, programos formavimas yra pagrįstas siekiamu tikslu, o konkretesnis turinys pasiūlytas maestro T. Pinnocko. Pavadinimui inspiracija tapo koncerte skambėsianti G. F. Händelio operos „Semelė“ arija „Endless Pleasure“, kurią kartu su kitomis arijomis atliks sopranas Lauryna Bendžiūnaitė.
Teko laimė matyti, kaip dirba maestro, kaip azartiškai geba įtraukti visus į muzikavimą. Tad neabejoju, kad lapkričio koncertuose mūsų laukia išties beribis malonumas patiriant aukšto lygio muzikavimą, atidumą detalėms ir stiliui.
– Koncertas apima ir baroko epochą, o Vilnius, kuriame pirmoji opera suskambo XVII amžiuje, taip pat turi gilias baroko tradicijas. Kodėl svarbu šiandien aktualizuoti istorinius kontekstus, pasitelkiant muzikos galią?
– Barokinės operos kultūra Lietuvoje istoriškai turi išties gilias tradicijas. 1636 m. Vilniaus Žemutinės pilies teatre buvo pastatyta Virgilio Puccitelli opera „Elenos pagrobimas“. Ir tai buvo gan progresyvus to meto įvykis – Vilnius tapo viena pirmųjų Europos sostinių, susipažinusių su šiuo novatorišku baroko epochos žanru. Paradoksalu, tačiau pastaruoju metu mūsų nuostabiame barokinės architektūros mieste to laikmečio operos kultūra sunkiai skinasi kelią – tiek edukacine, tiek infrastruktūros, tiek finansavimo prasme. Vilniaus senojo teatro erdvė šiame kontekste gali tapti platforma, palaipsniui pasitelkiant gerąsias tarptautines praktikas, papildančias bei sustiprinančias senosios muzikos entuziastų pastangas. Šio teatro erdvė tam yra be galo tinkama.
– „Endless Pleasure“ – tai unikalus pasirodymas su tarptautiniais muzikos atlikėjais, kaip T. Pinnock ir L. Bendžiūnaitė. Kaip pavyko suburti tokius išskirtinius atlikėjus, kurie pasirodys ne tik Vilniuje, bet ir mažesniuose miestuose?
– Dėl asmeninių ryšių ir menininkų atvirumo pasiūlytoms idėjoms. Su L. Bendžiūnaitės ir T. Pinnocko tandemu teko bendradarbiauti kituose kontekstuose. Džiaugiuosi, kad sumanymas juos suintrigavo. Tuomet kartu surinkome visą atlikėjų komandą: Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, kurį papildėme tarptautine pučiamųjų instrumentų grupe. Atvyks baroko stilių išmanantys muzikai iš Lenkijos, Šveicarijos, Italijos. Taip pat prisijungs šia muzikos kryptimi besidomintys instrumentininkai iš Lietuvos. Viskas pagrįsta dideliu kūrybiniu smalsumu, noru įsitraukti į sumanymą ir, suprantama, maestro T. Pinnocko asmenybe.
– Ką reiškia šis koncertų turas, apimantis ne tik Vilnių, bet ir Visaginą bei Vilkaviškį? Kaip regionų bendruomenės reagavo į šį projektą ir kokią reikšmę jis turi kultūros prieinamumui?
– Planuojant koncertinės programos „Endless Pleasure“ pristatymus Lietuvoje, svarstėme įvairias sklaidos strategijas. Pasirinkti geriausias didmiesčių koncertų sales ar eiti kitu keliu? Juk šie atlikėjai tikrai verti pačios geriausios akustikos, jie juk yra muzikavę įvairiausiose pasaulio koncertų salėse, geriausiuose teatruose. Tačiau kilus minčiai judėti į mažesnius miestus, nusprendėme suteikti galimybę išties aukštos kokybės koncertines programas išgirsti gyventojams, kurie tokių galimybių turi itin retai. Ši mintis iškart sulaukė menininkų palaikymo. Tuomet pasirinkome partnerius, su kuriais jau turėjome tam tikrą įdirbį bei jaučiamės užtikrintai. Taip susidėliojo trijų V miestų dėlionė, reiškianti papildomus logistinius iššūkius, tačiau tikrai pagrįsta ir demonstruojanti menininkų atsakomybę bei suvokimą apie tokio žingsnio socialinę ir edukacinę svarbą.
– Šv. Kristoforo kamerinis orkestras ir pasaulinė senosios muzikos legenda T. Pinnock – kas juos jungia šiame projekte? Kokie muzikiniai įvykiai laukia ateityje?
– Pirmoji pažintis – tai šis koncertų ciklas „Endless Pleasure“. Pavasarį numatome susitikimą operos pastatyme. Tarp šių įvykių, pasitelkiant maestro T. Pinnocko ryšius, planuojame rengti meistriškumo kursus – muzikavimą barokiniais smičiais. Viliuosi, bendradarbiavimas turės pratęsimą.
– Kaip matote Vilniaus senojo teatro ateitį, kurioje ir toliau skambės muzikiniai spektakliai, koncertai ir operos? Ką norėtumėte pasiekti per ateinančius sezonus?
– Matyčiau, kad Vilniaus senojo teatro repertuaras galėtų būti papildytas muzikos spektakliais, koncertais, taip pritraukiant naują auditoriją, o žanrui Lietuvos kultūros ekosistemoje suteikiant naujų galimybių ir dengiant tam tikras šios ekosistemos „spragas“. Kokia kryptis? Jau minėta barokinė opera, su laiku – ir šiuolaikinių operų, muzikos teatro premjeros arba įvairių laikmečių kameriniai kūriniai, kuriems yra tinkamas salės dydis ir akustika. Norėčiau, kad teatro erdvė taptų ir periodiškų skirtingo stiliaus, profilio išskirtinių muzikinių įvykių erdve. Norėčiau, kad šio teatro scena būtų siejama ir su aukščiausia muzikine kokybe bei kūrybiniais atradimais. Be to, tikėčiausi, kad ilgainiui pavyktų atrasti raktą, kaip į šios krypties veiklą organiškai įsilietų ir teatro aktoriai. Būtų puiku šalia pripažintų vardų šioje scenoje matyti ir jaunuosius kūrėjus, kurie čia žengtų savo pirmuosius žingsnius muzikos teatro srityje, o Vilniaus senasis teatras taptų jų atradimų erdve.
Koncertai:
Lapkričio 21 d. 18.30 val. Visagino kultūros centre „Draugystė“ (Parko g. 7, Visaginas);
Lapkričio 22 d. 18.30 val. Vilniaus senajame teatre (J. Basanavičiaus g. 13, Vilnius);
Lapkričio 23 d. 18.30 val. Vilkaviškio kultūros centre (Vytauto g. 28, Vilkaviškis).
